Джоди Пиколт - Salemo raganos

Lengviau atsidusęs Džekas nusekė paskui ją į mažutį podėlį šalia virtuvės. Ji padavė jam butelį techninio valiklio.

– Kartą gavau jį iš vieno kliento, ūkininko. Naudojamas odos apdorojimui ar panašiai… bet juo nusivalo praktiškai bet koks purvas. – Ji šypsodamasi atkišo jam savo plaštakas – suskerdėjusias, raudonas, sutrūkinėjusias. – Jei toliau naudosi „Brillo“, tavo rankos bus tokios kaip mano.

Džekas linktelėjo ir paėmė iš jos butelį. Bet iš tiesų jis norėjo paliesti jai delną, pirštų galiukus, įsitikinti, ar jie tikrai tokie netikę, kaip ji sako, ar tokie šilti, kaip atrodo.

Rojus nustebęs atsisėdo lovoje ir susiėmė rankomis už galvos. Dieve, kaip skauda. Kambarys sukosi, bet tai buvo niekis, palyginti su triukšmu, nuo kurio galva plyšo pusiau. Įsiutęs išlipo iš lovos. Tai ta prakeiktoji Delila Piget. Kai viršuje miega žmonės, virėja įsivaizduoja galinti tarškinti puodais ir keptuvėm nelyginant skersgatvio katė.

– Delila! – suriaumojo jis, trepsėdamas laiptais žemyn į virtuvę.

Tačiau Delilos ten nebuvo. Vietoj jos prie kriauklės stovėjo aukštas šviesiaplaukis vyras, pernelyg išpuoselėtas kaip indų plovėjas, ir skalavo puodus. Jis pabaigė dar vieną špižinį katilą ir, suprantama, su tokiu trenksmu, kad galėjo sprogti ausų būgneliai, padėjo jį ant laikinos džiovyklės.

– Ji nuėjo į tualetą, – paaiškino vyras per petį. – Tuoj turėtų grįžti.

Delila ant grotelių buvo palikusi kepti kelis kotletus. „Gali kilti gaisras.“ Savo laiku jis niekada nebūtų taip pasielgęs.

– O tu kas toks būsi? – užriko ant jo Rojus.

– Džekas Sent Braidas. Mane pasamdė indų plovėju.

– Susimildamas, rankomis mes neplauname. Ten stovi indaplovė.

Džekas niūriai šyptelėjo.

– Ačiū, žinau. Ji sugedo. – Jis sutrikęs stovėjo priešais senį, svarstydamas, kas jis ir kodėl nusileido užpakaliniais laiptais. Nuo šios žmogystos sklindančiame alkoholio tvaike galėjai raugti agurkus, kuriuos Delila buvo supjausčiusi garnyrui. Džekas čiupo kitą nešvarų puodą ir pamerkė į pamuiles. Jam bešveičiant virš kepimo grotelių pasirodė juodas dūmas. Džekas žvilgtelėjo į savo rankas, į puodą, paskui į senį. – Kotletai svyla, – tarstelėjo Džekas. – Gal galėtum apversti?

Rojus stovėjo per pusmetrį nuo viryklės; mentelė buvo ranka pasiekiama. Bet jis atsitraukė.

– Pats apversk.

Tyliai nusikeikęs Džekas užsuko čiaupą, nusišluostė rankas ir praeidamas stumtelėjo Rojų.

– Negi taip sunku?

– Aš ne virėjas, – trumpai atrėžė tas.

– Čia tik kotletai! Aš neprašau, kad iškeptum jautienos filė tešloje!

– Tavo žiniai, jeigu tik panorėčiau, iškepčiau ir jautienos filė tešloje!

Staiga tarsi išsiveržiantis vulkanas atsilapojo užkandinės salės dvivėrės durys ir pasirodė Ada.

– Kas čia vyksta? Jūsų riksmai girdisi jau net… Tėti? Ką čia veiki? O kur Delila?

– Tualete. – Džekas nusisuko į kriauklę ir grįžo į samdinio vaidmenį. Tegu senis aiškinasi, kas nutiko.

Tačiau ji nė neklausė. Tiesą sakant, apsidžiaugė, radusi tėvą virtuvėje.

– Kaip jautiesi?

– Kaip žmogus, kuris negali miegoti, nes apačioje kažkas trankosi.

Ada patapšnojo jam ranką.

– Pamiršau įspėti Džeką, kad snaudi viršuje.

Snaudi? Tai buvo labiau panašu į komą.

– Džekai, jei turi minutėlę… salėje reikia nurinkti kelis stalus.

Džekas linktelėjo ir pasiėmė plastikinį kibirą nešvariems indams. Įžengus į salę, jo širdis ėmė smarkiau plakti, ir jis pagalvojo, ar greitai praeis tas jausmas, tarytum būtų sekamas kiekvienas tavo judesys. Tačiau užkandinėje nieko nebuvo. Pajutęs palengvėjimą Džekas nurinko vieną stalą ir pasuko prie baro. Išmetė kavos puodelį į šiukšliadėžę, tada paėmė pilną lėkštę. Maistas buvo atšalęs ir nepaliestas. Keptos bulvytės ir sūrainis su marinuotais agurkėliais – kažkas sumokėjo už patiekalą, tačiau net neparagavo.

Džekas badmiriavo. Kalėjime negavo pusryčių, nes tvarkėsi paleidimo dokumentus. Jis apsidairė… „Juk niekas nesužinos!“ Pagriebė saują bulvyčių ir greitai susigrūdo jas į burną.

– Negalima!

Džekas sustingo. Už jo stovėjo išbalusi Ada.

– Nevalgyk jos maisto.

Džekas išplėtė akis.

– Kieno maisto?

Bet nieko neatsakiusi ji nusigręžė ir paliko jį nustebusį.

Būdamas penkiolikos Tomas Makafis suprato atsiskleisiąs gerokai vėliau. Na, bent jau vylėsi, nes paauglystė, kai tavo ūgis tik metras šešiasdešimt septyni, o galūnės plonos kaip viščiuko, nėra iš maloniųjų.

Kaip ir mokymasis devintoje klasėje. Kai praeitą trimestrą pasirinko viduramžių istoriją, Tomas suprato, kad vidurinė mokykla – tai šiuolaikinė senovinės bausmės versija: bėgi pro rikiuotę, o tave muša lazdomis. Išgyvenę stipriausieji žaidžia žolės riedulį prestižiniuose Kolbio-Sojerio arba Dartmuto koledžuose, o likusieji sliūkina už šoninės linijos ir toliau gyvenimą stebi kaip žiūrovai.

Tačiau kai tądien po pamokų sušalęs į kaulą stovėjo Didžiojoje gatvėje, jis galvojo apie Čelsę Eibrams, kuri galbūt sirgs už silpnesniuosius.

Čelsė buvo ne šiaip priešpaskutinio kurso moksleivė. Ji buvo protinga ir graži, per elektrinių vargonėlių pamoką jos plaukai žvilgėdavo saulėje. Ji nesivalkiojo nei su sporto komandų šokėjomis, nei su moksliukais, nei su vadais. Ji buvo neišskiriama su dviem ar trim mergaitėm, tarp jų ir su Džiliana Dankan, kurios tėvui priklausė pusė miestelio. Na ir kas, kad jos rengėsi keistokai – juodos spalvos drabužiais ir šalikais, pusiau kaip menui prijaučiantys gotai, kurie renkasi rūkykloje, pusiau čigonišku stiliumi, – bet Tomas geriau nei kas kitas žinojo, kad išorė ne tokia svarbi kaip tai, kas viduje.

Staiga iš už kampo pasirodė Čelsė su bičiulėmis, net Džiliana Dankan, kuri sunegalavo tiek, kad nėjo į mokyklą, bet kone per stebuklą pagijo ir atsidūrė mieste. Šaltyje Čelsės iškvepiamas oras sutirštėdavo ir kiekvienas debesėlis įgaudavo širdutės formą. Tomas atsitiesė ir, prisiartinęs iš už nugaros, žengė šalia jos koja kojon.

Jos plaukai dvelkė cinamonu, nuo jo jam ėmė svaigti galva.

– Ar žinai, kad žodynas sudarytas neteisingai? – tarė jis lyg tarp kitko, tarsi tęsdamas pokalbį.

– Prašau? – nustebo Čelsė.

– Supainioti žodžiai. „Tu“ ir „Aš“ turėtų būti šalia.

Kitos mergaitės ėmė kikenti, o Džilianos Dankan balsas kaip kirviu nukirto:

– Viską pasakei, silpnaproti? – Ji įsikabino Čelsei į parankę. – Nešdinamės iš čia.

Tomas pajuto, kaip jam virš apykaklės kaista, ir valios pastangomis pabandė karštį sustabdyti. Draugės nusitempė Čelsę, palikdamos jį stovėti vieną. Ji atsisuko… o gal tik pasitaisė kuprinės dirželį. Kai jos ėjo per gatvę, Tomas girdėjo, kaip merginos juokiasi. Tik Čelsė ne.

Tai jau šis tas.

Čarlis Sakstonas kasdien per priešpiečius valgydavo suvožtinį su žemės riešutų sviestu, nors riešutų sviesto nemėgo. Valgė, nes žmona Barbara kažkodėl manė, kad jis mėgsta, ir kas rytą rūpestingai įduodavo jam į darbą priešpiečių. Artėjant Valentino dienai ji pripirko tų mažų cukrinių širdučių su linkėjimais ir jau visą mėnesį po vieną įspausdavo į minkštą duonos riekę: „Kokia aistra!“, „Einu dėl tavęs iš proto!“ Čarlis nagu iškrapštė cukrinuką ir garsiai perskaitė užrašą:

– „Papasakok apie savo meilės nuotykius.“

– Na jau ne, šefe. Tyliu kaip žuvis, – tarė į jo kabinetą įsiveržusi nuovados priimamojo registratorė ir įteikė jam rudą segtuvą. – Žinot, labai miela, kai keturiasdešimtmečiai dar moka rausti. Tik ką atėjo faksu.