Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ada nusišypsojo ir daugiau nebeklausinėjo.

– Užtat man pasisekė.

Ji pasiėmė plaušinę šluotą, kurią Džekas buvo atnešęs iš virtuvės, ir ėmė ja brūžinti po linoleumą.

– Aš išvalysiu.

– Tu valgyk, – paliepė jam Ada. – Man nesunku.

Tas gerumas jį pribaigs. Net dabar Džekas jautė, kaip skilinėja kietas kiautas, kurį jis pasižadėjo tausoti, kad daugiau niekas niekada prie jo neprisiartintų ir neužgautų. O štai Ada priima jį aklai pasitikėdama, dar ir darbą už jį padaro… nors, pasak Delilos, likimas negaili ir jos.

Jis norėjo pasakyti, kad ją supranta, bet po beveik metų kone visiškos tylos buvo sunku rasti žodžių. Todėl labai lėtai jis paėmė saują skrudintų bulvyčių ir padėjo ant nepaliestos Klojos lėkštės. Po minutės pridėjo marinuotų daržovių. Kai baigė, pamatė, kad Ada nustebusi žiūri į jį su šluota rankoje, pasiruošusi pulti.

Ji buvo tikra, kad jis iš jos šaiposi; tai galėjai matyti giliausiose jos švelnaus, skausmo kupino žvilgsnio kertėse. Kietai suspausti moters pirštai laikė medinį kotą.

– Aš… aš jai skolingas nuo pietų, – paaiškino jis.

– Kam? – Jos balsas buvo tylesnis už šnabždesį.

Džekas nė akimirkos nenuleido nuo jos akių.

– Klojai.

Ada nieko neatsakė. Ji ėmė įnirtingai šluota trinti grindis. Šveitė tol, kol ant plovikliu „Pine-Sol“ nublizgintos dangos ėmė atsispindėti lubų lempos, o Džekui gėlė širdį stebint, kaip ji vaidina drąsią ir abejingą, – jam Ada nepaprastai priminė jį patį.

Kai Ada uždarė ir užrakino duris, lauke snigo. Didžiulėmis snaigėmis, tokiomis, kurios atrodo it ore susikibę šuolininkai su dar neišsiskleidusiais parašiutais. Ji tyliai sudejavo: ryt teks anksti atsikelti ir nukasti šaligtavį.

Džekas stovėjo tolėliau, pasistatęs švarko apykaklę, nuo šalčio įtraukęs kaklą. Ada tvirtai tikėjo, kad žmogaus praeitis turi likti praeityje… Ji galėjo visiems būti pavyzdys, kaip saugoti paslaptis. Naujajame Hampšyre ji nepažinojo jokio kito vyro, kuris žiemą vaikščiotų be palto; nepažinojo nieko, kas būtų tiek protingas, kad atspėtų visus „Jeopardy!“ atsakymus, bet sutiktų dirbti juodą darbą už minimalų atlyginimą. Jeigu Džekas nori slėptis, ji neprieštarauja.

Ada pamirš apie jo negirdėtai įžūlų elgesį su Kloja.

– Na, – tarė ji, – pasimatysim ryt rytą.

Džekas, regis, negirdėjo. Jis stovėjo nusisukęs, į priekį ištiesęs rankas.

Moteris apstulbusi suprato, kad jis liežuviu gaudo snaiges.

Kada paskutinį kartą ji galvojo apie sniegą ne kaip apie trukdį?

Tada atsidarė automobilio dureles, paleido variklį ir atsargiai pavažiavo iš vietos. Vėliau tai prisiminusi, nesumojo, kas paskatino ją pažvelgti į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jeigu ne geltona gatvės lempos akis priešais užkandinę, ji gal ir nebūtų pastebėjusi, kad jis nulenkęs galvą sėdi tiesiog ant bordiūro.

Nusikeikusi ji staigiai pasuko į kairę, apvažiavo skverą ir vėl sustojo priešais užkandinę.

– Gal tave pavežti?

– Ne. Bet ačiū už pasiūlymą.

Ados pirštai maigė vairą.

– Tikriausiai neturi kur apsistoti?

Jam nespėjus paprieštarauti, ji išlipo iš mašinos.

– Jeigu ką, žinau, kur galima išsinuomoti kambarį. Tik liūdniau, kad būstu reikės dalintis su žmogum, kurio nuotaika ne visada iš žvaliųjų. O linksmiau – jeigu vidury nakties išalksi, galėsi naršyti po milžinišką virtuvę. – Tai sakydama Ada vėl atrakino užkandinę ir peržengė slenkstį. Ji matė, kad Džekas, apgaubtas krintančio sniego aureole, dvejoja. – Paklausyk, mano tėčiui draugija bus neprošal. Tu net padarysi man paslaugą.

Džekas nepajudino nė raumenėlio.

– Kodėl?

– Kodėl? Todėl, kad jis tiek daug laiko būna vienas, kad… puola į liūdesį.

– Klausiu ne apie tai. Kodėl manim rūpiniesi?

Ada drąsiai pasitiko jo nepatiklų žvilgsnį. Ji rūpinasi, nes žino, ką reiškia būti dugne. Ji rūpinasi, nes žino, kad pasaulyje, prikimštame telefonų, faksų ir elektroninių žinučių, gali jaustis visiškai vienas. Bet ir supranta, kad, jeigu ji apie tai prabils, Džekas akimirksniu išdidžiai nukiūtins tolyn.

Taigi Ada tylėjo. Perėjo languotomis užkandinės grindimis.

Šįvakar viena iš „Jeopardy!“ temų buvo graikų mitologija.

„Šiam veikėjui buvo leista iš požemių pasaulio susigrąžinti savo mylimąją Euridikę, bet prarado ją, nes per anksti atsigręžė pasižiūrėti, ar šioji seka paskui jį.“

Ada nesielgs kaip Orfėjas. Ji žvelgė tiesiai priešais save ir pagaliau išgirdo, kaip prie durų tyliai suskambėjo varpeliai, vadinasi, Džekas įėjo vidun.

1999-ųjų rugsėjis

Šiaurės Haverhilas

Naujasis Hampšyras

Aldas Legrandė ant kaktos nešiojo delno dydžio kaukolės tatuiruotę; dėl jos Džekas išsirinko gultą kuo toliau. Džekui pasidėjus ryšulį, Aldas neparodė jokio susidomėjimo, bet rašė kaip rašęs į raudoną mokyklinį sąsiuvinį, kurio viršelis buvo išpaišytas svastikomis ir kobromis.

Džekas ėmė dėlioti savo daiktus į nedidelę vonelę lovos kojūgalyje.

– Tavim dėtas, šito nedaryčiau, – prabilo Aldas. – Vidury nakties čia šlapinasi Kalnas.

Džekas praleido perspėjimą pro ausis. Jis mėnesį praleido Graftono grafystėj. Visi naujokai pradėdavo nuo griežtojo režimo skyriaus, o vėliau, jeigu dvi savaites gerai elgdavosi, jiems leisdavo rašyti prašymą pervesti į vidutinio režimo skyrių. Dar po dviejų savaičių kalinys galėjo pereiti į švelnesnio režimo zoną. Kaskart persikraustęs Džekas susidurdavo su tam tikru kameros senbuvių išbandymu. Griežtojo režimo skyriuje jis buvo apspjaudytas. Tamsiame vidutinio režimo skyriaus kampe, kur nesiekė apsaugos kameros, jam vožė į inkstus ir pilvą.

– Kalnas kaip nors išgyvens, – abejingai atrėžė Džekas. Paskiausiai susidėjo knygas iš kalėjimo bibliotekos ir pakišo plastikinį krepšį po žemesniuoju gultu.

– Mėgsti skaityti? – pasiteiravo Aldas.

– Taip.

– Kodėl?

Džekas žvilgtelėjo per petį.

– Aš mokytojas.

Aldas išsiviepė.

– Ak, o aš valstybei kloju šaligatvius, bet nepaišau geltono punktyro ant grindų per kambario vidurį.

– Tai kas kita, – atsakė jam Džekas. – Man patinka sužinoti ką nors nauja.

– Knygiau, pasaulio iš knygų nepažinsi.

Tačiau Džekas ir pats žinojo, kad šiame pasaulyje nieko nebesusigaudo. Apie tai mąstė jau keturias savaites. Ko jis dar varginasi klausydamasis tokio tipo kaip Aldas Legrandė?

– Jeigu būsi toks kietas ir vaidinsi profesorių, – įspėjo jį Aldas, – kitiems vaikinams būsi tikras saldainiukas.

Džekas stengėsi numaldyti širdies plakimą, pagreitėjusį dėl to, ką išgirdo. Apie tai pagalvoja kiekvienas vyras, įsivaizduodamas kalėjimą. Tai būtų ironija ar biblinis teisingumas, jeigu jis, nuteistas už lytinį smurtą, kalėjime būtų išprievartautas?

– Už ką sėdai? – paklausė Aldas, rašikliu krapštinėdamas dantį.

– Už ką pats sėdai?

– Už išprievartavimą, – atsakė tas.

Džekas nenorėjo prisipažinti Aldui, kad pateko čia už tokį pat nusikaltimą. Jis nenorėjo to pripažinti net sau.

– Aš nepadariau to, kuo mane kaltina.

Tai išgirdęs Aldas užvertė galvą ir nusikvatojo.

– Kaip ir mes visi, Knygiau. Kaip ir mes visi.

Švelnesnio režimo skyriuje gyvenimas buvo kaip pasakoj: gultai nedidelėm grupelėm kaip žiedlapiai kyšojo iš bendrojo kambario. Kitaip nei kituose aukštuose, čia nebuvo kamerų, tik vienos durys su paprasta spyna, o vidury – prižiūrėtojo būdelė. Tualetai su prausyklomis buvo įrengti atskirai nuo miegamosios zonos, ir kaliniai galėjo ten eiti kada panorėję.