Джоди Пиколт - Salemo raganos

„Nepulk gintis ir nesupyk, nes jie pamanys, kad esi linkęs smurtauti, – prieš kelias minutes mokė jį Džordanas. – Tik klausykis manęs. Tai mano duona.” Tačiau Džekui tai atrodė neįmanoma. Atrodė, tarsi advokatas stovėtų uolos papėdėje ir ragintų jį šokti žemyn, drąsindamas, kad sugaus… tačiau dar nebuvo užgijusios Džeko žaizdos po paskutinio šuolio.

Džordanas pasilenkė labai arti, kad jo pyktį matytų tik Džekas.

– Susikaupk, po velnių, – iškošė jis. – Be tavo pagalbos aš nieko negaliu. – Paskui jo veidą pakeitė maloni išraiška ir jis paklausė: – Kas įvyko po to?

Jis trumpam sugrįžo į mišką, jam virš galvos kaip žvaigždės sužėravo jų juokas, taip arti, kad būtų galėjęs jas pagauti.

– Aš atsidūriau miško aikštelėje, – lėtai pasakojo Džekas, – ir pamačiau ten stovint mergaičių būrelį. Nuogų.

Tas vienas žodis nutildė salę.

– Pala, – Džordanas papurtė galvą, – jūs mums sakote, kad netyčia susidūrėte su pulkeliu nuogų mergaičių?

– Žinau. Aš pagalvojau lygiai tą patį. Maniau, taip nusigėriau, kad man prasidėjo haliucinacijos.

– Įsivaizduoju. Ką dar prisimenate?

Džekas gūžtelėjo.

– Nieko panašaus… na, nieko panašaus iki tol nebuvau matęs. Aplink degė žvakės. Ant medžių kabojo kaspinai.

Džordanas nuėjo prie įkalčių stalo ir pakėlė vieną kaspiną.

– Ar tokie kaspinai kaip šis?

– Taip, tik ilgesni.

– Ką dar prisimenate?

Džekas užsimerkė, bandydamas ką nors atsiminti.

– Tik trumpus epizodus. Kai užsimerkiu, matau laužą. Arba ryte pabundu ir ant liežuvio galo jaučiu saldumą, kuris man siejasi su ta naktimi. – Jis susierzinęs papurtė galvą. – Bet galvoje tik tuštuma, o tai, kas iškyla atmintyje, atrodo kaip paikystė.

Džordanas artinosi prie savo kliento.

– Ar prisimenate kokius nors daiktus, kurie tą naktį gulėjo aplink jus?

– Prieštarauju, – tingiai šūktelėjo Metas. – Jeigu liudytojas nieko mums nenupiešia, ponas Makafis negali toje tuštumoje piešti savo pieštukais.

– Palaikau.

Džordanas nesutriko ir pažvelgė Džekui į akis.

– Ar labai pikta, kad negalite prisiminti tos nakties įvykių?

– Tiesiog neįsivaizduojate. – Džekas ieškojo tinkamiausių žodžių. – Žinau, kad nedariau, ką jos sako. Žinau, ir tiek. Bet aiškiai šito nematau.

– Kaip manote, kas galėtų krestelėti jūsų atmintį?

– Nežinau, – prisipažino Džekas. – Dievas mato, išbandžiau viską.

– Pavyzdžiui, man užtenka rankose palaikyti suvenyrą, ir bum – aš jau ten. – Džordanas nusišypsojo. – Turiu purviną kamuolį, kurį pagavau per septintąjį žaidimą 1986-ųjų Jungtinių Valstijų lygos čempionate, tą, kurį Hendersonas nešė perėmęs iš „Kalifornijos angelų“ Donio Moro. Kai tik jį paimu į rankas, prisimenu, kaip „soksai“ rovė pirmyn iš už nugaros ir pateko į Pasaulio seriją.

– Gerbiamoji teisėja, dar kartą prieštarauju. Kad ir kaip norėčiau išgirsti pono Makafio gyvenimo istoriją, ji ne į temą.

– Bet, teisėja, taip nėra. Aš norėčiau kaip įkaltį pateikti šiuos užrašus ir duoti juos liudytojui, kad atgaivintų savo atmintį. – Nusisukęs nuo gynybos stalo Džordanas paėmė iš Selenos juodą ir baltą sąsiuvinį ir atnešė jį prie įkalčių stalo.

– Leiskite prieiti! – sukliko Metas, pašokdamas ant kojų.

– Na, pone Makafi, kokį dar netikėtumą mums paruošėte? – susidomėjo teisėja.

– Gerbiamoji teisėja, įkalčių taisyklėse sakoma, kad galiu atgaivinti liudytojo atmintį savo žinioje turimu dokumentu. Tai yra „Šešėlių knyga“ – galima sakyti, raganų žurnalas, kuriame aprašomas pagoniškas ritualas, atliktas tariamo nusikaltimo naktį.

Teisėja pavartė jį rankose, pervertė lapus ir padavė Metui pasižiūrėti.

– Taip nedera, gerbiamoji teisėja, – atkakliai priešinosi Metas. – Liudytojas čia neparašė nė vieno puslapio… jis nežino, kas jame yra. Skaitydamas jis savo atmintį ne atgaivins, o… o sukurs iš naujo. – Jis prisimerkęs pažvelgė į Džordaną. – Ponas Makafis ieško būdų, kaip liudytojui į lūpas įdėti žodžius.

– Net jeigu liudytojas ir neprisidėjo prieš šių užrašų atsiradimo, pone Hulihanai, gynyba gali jais naudotis, kad padėtų prisiminti. – Teisėja atsigręžė į Džordaną. – Aš pati iki šiol laikau prisiminimui puodelį iš 1975-ųjų Pasaulio serijos, šeštojo žaidimo, kai Karltonas Fiskas sustojo vos per kelis colius nuo linijos, ir, kol turėsiu tą plastikinį puodelį, nepamiršiu tos stebuklingos akimirkos. Prieštaravimą atmetu.

Kai tik Džordanas padavė užrašus klientui, Džeką ėmė purtyti.

– Tą naktį, – murmėjo jis, – ji rašė į šitą sąsiuvinį, atsisėdusi po sedulos medžiu.

– O paskui?

– Ji atsistojo, – pamažu prisiminė Džekas, – ir ištarė mano vardą.

Blaivesnis vyras būtų apsisukęs ir nuėjęs, bet Džekas negalėjo tos minties ilgai išlaikyti galvoje. Ji buvo perpildyta kitų minčių – besiplaikstantys kaspinai ten, kur jų neturėtų būti; statmenai baltai žvakei padėtas peilis; cinamono kvapas; vien tas faktas, jog ji prašė, kad jis atsirastų.

– Tu pačiu laiku, – pasakė Džiliana. – Mes tavęs laukėme.

Jis, žinoma, miega, ir visa tai – sapnas. Košmaras. Jį persekioja automobilis, pabėgimas nuo Veso, o dabar šitos pusnuogės merginos. Bet dabar viskas pasidarė aišku. Tai buvo pasąmonės išdaiga. Dabar jis jautėsi saugesnis, nes žinojo, kad tai netikra.

Kai Džiliana paėmė Džekui už rankos, jo visas kūnas trūktelėjo.

– Ak, – ramino ji, pirštais braukdama jam per plaukus. – Vargšas Džekas. – Ji palietė prakirstą antakį ir skruostą, paskui pakėlė savo numestą palaidinę ir nuvalė kraują.

Jos gražios krūtys buvo per centimetrą nuo jo lūpų ir atrodė tikresnės už viską, ką jis buvo gyvenime matęs. Giliai pasąmonėje Džekas ėmė priešintis.

– Aš negaliu… aš turiu…

– Būti čia, – pabaigė už jį Džiliana. Ji nusišypsojo draugėms. – Ko dar šią naktį nepadarėme?

Nedidukės storulės lūpos suapvalėjo.

– Džile, juk nedarysi to.

Džekas staiga pradėjo regėti sceną tarsi iš didelio aukščio. Ši mergaitė… jo ranka jos delne… už jų plaikstosi kaspinai. Tau negalima čia būti, perspėjo jis save, nes… bet negalėjo užbaigti sakinio. Jis liepė savo kojoms judėti, bet buvo toks girtas. Bėk, pagalvojo jis, bet suprato, kad ištarė garsiai, nes Džiliana atsisuko.

– Mes tau nepatinkame?

– Aš turiu eiti, – tarė jis trūkčiojančiu balsu.

– Bet pirma tu man padėsi, gerai? Šitam reikalui man reikia vyro.

Džekas mintyse nusprendė taip: jis padės pasiekti ką nors aukštai arba atidarys stiklainį marinuotų agurkų ir tada keliaus. Bet, jo nuostabai, Džiliana sunėrė savo pirštus su jo pirštais ir patraukė jį paskui save prie laužo. Ji ėmė bėgti ir jam nieko kito nebeliko, kaip daryti tą patį – šokti per laužą.

Juodu parkrito ant žemės. Džilianos veidas buvo paraudęs.

– Dabar tu su manim surištas metams.

Džekas nesuprato, bet jis daug ko nesuprato. Miškas sukosi ratu. Jis žiūrėjo, kaip mergaitės iš termoso įsipila gėrimo, pasidalija sausainiais.

– Čia tau, – tarė ji, ir galbūt jis būtų atsigėręs, jeigu viena iš mergaičių nebūtų praradusi pusiausvyros ir jo neužgriuvusi.

– Laikykis. – Jis į ją pažvelgė. Ji buvo vardu Megė, miesto detektyvo duktė – bet tuo metu ji galėjo būti nors ir Ketrina Marš. Toks atviras geismas sklido iš jos akių. Džeko širdis ėmė daužytis, ir jis pasisuko į kitą mergaitę, aukštesniąją, paskui į Džilianą, – jos visos atrodė taip pat. Visų veiduose buvo ta pati išraiška. Tas geidulys, tas neįtikėtinas vienpusis troškimas, kuris jau kartą jo vos nesužlugdė.