Джоди Пиколт: Salemo raganos

– Manau, Vesai, kad padarei užtektinai. Dieve, suėmei žmogų, išvažiavusį į gatvę žoliapjove. Tikrai būsi apdovanotas „Purpurinės širdies“ ar kokiu nors kitu ordinu už tai, kad parodei beatodairišką drąsą užtikrindamas visuomenės saugumą.

– Nagi, pala pala. Taip, aš stengiausi užtikrinti saugumą. Rojaus. Jeigu sunkvežimis būtų lenkęs per arti ir jį suvažinėjęs? O jeigu jis būtų prie vairo užmigęs?

– Ar galiu pasiimti jį namo ir baigti šias kalbas?

Vesas mąsliai į ją pažvelgė. Adai pasirodė, tarsi jis perkrato jos mintis, vienas atsiversdamas, kitas padėdamas į šalį. Ji užsimerkė.

– Gerai, – sutiko Vesas. – Sek paskui mane.

Jis nusivedė ją koridoriumi į patalpą policijos nuovados gale. Ten stovėjo platus stalas, už kurio sėdėjo dar vienas pareigūnas, toliau matėsi aukštas siauras stalas su rašalo kempinėlėmis pirštų atspaudams, o gilumoje – šešėlyje paskendusios trys mažos vienutės. Vesas palietė jai dilbį.

– Ada, aš jo neregistruosiu.

– Tu tikras princas.

Vesas nusijuokė ir nuėjo. Ji girdėjo, kaip jis atidarė grotuotas duris, lyg iš makšties trauktų kardą.

– Atspėk, Rojau, kas tavęs atėjo.

Pasigirdo tėvo balsas, išsiliejantis lėtai kaip medus:

– Manoji Margarita?

– Deja, ne. Margarita mirė prieš penkerius metus.

Iš už kampo išlindo Vesas, vilkdamas vos paeinantį tėvą. Rojus Pibodis buvo išties kerintis vyriškis, plaukai balti ir tankūs kaip po balandės sparnu, o mėlyname žvilgsnyje visąlaik tūnojo paslaptis.

– Ada! – sukriokė ją pamatęs tėvas. – Su gimtadieniu!

Jis metėsi prie jos ir Ada susverdėjo.

– Na, tėti, parvešiu tave namo.

Vesas užsikišo nykštį už diržo.

– Gal padėti įsodint jį į mašiną?

– Ne, ačiū. Mes patys susitvarkysime. – Tą akimirką tėvas pasidarė gležnutis ir lengvas kaip Kloja. Jie ėjo nevikriai it kokie trikojų varžytuvių dalyviai.

Vesas padėjo atidaryti duris.

– Na, nerk, Ada. Atleisk, kad turėjau išsikviesti tave per gimtadienį.

Ji nė nestabtelėjo.

– Tai ne mano gimtadienis, – atsakė ir išsivedė tėvą į lauką.

Tą rytą pusę septynių Džiliana Dankan užžiebė degtuką ir virš jo pamojavo termometru, pakeldama temperatūrą tiek, kad tėvas patikėtų, jog ji tikrai serga ir negali eiti į mokyklą. Visą rytą ji išbuvo savo kambaryje, klausydamasi Alanis Moriset, pindamasi ilgas rausvas kasas ir tepdamasi rankų bei kojų nagus žalsvai melsvu laku. Nors jai buvo septyniolika ir ji galėjo savimi pasirūpinti, tėvas pasiėmė nedarbo dieną, kad galėtų su ja pabūti. Dėl to ji pasišiaušė, bet kartu jautėsi patenkinta. Eimosas Dankanas, „Dankano farmacijos“ savininkas – stambiausias Salem Folso darbdavys, buvo laikomas vienu turtingiausių ir užimčiausių miestelio gyventojų. Bet laiko dukrai visuomet atrasdavo, ir taip darė nuo tada, kai Džilei buvo aštuoneri ir mirė jos mama.

Ji kone ėjo iš proto ir jau buvo begalvojanti, ką čia tokio drastiško padarius, pavyzdžiui, gal atsiversti vadovėlį, bet suskambo durų skambutis. Įtempusi ausis Džilė apačioje išgirdo draugių balsus.

– Sveiki, pone Di, – pasisveikino Megė. – Kaip laikosi Džiliana?

Jam nespėjus atsakyti, įsiterpė Vitnė:

– Atnešėme jai mėtinių žirnelių. Mano mama sako, kad jie numuša karštį, o jeigu ir nenumuša, jie tokie skanūs, kad pamiršti apie negalavimą.

– Dar atnešėme jai namų užduotis, – pridūrė Čelsė. Ši iki skausmo aukšta, drovi ir nedrąsi mergaitė buvo viena Džilės naujausių draugių.

– Dėkui Dievui, kad atėjote, – tarė jos tėtis. – Kai Džilė būna viena, neįsikibusi jūsų trijulės, aš jos nebeatpažįstu. Tuojau pažiūrėsiu, ar ji atsikėlusi.

Džilė nėrė po antklode ir nutaisė rimtos ligonės miną. Tėtis pravėrė duris ir žvilgtelėjo į vidų.

– Džile, ar nori svečių?

Duktė atsisėdo, trindamasi akis.

– Gal trumpam.

Jis linktelėjo ir šūktelėjo mergaitėms. Megei vedant būrį į Džilianos kambarį viršuje, ant laiptų pažiro sportukų kruša.

– Šitame kambaryje tilptų visi mano namai, – gaudė orą Čelsė, įeidama vidun.

– Taip, tikrai… – pritarė Vitnė. – Tu šiuose rūmuose juk pirmą kartą.

Džiliana pašnairavo į tėvą. Miestelyje mėgdavo pasišaipyti, kad Dankano namas stovi rytuose, o visi keliai ir namai – vakaruose, nes Eimosas norėjo, kad jo karalystės rūmai būtų atskirai nuo visų.

– Taip, – kuo rimčiausiai įsiterpė Eimosas. – Šį pavasarį sumontuosim pakeliamąjį tiltą.

Čelsė išplėtė akis.

– Tikrą?

Vitnė ėmė juoktis. Jai patiko Džilianos tėtis; joms visoms patiko. Su paaugliais jis buvo labai draugiškas.

– Na, šutve, jeigu ją nuvarginsite, turėsite aplink rūmus iškasti griovį, – pagrasė Eimosas. Jis mirktelėjo Čelsei ir išeidamas uždarė duris.

Mergaitės nutūpė ant kilimo tarsi tvenkinyje plūduriuojančios lelijos.

– Na? – paklausė Megė. – Ar žiūrėjai „Aistras“?

Megė Sakston buvo geriausia Džilės bičiulė. Ir užaugusi ji išsaugojo vaikišką putnumą, o jos rausvos garbanos pašėlusiai styrojo į visas puses.

– Aš nežiūrėjau jokių muilo operų. Miegojau.

– Miegojai? Maniau, kad simuliuoji.

Džiliana gūžtelėjo pečiais.

– Aš nesimuliuoju; aš bandau susivokti.

– Taigi, jūsų žiniai, trigonometrijos testas buvo tikra nesąmonė, – pasiguodė Vitnė. Miestelio tarybos nario vienturtė duktė Vitnė Onil buvo tikra gražuolė. Ji pravėrė žirniukų maišelį ir pasiėmė keletą saldainiukų. – Gal išburkim, kad gautume dešimtukus?

Čelsė nervingai permetė akimis gražų miegamąjį, paskui dirstelėjo į Džilianą.

– Ar tikrai čia galime užsiimti magija, kai tiesiai po mumis sėdi tavo tėvas?

Žinoma, jos taip ir padarys. Jos mokėsi magijos jau beveik metus; dėl to šiandien ir susirinko.

– Nebūčiau jūsų kvietusi, jei nebūtų buvę galima, – nuramino ją Džiliana ir iš po čiužinio išsitraukė sąsiuvinį juodu ir baltu viršeliu, ant kurio veideliais puoštomis pūstomis raidėmis buvo užrašyta: „Šešėlių knyga“. Ji išlipo iš lovos ir nušlepsėjo į vonios kambarį, sujungtą su miegamuoju. Viešnios girdėjo, kaip ji atsuko čiaupą, paskui sugrįžo nešina stikline vandens. – Štai, – tarė paduodama stiklinę Vitnei. – Atsigerk.

Vitnė gurkštelėjo ir išspjovė ant grindų.

– Kaip šlykštu! Tai sūrus vanduo!

– Na ir kas, – ramiai atsakė Džiliana. Ji apėjo drauges ir ant kilimo pabėrė druskos. – Negi gaišime laiką ir lipsime į vonią praustis? O gal žinote geresnį apsivalymo būdą?

Vaipydamasi Vitnė atsigėrė dar ir perdavė stiklinę kitoms.

– Šiandien padarykime ką nors, kas ilgai neužtruktų, – pasiūlė Megė. – Mama mane užmuš, jeigu negrįšiu iki pusės penkių. – Ji nulėkė per kambarį į savo vietą priešais Džilianą, o Vitnė su Čelse įsitaisė kituose dviejuose kampuose, sudarydamos kvadratą. Džiliana paėmė Vitnei už rankos ir pro lango plyšį plūstelėjo šalto oro srovė. Kai Vitnės ranka sugriebė Megės, ant naktinio stalelio prigeso lempa. Kai Megė susikibo rankomis su Čelse, sušnarėjo sąsiuvinio lapai. O kai Čelsė suėmė Džilianos ranką, pasidarė taip tvanku, kad buvo sunku kvėpuoti.

– Kokios spalvos tavo ratas? – Džiliana paklausė Čelsės.

– Mėlynas.

– O tavo?

Megės akys užsimerkė.

– Rausvas.

– Mano sidabrinis, – suniurnėjo Vitnė.

– Gryno aukso, – tarė Džiliana. Dabar jau visos buvo užsimerkusios, o per pastaruosius metus jos išmoko, kad, norint pamatyti, nereikia atsimerkti. Mergaitės sėdėjo, sutelkusios mintis į galios tašką, tuo tarpu spalvotos gyvatės viena po kitos jas apsivijo, susipynė į tankų, akliną žiedą.