Джоди Пиколт - Salemo raganos

Taksi vairuotojas suraukė kaktą.

– Paklausyk, drauguži, – tarė jis, – šok vidun.

Džekas linktelėjo ir sustojo laukdamas. Bet neišgirdo nei šaižaus skambučio, nei spynos trakštelėjimo. Tada jis prisiminė, kad už kalėjimo sienų niekas jam durų neatidarinės.

I

Džekas ir Džilė pasemt vandens kopė į kalvą.

Džekas nukrito, susimušė galvą,

Džilė nuriedėjo žemyn.

Džekas pakilo ir nubėgo taku,

kad mama sutvarstytų jam žaizdą

rudu popierium ir actu.

Ar gera bausmė būtinai turi būti vieša?

Arturas Mileris, „Lemtingas išbandymas“

2000-ųjų kovas

Salem Folsas

Naujasis Hampšyras

Antrą juodžiausią Ados Pibodi gyvenimo dieną sugedo šaldytuvas ir indaplovė – tarsi du seni įsimylėjėliai, negalintys gyventi vienas be kito. Tai būtų išbandymas bet kam, o jai, pigios užkandinės „Ant kampo“ savininkei, tai virto tikra katrastrofa. Ada stovėjo rankomis atsirėmusi į nerūdijančio plieno šaldymo spintą, lyg galėtų mintimis atgaivinti jos širdį.

Buvo sunku apsispręsti, kas baisiau: pažeisti higienos reikalavimus ar prarasti pajamas. Dešimt kilogramų sauso ledo iš medicinos reikmenų parduotuvės negelbėjo. Po kelių valandų Ada turės išpilti lauk penkialitrius kibirėlius rytą pagaminto padažo, troškinio ir vištienos sultinio.

– Aš manau, – tarė ji po keleto minučių, – kad nulipdysiu sniego senį.

– Dabar? – nusistebėjo virėja Delila, sukryžiavusi drūtas kaip kalvio rankas. – Žinai, Ada, aš niekada netikėjau, kai vietiniai sakydavo, kad tu kuoktelėjusi, bet…

– Įdėsiu jį į šaldytuvą. Gal tai išgelbės maistą, kol atvyks meistras.

– Sniego seniai tirpsta, – priminė Delila, bet Ada matė, kad šioji svarsto jos mintį.

– Tada išvalysime grindis ir nulipdysime dar.

– O klientai tikriausiai apsitarnaus patys?

– Ne, – atsakė Ada. – Jie man padės. Ar gali atnešti Klojos batukus?

Dešimtą ryto užkandinė buvo apytuštė. Iš šešių stalų užimti buvo tik du: prie vieno sėdėjo motina su mažyle, o prie kito – verslininkas, nuo savo nešiojamojo kompiuterio valantis kekso trupinius. Pagyvenę nuolatiniai lankytojai Stiuartas ir Volasas drybsojo prie baro ir, gurkšnodami kavą, ginčijosi dėl vietinio laikraščio antraščių.

– Ponios ir ponai, – kreipėsi Ada, – džiugu jums pranešti, kad prasideda užkandinės „Ant kampo“ žiemos karnavalas. Pirmasis renginys – sniego skulptūrų lipdymo konkursas, prašau visus trumpam išeiti į lauką ir galime pradėti…

– Bet lauke taip šalta! – sušuko Volasas.

– Žinoma, šalta. Antraip būtų vasaros karnavalas. Konkurso nugalėtojas… mėnesį valgys pusryčius nemokamai.

Stiuartas ir Volasas truktelėjo pečiais – geras ženklas. Mažylė šokinėjo ant minkštasuolio kaip kukurūzų spragėsis keptuvėje. Tik verslininkas nesusigundė. Kol visi krypavo pro duris, Ada priėjo prie jo staliuko.

– Paklausykite, – tarė jai verslininkas, – aš nenoriu statyti sniego senio, supratot? Atėjau čia tik papusryčiauti.

– Na, šiuo metu mes neaptarnaujame. Statysime sniego skulptūras. – Ji apdovanojo jį gražiausia šypsena.

Vyras atrodė sutrikęs. Jis mestelėjo ant stalo keletą smulkių, pasiėmė paltą su kompiuteriu ir stojosi eiti.

– Išprotėjot.

Ada išlydėjo jį akimis.

– Taip, – sumurmėjo ji. – Žmonės taip sako.

Lauke Stiuartas su Volasu, šniokštuodami pro šalikus, lipdė visai nemenką gyvūnėlį – šarvuotį. Delila nulipdė sniego vištą, ėrienos kumpį, vijoklinę pupelę. Mažylė, įgrūsta į tamsiai mėlynos spalvos žieminį kombinezoną, gulėjo ant nugaros ir mojavo rankomis, sniege palikdama angelo įspaudą.

Kartą Kloja paklausė: „Dangus yra aukščiau ar žemiau tos vietos, iš kurios sninga?“

– Na ir sekasi gi tau, – pasakė Delila Adai. – O jeigu nebūtų sniego?

– Kada čia kovą nebūna sniego? Be to, tai dar nereiškia, kad sekasi. Pasiseks, jeigu meistras ateis priešpiet.

Lyg Ada būtų ištarusi burtažodį, pasigirdo vyriškas balsas:

– Ar čia kas nors yra?

– Mes čia, galiniame kambaryje. – Ada šiek tiek nusivylė, iš už kampo pasirodžius jaunam policininkui, o ne meistrui. – Labas, Orenai. Užbėgai puodelio kavos?

– Deja, ne, Ada. Esu čia darbo reikalais.

Jai ėmė svaigti galva. Negi buhalterė spėjo taip greitai pranešti visuomenės sveikatos tarnybai? Ar teisėsaugos pareigūnas turi teisę liepti jai uždaryti užkandinę? Tačiau jai nespėjus abejonių ištarti balsu, policininkas prakalbo pirmas.

– Tai dėl tavo tėvo, – nurausdamas paaiškino Orenas. – Jis suimtas.

Ada įsiveržė į policijos nuovadą su tokia jėga, kad subildėjo dvivėrės durys ir į vidų ūžtelėjo šalto oro banga.

– Jėzau mano, – pasitiko ją dispečerinės seržantas. – Tikiuosi, Kortmenšas jau susirado gerą slėptuvę.

– Kur jis? – griežtai paklausė Ada.

– Leisk pagalvoti. Gal vyrų tualeto kabinoje. O gal tupi įsispraudęs į kurią nors laisvą užrakinamą spintelę būrio drabužinėje. – Pareigūnas pasikasė smakrą. – Dabar prisiminiau: kartą, kai mano žmona buvo karingai nusiteikusi, pasislėpiau policijos automobilio bagažinėje.

– Aš kalbu ne apie pareigūną Kortmenšą, – pro sukąstus dantis iškošė Ada. – Kalbu apie savo tėvą!

– A, Rojus areštinėje. – Kažką prisiminęs policininkas susigūžė. – Bet jeigu nori jį išlaisvinti, turėsi aiškintis su Vesu, nes tai jis suėmė. – Jis nukėlė telefono ragelį. – Gali prisėsti. Aš tau pranešiu, kada Vesas bus laisvas.

Ada rūsčiai jį nužvelgė.

– Kurgi ne. Šešką gali užuosti jo nepamatęs.

– Ada, ar šitaip galima kalbėti su žmogumi, kuris išgelbėjo tavo tėvui gyvybę? – Su mėlyna uniforma, ant kurios it trečioji akis spindėjo ženklelis, Vesas Kortmenšas atrodė toks patrauklus, kad Salem Folso moterys tikriausiai svajojo įvykdyti kokį nors nusikaltimą. Tačiau į jį žvilgtelėjusi Ada pamanė – ir jau ne pirmą kartą, – kad kai kurie vyrai turi savo galiojimo laiką.

– Man neatrodo, kad suimdamas šešiasdešimt penkerių metų žmogų išgelbsti jam gyvybę, – susierzinusi atšovė ji.

Vesas paėmė jai už alkūnės ir švelniai pasivėdėjo koridoriumi kuo toliau nuo ryšių seržanto ausų ir akių.

– Ada, tavo tėvas vėl vairavo įkaušęs.

Jos skruostus išmušė karštis. Salem Folse niekam ne paslaptis, kad Rojus Pibodis geria, tačiau praeitą mėnesį jis peržengė ribą – automobiliu rėžėsi į miestelio paminklą Džailsui Koriui, vienintelei atsitiktinei kadaise puritonų surengtos raganų medžioklės aukai. Iš Rojaus buvo atimtos vairuotojo teisės. Dėl jo paties saugumo Ada atidavė automobilį į laužą. O jos pačios mazda saugiai stovi prie užkandinės. Kokiu automobiliu jis galėjo važiuoti?

Lyg skaitydamas jos mintis Vesas paaiškino:

– Jis su savaeige žoliapjove stovėjo dešimtojo kelio kelkraštyje.

– Su žoliapjove, – pakartojo Ada. – Vesai, tas daiktas tevažiuoja gal tik dešimt kilometrų per valandą.

– Dvidešimt penkis, bet svarbiausia ne tai. Esmė ta, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo. O jis būtinas, jeigu nori išvažiuoti į gatvę bet kokia savaeige transporto priemone.

– Gal jis pakliuvo į bėdą ir jam būtinai reikėjo…

– Spėk, kokia bėda, Ada. Mes iš jo dar konfiskavome nugertą degtinės butelį. – Vesas patylėjo. – Jis buvo pakeliui į namus iš Naujojo Haverhilo alkoholinių gėrimų parduotuvės. – Jis stebėjo, kaip Ada masažuoja sau smilkinius. – Ar galiu tau kuo nors padėti?