Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ji išėjo ir uždarė duris, o Čarlis ištraukė iš segtuvo popierius ir peržvelgė Džeko Sent Braido teismo nuosprendį. Jame buvo rašoma, kad jis areštuotas už nepilnametės tyčinį išprievartavimą, tačiau nubaustas už mažesnį prasižengimą – bandymą išprievartauti.

Čarlis surinko Graftono apygardos prokuratūros telefono numerį ir paprašė pakviesti faksogramoje nurodytą prokurorę.

– Atsiprašau, bet ji išėjo atostogų dviem savaitėm. Gal pakviesti ką nors kitą? – pasiteiravo sekretorė.

Čarlis svarstė, kaip pasielgus. Nuteistų seksualinių nusikaltėlių sąrašas prieinamas visiems. Vadinasi, bet kas gali ateiti į nuovadą, jį perskaityti ir sužinoti, kur tas asmuo gyvena. Šįryt sąrašas pasipildė dar vienu vardu. Nesvarbu, kokias paslaptis saugo jis, kaip detektyvas, Salem Folsas žinomas kaip apsnūdęs Naujosios Anglijos miestelis, kuriame niekas nevyksta, ir jo gyventojams taip geriausia. Kai tik vyriškoji pusė sužinos, kad šalia jų žmonų ir dukterų apsigyveno tipas, teistas už išprievartavimą, užvirs pragaras.

Jis gali užkurti tą pragarą arba suteikti Sent Braidui galimybę ir porą savaičių jį stebėti.

– Gal malonėtumėt jos paprašyti, kad grįžusi man paskambintų, – paprašė Čarlis.

Internete radusi raganaičių svetainę, Džiliana pirmoji išbandė viką. Tai ne šėtono garbinimas, kaip galvojo suaugusieji. Bet ir ne vien meilės burtai, kaip manė vaikai. Tai tikėjimas, kad pasaulis turi savo energiją. Žvelgiant iš šio taško, viskas ne taip jau ir paslaptinga. Ar yra žmogus, kuris eidamas mišku negirdėjo, kaip miškas ošia? Arba įbridęs į pusnį nepajuto, kaip žemė siekia kūno šilumos?

Ji džiaugėsi, kad buvo viename sąlėkyje su Mege, Vitne ir Čelse… nors jos praktikavo ne visai taip kaip Džiliana. Joms tai buvo pramoga. O Džilei – išganymas. Bet apie vieną užkeikimą ji nė vienai nepasakojo, apie tą, kurį kartojo kiekvieną mielą dieną, tikėdamasi, kad jis ims ir suveiks.

Ir dabar, kai tėtis manė, jog duktė ruošia namų darbus, ji atsiklaupė ant grindų laikydama žvakę – raudoną, kad būtų drąsiau. Iš kišenės išsitraukė apsitrynusią mamos nuotrauką. Džilė stengėsi įsivaizduoti, kaip mama paskutinį kartą ją dar mažą laikė ant rankų, kol jausmas taip sustiprėjo, jog virš alkūnių kone pajuto jos pirštus.

– Šaukiu Didžiąją Deivę ir Raguotąjį Dievą, – šnabždėjo Džilė, pačiulių aliejumi trindama žvakę nuo apačios iki vidurio. – Šaukiu Žemės, Oro, Ugnies ir Vandens jėgas. Šaukiu Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, kad grąžintų man mamą.

Džilė pakišo mamos nuotrauką po žvakide, tada įstatė žvakę. Ji įsivaizdavo mamos juoką, tokį linksmą ir sodrų, kuris visuomet Džilei primindavo jūrą. Paskui ratu apie žvakę pabėrė žolelių: šalavijų nemirtingumui ir cinamonų meilei. Kambaryje pasklido kvapai. Mėlyname liepsnos karštyje ji matė save mažą.

– Mama, – sukuždėjo Džilė, – sugrįžk.

Kaip ir visada, tą akimirką žvakės liepsna užgeso.

Darla Chadnat įšoko į užkandinę it vasarinė kumelė.

– Ada, kur tu jį slapstai? – sušuko atsisagstydama paltą.

Darla buvo pagalbinė padavėja, Ada jos prašydavo padirbėti, kai matydavo, jog nebesusitvarko. Tačiau šįkart Ada neprisiminė, kad būtų ją kvietusi.

– Kodėl tu čia?

– Juk aną savaitę prašei, pameni? – paaiškino Darla. Ji pasitaisė uniformą ties krūtine. – Sakei, kažkur eisi. Bet iš pradžių noriu sužinoti viską apie tą vyriškį, kurį pasamdei.

– Dieve šventas, negi gatvėje iškabintos reklamos?!

– Na ką tu, Ada. Tokiame miestelyje kaip šis… tokią šerpetą būtinai pastebės. Aukštas, šviesiaplaukis, dailus paslaptingasis, išniręs iš niekur… negi nemanei, kad tai iškart sukels susidomėjimą?

Ada ėmė valyti dermantinu aptrauktus minkštasuolius.

– Ką kalba žmonės?

Darla truktelėjo pečiais.

– Kol kas tik girdėjau, kad tai tavo buvęs vyras, Eimoso Dankano brolis ir vyrukas iš mobiliosios knygų išparduotuvės „Prize“.

Tai išgirdusi Ada garsiai susijuokė.

– Jeigu jis yra Eimoso Dankano brolis, nieko apie tai nesakė. O kalbant apie mano buvusį vyrą, na, labai įdomu, nes aš niekada nebuvau ištekėjusi. Ir galiu tave patikinti, kad man iš to jokios naudos. Tai žmogus, Darla, kuriam sunku.

– Vadinasi, šįvakar pasimatymas ne su juo?

Ada atsiduso.

– Šį vakarą aš neinu į pasimatymą, aišku?

– Man tai naujiena.

Ada krūptelėjo, kai pro duris lyg vėjas įskriejo Vesas Kortmenšas. Jau be policininko uniformos, bet su puošniu kostiumu ir kaklaryšiu.

– Aš labai gerai prisimenu, kaip sakei, kad trečiadienį galiu nusivesti tave vakarienės. Darla, ar šiandien trečiadienis?

– Rodos, taip, Vesai.

– Na štai. – Jis mirktelėjo. – Persirenk, Ada.

Ji nejudėjo iš vietos.

– Tu turbūt juokauji. Kaip galėjai patikėti, kad eisiu su vyru, kuris suėmė mano tėvą?

– Toks darbas, Ada. O tai … – Jis pasilenkė arčiau ir tyliai suburkavo: – Malonumas.

Ada nuėjo valyti kito staliuko.

– Aš užsiėmusi.

– Tave pavaduos Darla. Ir, kiek girdėjau, naujas vaikis.

– Būtent dėl jo ir turiu pasilikti. Kad prižiūrėčiau.

Vesas uždėjo savo delną ant rankos, kuri valė stalą, ir ją sustabdė.

– Darla, ar pasirūpinsi naujoku?

Darla prisimerkė.

– Na… galėčiau jį ko nors išmokyti.

– Nė kiek neabejoju, – burbtelėjo Ada.

– Viskas aišku. Ką gi. Juk nenori, kad galvočiau, jog atsisakai eiti būtent su manimi, ar ne?

Ada pažvelgė jam į akis.

– Vesai, – tarė ji, – aš neatsisakau eiti būtent su tavimi.

Jis nusijuokė.

– Garbės žodis, Ada, tu tokia pasiutusi, kad kaipmat užvedi.

Ada užsimerkė. Ir kodėl kaip tik šiandien ji dar turi aiškintis su Vesu Kortmenšu. Dievas galiausiai pasigailėjo net Jobo. Ji suprato, kad jeigu atsisakys, Vesas sėdės užkandinėje ir visą vakarą gros jos nervais. Vienintelis būdas juo atsikratyti – eiti, o tada, bevalgant pirmą patiekalą, pasakyti, kad skauda galvą.

– Tavo valia, – nusileido Ada, – tik nueisiu ir pasakysiu Delilai.

Tačiau, jai nespėjus to padaryti, pasirodė Džekas, nešinas jos apsiaustu su gobtuvu. Pamatęs, kad yra kitų žmonių, jis išblyško ir iškart nudelbė akis.

– Delila liepė atnešti, – sumurmėjo jis. – Ji sako, kad dėl tavo vieno laisvo vakaro užkandinė nesugrius.

– Oi… ačiū. Gerai, kad atėjai. Noriu tave supažindinti su Darla.

Darla padavė ranką, bet Džekas jos nepaspaudė.

– Esu sužavėta, – tarė ji.

– O čia Vesas, – netrukus pridūrė Ada, vilkdamasi skrandą. – Gerai. Greičiau visa tai baikim. Darla, pasakyk Delilai, kad paguldytų Kloją aštuntą.

Regis, niekas nesiklausė. Už baro Darla pagarsino televizorių, Vesas pašnairavo į Džeką, o šis troško prasmegti skradžiai pro linoleumo plyšius.

– Ar mes pažįstami? – paklausė Vesas.

Džekas staigiai nulenkė galvą, kad išvengtų vyro žvilgsnio.

– Ne, – atsakė jis, nurinkdamas indus. – Vargu.

Vesas Kortmenšas nebuvo toks jau netikęs – paprasčiausiai Adai jis ne pora, ir tiek, tačiau, kad ir ką ji sakytų ar darytų, jis užsispyręs laikėsi savo. Nuo pasimatymo pradžios praėjus maždaug dvidešimčiai minučių, ją apėmė jausmas, lyg būtų trankoma į mūro sieną. Jiedu ėjo per miestelį, rankoje laikydami po „Styrofoam“ puodelį karšto šokolado. Ada žvilgtelėjo kitapus skvero, kur šviečiantys užkandinės langai priminė uždegtą šventinę žvakidę.