Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Galbūt tau šito ir nereikės, – juokaudama tarė Selena. Bet jos žodžiai nuskambėjo rimtai.

Stojo tiršta tyla.

– Ar tu… – pradėjo klausti Džordanas, įbedęs į ją akis.

Iš pradžių Selenos šypsena buvo vos pastebima, bet staiga ji išsiskleidė kaip vėliava.

– Taip.

Kai juodu krito ant verandos sūpynių persipynusiom rankom, kojom ir džiaugsmu, Tomas mandagiai įsmuko į namą. Jis nuėjo per vestibiulį į tėvo miegamąjį, atsisėdo ant lovos ir atsegė abiejų pagalvių užvalkalus. Šiek tiek paieškojęs surado – mažus žolelių amuletus, kuriuos prieš kelias savaites jam davė Čelsė. Raudonas audinys, prikimštas saldžiai kvepiančių gėlių, įdėtas pensas ir septynis kartus aprištas mėlynu kaspinu.

– Negali priversti žmogaus įsimylėti, – tąkart perspėjo jį Čelsė, kai jis paprašė jos padaryti tokius maišelius. – Apžavai tik gali atverti žmogui akis.

Tada Tomas gūžtelėjo pečiais.

– Manau, kad jiems tik to ir tereikia.

Kol tėvas ir Selena lauke glamonėjosi, Tomas paslapčia įdėjo amuletus atgal į jų pagalves. Paskui, pakėlęs tostą, baigė gerti šampaną.

Čarlis pasibeldė į dukters kambario duris.

– Labas, – kyštelėjo jis galvą pro duris. – Ar galiu užeiti?

– Nuo kada pradėjai klausti? – atšovė Megė nepakeldama galvos.

Ši pikta mergaitė, susirietusi ant lovos, atrodė visai nepanaši į tą mažylę, kuri kadaise sekiojo jam iš paskos ant suknutės prisisegusi ženklelį iš aliuminio folijos, kad galėtų būti kaip jos tėtis. Juos skyrė milžiniško dydžio pabaisa – išdavystė.

– Tikriausiai girdėjai, kad Džekas Sent Braidas išteisintas.

Megė linktelėjo.

– Džiliana dėl to paklaikusi.

Detektyvas atsiduso.

– Tikriausiai galima suprasti. – Jis giliai atsikvėpė. – Jeigu nori, mes dar galime pareikšti kaltinimus.

Duktė papurtė galvą, jos skruostai degė.

– Ne, – suniurnėjo ji.

– Mege?

– Aš žinojau, – išdrožė ji. – Aš žinojau, kad Džiliana tai padarė, kad pakenktų Džekui. Iš pradžių man buvo tas pats, dėl to… dėl to, ką prisiminiau. Bet dabar suprantu, kad iš tiesų taip nebuvo. – Apskritas mielas Megės veidelis atsigręžė ir laukė, kol jis ją paguos, kaip kadaise, kai ji parkrisdavo ir nusibrozdindavo kelį. Pleistras ir bučinys. O, kad šito užtektų užaugus. – Džilė melavo… liepė ir mums meluoti… ir mes paklusom, nes visos bijojom, kas gali atsitikti, jeigu nepaklausysim. Mums dar buvo truputį įdomu pasižiūrėti, ar pavyks.

– Kas pavyks?

Megė krapštėsi nagą.

– Jį nubausti. Sužlugdyti jam gyvenimą. Priversti jį išsikraustyti iš Salem Folso. Džiliana norėjo jam atkeršyti… ne už tai, ką jis jai padarė, bet už tai, ko nepadarė.

„Ji žinojo, kad Džiliana meluoja? Ir man nesakė?“

– Kodėl man nepasakei, Mege?

– Tėti, ar tu būtum klausęsis? Žmonės girdi tik tai, ką nori išgirsti.

Kas jau kas, bet jis neturi teisės moralizuoti dukrai apie melą ir moralinę atsakomybę. Mintyse kaip žaibas švystelėjo Ados Pibodi vardas, ir jis palietė dukrai ranką.

– Galėtume pas ką nors nueiti pasikalbėti, – pasiūlė Čarlis. – Pas ką nors, kas sugeba tokius dalykus išsiaiškinti, kas iš to valgo duoną.

– Pavyzdžiui, pas psichologą?

Čarlis palinksėjo galva.

– Jeigu nori.

Megė staiga jam pasirodė tokia maža.

– Ir tu eitum su manimi? – sušnibždėjo ji.

Čarlis ištiesė rankas, ir duktė įšliaužė jam į glėbį. Jis patrynė jai nugarą ir priglaudė veidą prie jos plaukų.

– Bet kur, – prisiekė jis, – ir paskui atgal.

Vieną klaikų akimirksnį Ada pamanė, kad jį prarado. Ji perėjo per namus svarstydama, kad gal jo išteisinimą įsivaizdavo, šaukė jį vardu, bet nesulaukė jokio atsakymo.

Pagaliau rado Džeką lauke, sėdintį medinėse Klojos sūpynėse. Ji basa nutipeno per veją ir atsisėdo šalia.

– Gal pastumti? – paklausė ji.

Džekas švelniai šyptelėjo.

– Ne, ačiū. Aš pats, kai būsiu pasiruošęs.

Jis išpynė pirštus iš grandinės ir sunėrė juos su Ados. Juodu sėdėjo vasaros tyloje, įrėminti svirplių čirpimo, stebėjo šiltą vėją, šokinėjantį medžių pirštais kaip beždžionė.

– Kaip jautiesi? – tyliai paklausė Ada.

– Tarsi visas pasaulis būtų įsikūręs štai čia. – Jis priglaudė kumštį prie krūtinės.

Ji nusišypsojo.

– Nes esi namie.

– Ada, – tarė jis, – bėda ta, kad nesu. Aš negaliu čia likti.

– Žinoma, gali.

– Noriu pasakyti, Ada, kad negaliu likti Salem Folse. Niekas manęs čia nenori.

– Aš noriu, – atsakė ji ir apmirė.

– Taip, – Džekas paėmė jos ranką ir pabučiavo. – Todėl išvykstu. Dieve, juk matei, kas šiandien darėsi, kai išėjome iš Teismo rūmų. Ta motina, kuri patraukė nuo manęs savo dukrą. Žmogus užkandinėje, kuris išėjo vos pamatęs, kad aš ten esu. Negaliu šitaip gyventi… ir tu negali. Kas bus su tavo verslu, kai žmonės pradės ir tave vyti iš savo tarpo?

Gal tai buvo dėl to, kad slūgo karštis, vakarui gaubiant Salem Folsą, ar dėl to, kad prisiminė savo dukrą, žaidžiančią kaip tik šitoje vietoje, o gal siela per daug kentėjo, kad be kovos ko nors atsisakytų… bet tą minutę Ada apsisprendė. Ji atsistojo apžergusi Džeką, kad tas negalėtų pajudėti iš vietos.

– Aš tau jau sakiau, – tarė ji degančiom akim, – kad neleisiu manęs palikti.

– Bet, Ada, aš esu klajūnas. Tu turi savo vietą.

– Taip. Su tavim. – Ji pabučiavo jį, užantspauduodama savo tikėjimu.

Kai Ada pakėlė galvą, Džekas jau šypsojosi.

– O kaip užkandinė? – sumurmėjo jis ir užsikėlė ją ant kelių.

– Ja gali rūpintis tėvas. Jam to reikia. O aš… ak, aš turiu sukaupusi apie keturiasdešimt dvi savaites atostogų.

Jie tingiai suposi leidžiantis saulei, kuri nuo grįsto tako nulaižė liepsnas ir į nakties dangų svaidė žvaigždes. Džekas įsivaizdavo, kaip jis vešis Adą į Graikiją, Portugaliją, į Luaro slėnį. Jis matė ją prie Trevio fontano, Kanados Uolinių kalnų, dangoraižio viršuje.

– Mes važiuosime aplankyti mano mamos, – tarė jis, kai jo galvoje mintis susilipdė į kristalą. – Man regis, ji norėtų su tavim susipažinti.

– Ji gyvena Niujorke?

Džekas linktelėjo. Tai buvo nebloga vieta laimingai pabaigai.

Netrukus po vidurnakčio Eimosas Dankanas pabudo. Jis gulėjo lovoje, o šeštasis pojūtis jam sakė, kad kažkas ne taip.

Tada užsivilko chalatą ir nušlepsėjo į Džilianos kambarį. Durys buvo plačiai atvertos, antklodė ant lovos atversta.

Rado ją virtuvėje, sėdinčią tamsoje prie stalo. Priešais stovėjo neliesta stiklinė su pienu. Galvą buvo visu svoriu atrėmusi į delną; akys įsmigusios į kažką, ką matė tik ji viena.

– Džile, – sukuždėjo jis, kad neišgąsdintų.

Ji pabudo iš transo ir sumirksėjo nustebusi, kad jis čia.

– Oi, – tarė sutrikusi. – Aš… aš negalėjau užmigti.

Eimosas linktelėjo galva, rankas susikišęs į chalato kišenes.

– Žinau. Suprantu. Bet, Džiliana… šitaip, matyt, geriau. – Ji atsisuko, ir toje prieblandoje atrodė visai kaip motina. – Reikia gyventi toliau. Pamėginkim tai pamiršti. Gyvenkim kaip anksčiau.

Kai Džiliana nusisuko, Eimosas palietė jai smakrą.

– Juk žinai, kad man rūpi tik tu viena, Džile, – sumurmėjo jis, švelniai šypsodamasis. – Kas tave labiausiai myli?

– Tu, – sukuždėjo Džiliana.

Eimosas atkišo ranką, ir ji padavė savąją. Tada jis prisitraukė ją artyn į savo glėbį kaip viename sename šokyje. Džiliana užsimerkė. Laikas užgydys žaizdas. Kai tėvo lūpos prigludo prie jos lūpų ir iš naujo užvirtino jų sandėrį, mintimis ji jau buvo už tūkstančių kilometrų.