Джоди Пиколт - Salemo raganos

Svirduliuodamas Džekas atsistojo ir, susiradęs taką, kuriuo atėjo, pasileido atgal į mišką. Klupčiodamas skubėjo gal minutę, bet jį pasivijo Džiliana. Ji vos neverkė, plaukai buvo išsidraikę jai apie veidą.

– Laužas… mes nepajėgiame jo užgesinti. Sudeginsime visą mišką. Labai pašau, – maldavo ji. – Sugrįžk.

Jis nusekė paskui ją į aikštelę, bet joje nebuvo nei gaisro… nei žmonių. Jam nespėjus paklausti, kas čia vyksta, ji greitai apsikabino jį apie kaklą ir lūpomis prisispaudė prie jo lūpų. Jis ėmė dusti ir trauktis prie rusenančio laužo galvodamas, kuris pavojus didesnis. Džiliana trynėsi į jo kūną, stengdamasi jį sujaudinti, paskui paėmė jo ranką ir pridėjo sau prie krūties, visą laiką nenuleisdama nuo jo akių, kad jis žinotų, jog tai – jos dovana.

– Ne, – šnabždėjo Džekas. – Ne. – Jis suėmė Džilianai už rankų ir atitraukė ją nuo savęs, aplink jųdviejų kūnus žybsėjo skraidantys jonvabaliai. – Aš pasakiau ne, – tarė jis tvirčiau. Ne. Tirtėjo pušų spygliai, nuo savo laktų krito žvaigždės, istorija apsuko ratą. Tai buvo ne Džiliana Dankan; tai buvo Ketrina Marš. Ir Džekui buvo suteikta proga apsiginti, padaryti tai, ko pernai jis negalėjo padaryti. – Atstok nuo manęs, – sakė jis, ir jo krūtinė kilnojosi, – atstok.

Tačiau Džiliana Dankan, kuri visada gaudavo, ko norėjo, jį sučiupo.

– Aš tave užbūriau, – tvirtino ji. – Tu pats pas mane atėjai.

– Tai tu atėjai pas mane, – patikslino Džekas. – Ir aš išeinu. – Jis ją stipriai stumtelėjo, ir Džiliana pargriuvo, o jis nubėgo taku taip toli ir taip greitai, kad pirmą kartą per pastaruosius kelis mėnesius aplenkė savo praeitį.

– Džekai, – paklausė Džordanas, – ar tu išprievartavai Džilianą Dankan balandžio trisdešimtosios naktį?

– Ne.

– Kaip jos panagėse atsirado tavo odos?

– Ji mane norėjo sulaikyti, nes aš bandžiau pabėgti. Tada ji mane pastvėrė. O kai ji… mane pabučiavo, ji pirštais braukė man per galvos odą.

– Iš kur ant tavo veido atsirado dryksnis?

– Nuo šakos, kai bėgau. Įsidrėskiau tada, kai jos dar nebuvau sutikęs.

– Kaip tavo kraujas atsidūrė ant jos palaidinės?

– Savo palaidine ji valė man skruostą.

Džordanas sukryžiavo rankas.

– Ar gali įsivaizduoti, kaip sunku šiems dvylikai žmonių patikėti tavo pasakojimu?

– Taip. – Jis peržvelgė tarybos narius, priversdamas juos klausytis. – Galėčiau jums meluoti ir pasakoti lengviau suvirškinamas tos nakties versijas… pavyzdžiui, kad mes jau beveik suartėjome, bet paskutinę minutę ji apsigalvojo… bet taip nebuvo. Tiesa yra tokia, kokią papasakojau. Tiesa yra ta, kad aš jos neišprievartavau.

– Tuomet kodėl Džiliana sukūrė tokią istoriją?

– Nežinau. Aš jos net nepažįstu, kad ir ką ji sako. Bet jeigu man būtų septyniolika ir mane kas nors užtiktų miške darant tai, ko nenorėčiau, kad sužinotų tėvas… manau, irgi išgalvočiau kokią nors istoriją. Ir jeigu būčiau labai protingas, suregzčiau pasaką, kuri sugriautų reputaciją to žmogaus, kuris ją užtiko… kad niekas juo netikėtų, net jeigu jis ir sakytų tiesą.

Džekas pažvelgė į advokatą.

Tai yra geriausia, ką mes galime padaryti, nebyliai perdavė jam Džordanas.

– Liudytojas – jūsų, – ištarė jis ir atidavė Džeką kaip auką.

Metas vos laikėsi garsiai nenusikvatojęs. Tai buvo pati blogiausia gynyba, kokią jis buvo girdėjęs per visą savo gyvenimą, ir jis nuoširdžiai tikėjo, kad šią bylą laimės, jeigu prabiltų nors ir svahilių kalba.

– Kaspinai, žvakės, nuogos mergaitės… ar jūs tikras, pone Sent Braidai, kad nepamiršote paminėti rožinių dramblių?

– Esu tikras, kad juos prisiminti būtų buvę lengviausia, – šaltai atsakė Džekas.

– Bet jūs pats sakote, kad tuo sunku patikėti.

– Nes pasakojau sąžiningai.

– Sąžiningai. – Metas suprunkštė, kad Džekas žinotų, ką jis galvoja apie tokį įvertinimą. – Jūs sakėte, kad buvote labai girtas. Kaip galite būti tikras, kad jūsų prisiminimai yra tikslūs?

– Žinau, ir tiek, pone Hulihanai.

– Ar gali būti, kad jūs… mirtinai prisigėręs… išprievartavote panelę Dankan ir tada trūkote?

– Jeigu trūkau, – paprieštaravo Džekas, – vadinasi, buvau per girtas ir nepajėgus lytiniam aktui.

Metas atsigręžė nustebęs, kad ginamasis metė jam pirštinę.

– Vadinasi, teigiate, kad Džilianą Dankan apėmė isterija, ji raudojo ir tvirtino, kad jūs ją išprievartavote, nuvyko į ligoninę ir ištvėrė intymią medicininę apžiūrą, kur buvo paimti lytinio smurto įkalčiai, pranešė apie išprievartavimą policijai ir atėjo nepažįstamų žmonių tarybai papasakoti intymių dalykų apie tai, kaip jūs lytiškai prieš ją smurtavote… vien todėl, kad ji bijojo savo tėvo?!

– Aš nežinau. Tik pasakoju, kas įvyko.

– Puiku, – tarė Metas. – Jūs mums paaiškinote, kad jūsų odos buvo rasta panelės Dankan panagėse… nes ji buvo ne kartą jus sugriebusi, kad pasiliktumėte, tiesa?

– Taip.

– Panelė Dankan neįdrėskė jums skruosto – susižeidėte miške į šaką?

– Taip.

– Jūsų kraujo atsirado ant jos palaidinės, nes ji valė jums žaizdą?

– Taip.

Metas susiraukė.

– Tuomet kaip paaiškinsite, kad ant jos šlaunies buvo rasta jūsų spermos?

– Prieštarauju! – Džordanas įsiutęs pašoko. – Leiskite prieiti!

Teisėja pamojo abiem teisininkams prieiti arčiau.

– Sperma neatitiko, – piktai pareiškė Džordanas. – Valstijos ekspertė net pasakė, kad, jos nuomone, rezultatai negalutiniai.

Metas įbedė į jį rūstų žvilgsnį.

– Ji sakė, kad šis ginamasis yra septynis šimtus keturiasdešimt tūkstančių kartų labiau tikėtinas spermos donoras už bet kurį kitą asmenį. Vadinasi, tikimybė vis tiek velnioniškai didelė.

– Tačiau, – įsiterpė teisėja, – tai išankstinė nuomonė. Prisiekusiųjų taryba turi visą informaciją apie spermą ir pasielgs su ja kaip norės. Atsiprašau, pone Hulihanai, bet neleisiu jums toliau plėtoti šitos temos. – Teisininkams sugrįžus į savo vietas, ji pasisuko į prisiekusiuosius. – Paskutinį klausimą ignoruokite, – nurodė jiems teisėja, nors Meto žodžiai dar kybojo ore, aštrūs ir pavojingi kaip giljotinos ašmenys.

– Pone Sent Braidai, – prabilo Metas, – jūs atsiduriate miške su keturiomis mergaitėmis, kurioms galbūt rūpi seksas… be to, jos dar ir nuogos… tačiau jūs neapsisukate ir nepabėgate?

– Aš joms daug kartų kartojau, kad turiu eiti.

– Dar jūs sakėte, kad šokote per laužą rankomis susikabinęs su viena iš mergaičių ir kad gana atidžiai apžiūrėjote aplinką, nes pamatėte, jog ant medžių kažkas kabo.

– Aš taip pat sakiau, kad Džiliana Dankan pati prie manęs prikibo, – atsakė Džekas tvardydamasis, kad nepakeltų balso.

– Kas dar šalia buvo, kai ji jus puolė?

– Nieko.

– Kur buvo kitos mergaitės?

– Nežinau.

– Kaip patogu. Ar ji dar buvo nuoga?

Džekas papurtė galvą. – Ji jau buvo apsirengusi.

– Ir tada metėsi ant jūsų?

– Taip.

Metas sukryžiavo rankas.

– Metro šešiasdešimt keturių ir penkiasdešimties kilogramų mergaitė sulaikė jus jėga?

– Aš greitai išsilaisvinau. Pasakiau jai ne, atstūmiau ją nuo savęs ir bėgau. Ir baigta.

– Vadinasi… tai antras kartas per dvejus metus, kai paauglė jus neteisingai apkaltina lytine prievarta?