Джоди Пиколт - Kelias namo

– Prieštarauju! – Veidas skambiai pliaukšteli ranka per stalą.

– Ponia Moreti, – pakelia balsą teisėjas. – Laikysiu teismo negerbimu, jei jūs…

– Puiku. Atsiimu paskutinius žodžius, bet turite pripažinti, pastoriau, kad ne kiekvienas Biblijos įsakymas šiais laikais turi prasmę.

– Tik todėl, kad jūs ištraukėte iš istorinio konteksto…

– Pone Linkolnai, jūs taip pasielgėte pirmas, – atšauna Andžela Moreti.

53 1, 26–27.

54 6, 9–10.

55 Hebr 11, 25.

56 Gal 6–8.

57 Pirmasis televizijos pamokslininkas, garsėjo savo pamokslais Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje.

58 Piešiantys teismo proceso scenas (nes filmuoti ir fotografuoti draudžiama).

59 Iš teisininkų luomo pašalintas advokatas, tapęs mažo miestelio pastorium ir kovojantis prieš homoseksualus.

60 Kun 18, 22.

61 Kun 20, 13.

62 25, 11–12.

1 TAKELIS

DAINA LYDI NAMO

2 TAKELIS

NAMAS VILTIES GATVĖJE

3 TAKELIS

PABĖGĖLĖ

4 TAKELIS

PASKUTINĖ

5 TAKELIS

TEKĖK UŽ MANĘS

6 TAKELIS

TIKĖJIMAS

7 TAKELIS

UNDINĖ

8 TAKELIS

ĮPRASTAS GYVENIMAS

√

9 TAKELIS

KUR TU ESI

10 TAKELIS

SAMĖS DAINA

ZOJA

Atsibudus pirmąsias penkias sekundes diena atrodo graži – giedra, kupina galimybių.

Ir tada aš prisimenu…

Kad vyksta teismo procesas.

Kad yra trys embrionai.

Kad šiandien reikės duoti parodymus.

Kad visą likusį gyvenimą Vanesa ir aš, jei norime pasiekti tiek, kiek heteroseksuali pora, turėsime šokti dvigubai aukščiau ir bėgti dvigubai greičiau. Mylėti niekada nėra lengva, bet atrodo, kad gėjų ir lesbiečių poroms meilė – tai kliūčių ruožas.

Jaučiu Vanesos ranką. Ji apkabina mane iš nugaros.

– Liaukis sukusi galvą, – sako man.

– Iš kur žinai, kad suku?

Vanesa nusišypso palinkusi man prie mentės.

– Nes tu atsimerkusi.

Atsigręžiu į ją.

– Kaip tau pavyko? Kaip būna, kai būdamas jauno amžiaus viešai prisipažįsti, kad esi homoseksualus? Noriu pasakyti, man jau keturiasdešimt vieni, o aš vos ištveriu teismo salėje, kai išgirstu, kas kalbama apie mane. Jei būčiau keturiolikos, aš ne tik pasislėpčiau spintoje, bet ir prisiklijuočiau prie jos sienos.

Vanesa atsigula ant nugaros ir įsistebeilija į lubas.

– Kai mokiausi vidurinėje, veikiau būčiau mirusi negu prisipažinusi viešai. Nors pati ir žinojau, kokia esu. Kai esi paauglė, gali rasti milijonus išsisukimo būdų, nes paauglystėje visi nori prilygti kitiems, o ne išsiskirti; nes nežinai, ką pasakys tėvai; nes bijai, kad geriausia draugė pamanys, jog lendi prie jos. Rimtai. – Vanesa pažvelgia į mane. – Dabar mano mokykloje yra penki paaugliai ir paauglės, kurie neslepia esą gėjai ir lesbietės, ir apie penkiolika, kurie dar nenori to suvokti. Galiu šimtus kartų kartoti, kad tai, ką jie jaučia, yra normalu. Bet jie pareina namo, įsijungia žinias ir sužino, kad gėjai negali tarnauti kariuomenėje. Jie mato, kaip žlunga referendumas dėl tos pačios lyties asmenų santuokos. Juk vaikai nėra kvaili.

– Kiek žmonių turi pasakyti, kad tu kažin koks ne toks, kol pats pradedi tuo tikėti? – svarstau garsiai.

– Tai tu pasakyk man, – taria Vanesa. – Tu, Zoja, – didelė vėlyva klaida, bet esi tokia pat narsi kaip ir mes. Manau, gėjai ir lesbietės panašūs į tarakonus. Sugeba greitai atsigauti.

Nusijuokiu.

– Ak, tai būtų baisiausias pastoriaus Klaivo košmaras. Tarakonų buvo jau tada, kai žemėje gyveno dinozaurai.

– Bet tada pastorius Klaivas turėtų tikėti evoliucija, – sako Vanesa.

Prisimenu, kaip vakar teko bėgti pro rikiuotę, kad patektume į teismą. O vakare Veidas dalyvavo Šono Haničio laidoje. Šiandien bus dvigubai daugiau žiniasklaidos atstovų. Ir dvigubai daugiau dėmesio man.

Aš pripratusi prie dėmesio, juk vis dėlto esu atlikėja. Tačiau viena – tave stebinti nekantraujanti publika, laukianti dainos tęsinio, ir visai kas kita tie, kurie laukia tavo pražūties.

Staiga visa, kas susiję su pastorium Klaivu, pasidaro nebejuokinga.

Pasislenku į savo lovos pusę ir įsistebeiliju į šviesą ant grindų, svarstau, kas būtų, jeigu paskambinčiau Andželai ir pasakyčiau, kad susirgau gripu. Dilgėline. Maru.

Vanesa prisiglaudžia prie manęs, mūsų kulkšnys susiliečia.

– Liaukis sukusi galvą, – pakartoja ji. – Viskas bus gerai.

Dalis nematomų teismo išlaidų – tai sugaištas laikas, kai tavo gyvenimas sutrikdomas ir reikalaujama informacijos, kurią mieliau laikytum paslaptyje. Galbūt truputį gėdijiesi, galbūt manai, kad kitems nederėtų kištis į svetimus reikalus. Tau tenka pasiimti laisvą dieną, perstumdyti planus, nes dabar svarbiausia tai, kas vyksta.

Taigi ši byla mažai kuo skiriasi nuo apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrų.

Dėl šios priežasties (ir todėl, kad Vanesa sugaišo tiek pat laiko, kiek ir aš) nutariame prieš eidamos į teismą valandai užsukti į mokyklą. Vanesa galės sutvarkyti savo reikalus, o aš susitiksiu su Liuse.

Tačiau išėjusios iš automobilių aikštelės ir pasukusios už kampo pamatome minią skanduojančių piketuotojų su plakatais rankose.

BIJOKITE DIEVO, O NE HOMOSEKSUALŲ

ARTĖJA PASKUTINIOJO TEISMO DIENA

ČIONAI – JOKIŲ ŽYDRŲJŲ

3 GĖJŲ IR LESBIEČIŲ TEISĖS: 1. LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS 2. AIDS 3. PRAGARAS.

Šalia jų stovi du policininkai ir nepatikliai stebi protesto akciją. Minioje pamatau Klaivą Linkolną, vilkintį baltu kostiumu, tik šį kartą švarkas dvieilis.

– Esame čia, kad apgintume savo vaikus! – šaukia jis. – Šios didžios šalies ateitis, taip pat ir ateitis tų, kuriems gresia didžiausia rizika tapti homoseksualų aukomis, – tai homoseksualai, dirbantys šioje mokykloje!

Aš aikteliu.

– Vanesa, – sakau. – Kas bus, jeigu jis viešai paskelbs, kad tu lesbietė?

– Po viso to triukšmo žiniasklaidoje? Na ir kas, – atsako Vanesa. – Be to, žmonės, kurie man rūpi, tai jau žino. O tie, dėl kurių nesuku galvos… Na, jiems tiesiog teks su tuo susitaikyti. Negalima atleisti manęs iš darbo vien dėl to, kad esu lesbietė. – Ji išsitiesia. – Andžela nesitvers džiaugsmu galėdama imtis naujos bylos.

Atvažiuoja mokyklinis autobusas. Kai sutrikę vaikai pasipila į kiemą, bažnyčios nariai ima šaukti ir kaišioja jiems po nosim plakatus. Vienas nedidukas berniukas, vilkintis medvilniniu sportiniu nertiniu su gobtuvu, kuris beveik dengia jo veidą, pamatęs plakatus išrausta.

Vanesa pasilenkia prie manęs.

– Pameni, apie ką kalbėjomės šįryt? Jis vienas iš tų penkiolikos.

Berniukas nuleidžia galvą – trokšte trokšta tapti nematomas.

– Ketinu įsikišti, – sako Vanesa. – Ar palauksi manęs? – Ir tuojau pat ima spraustis pro minią, stumdo žmones su tokia jėga, lyg būtų amerikietiškojo futbolo gynėja. Nusiyrusi iki berniuko apglėbia jį ir išveda iš neapykanta persmelkto kovos lauko. – Kodėl neužsiimate savais reikalais? – sušunka pastoriui Klaivui.

– O kodėl jūs nesusirandate sau vyro ? – atšauna jis.

Staiga Vanesa išrausta kaip ir tas berniukas. Stebiu, kaip ji mėgina nukreipti mokinių dėmesį nuo protestuotojų ir dingsta už mokyklos durų.