Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ji nustebo, bet linktelėjo.

– Gerai, pone Pibodi.

– Kodėl, po perkūnais, jums nepatiko mano keksai? – užriko Rojus.

– Prašau?

– Jūs juk jo nevalgėt? O šiandien – ir mano suvožtinio.

– Neketinau jūsų įžeisti, pone Pibodi, tik norėjau išreikšti savo poziciją, – paaiškino Metas.

– Kokią poziciją? Kad jums nepatinka mano maistas?

– Jeigu iš liudytojo imi keksiukus, labai tikėtina, kad juo patikėsi.

Rojus suglumęs išplėtė akis.

– Tarkim, aš laikausi dietos be glitimo, – atsiduso Metas. – Ar neprieštarausite, jeigu dabar jums užduosiu keletą klausimų?

– Užduokite. Šiandien pasiėmiau visą laisvą pusdienį dėl jūsų.

Metas užvertė akis.

– Pone Pibodi, ar jūs buvote viduje, kai pamatėte, kad Džiliana išeina?

– Jau sakiau, kad taip.

– Džiliana nuėjo už užkandinės?

– Taip.

– Ar jūsų langas buvo atidarytas?

– Ne, nes Ada sako, kad tada oro kondicionierius dirba perniek.

– Vadinasi, jūs negirdėjote, kas kurį pakvietė?

– Ne. Bet tikrai mačiau, kad išėjo lyg užsišikusi.

Metas pažvelgė į teisėją.

– Norėčiau, kad iš šio pareiškimo tas žodis būtų išbrauktas.

– Aš nebraukčiau, – atsakė teisėja. – Pone Pibodi, kodėl jums pasirodė, kad ji buvo nepatenkinta?

– Ėjo taip aukštai iškėlusi nosį, kad, maniau, tuoj užklius už šaligatvio krašto. Ji ėjo pusantro kilometro per minutę greičiu, šniokštuodama, lyg būtų pasiruošusi pakarti Džeką.

Džordanas išsiviepė iki ausų. Jeigu jis laimės šią bylą, jis valgys užkandinėje „Ant kampo“ iki pat savo gyvenimo pabaigos. Ir paliks arbatpinigių Rojui, taip pat ir padavėjai.

– Ar žinote, pone Pibodi, ko ji buvo supykusi?

– Nežinau.

– Na, gal jis mėgino prie jos kabinėtis? Ar tai būtų ją suerzinę?

Rojus vogčiomis pažvelgė į Džeką.

– Galbūt.

– Arba jeigu jis nepadoriai ją lietė? Gal dėl to ji taip greitai išėjo?

Senis pasvarstė ir tarė:

– Gal.

Metas nuėjo prie apygardos prokuroro stalo ir pasiėmė suvožtinį. Atsikando didelį kąsnį, sukramtė ir nurijo.

– Ačiū, pone Pibodi, – padėkojo jis šypsodamas. – Nedažnai gynėjo liudytojas pamaitina ir kaltintoją.

Megė tikrai nebūtų ėmusis burtų, kuriais valdomi kiti žmonės. Kai burtai suveikia, tave perlieja energija, o galia pereina kitam žmogui – taigi, tarp judviejų atsiranda ryšys. Vadinasi, jeigu tu nusiunti kenkiančią energiją, ji sugrįš tau pačiam.

Bet paprasti kerai – ne tas pats, kas burtai kam nors sunaikinti. Juk kai jos būrė dėl senio Stiuarto Holingso, tenorėjo padėti jam atsikratyti auglio. Plintantį vėžį reikėjo sunaikinti. O žmogų, kuris nuolat kelia pavojų kitų saugumui, reikia sustabdyti. Todėl Megei reikėjo tramdomojo burto.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji pati nubrėžė ratą. Atsiklaupė savo kieme tarp krūmų melsdama, kad mama negrįžtų iš darbo per anksti. Priešais degė juoda žvakė, o ant peleninės, kurią ji susirado palėpėje, gulėjo uždegtas smilkalas.

Jai reikėjo lėlės iš vaško ir audinio skiautės, vaizduojančios žmogų, kurį ji norėjo sustabdyti, kad niekam nebekenktų. Tačiau Megei rankdarbiai niekada nesisekdavo – ji nežinojo, nuo ko pradėti. Galiausiai pasirausė dėžėje tarp barbių ir kenų, su kuriais žaidė vaikystėje. Nuoga lėlė atrodė nešvankiai, jos plaukai buvo susiploję. Megė apšlakstė ją sūriu vandeniu ir sukuždėjo žodžius, kuriuos ji buvo nusirašiusi nuo grimuaro „Vikų raštuose“.

– Būk palaiminta, būtybe, pagaminta… e, Kinijoje… ir gyvenimo transformuota. Tu nesi iš plastiko, bet esi tikras kūnas ir kraujas. Tu esi tarp dviejų pasaulių, visuose pasauliuose, tad pavirsk tu dulke.

Ji laikė lėlę rankoje ir įsivaizdavo, kaip iš dangaus krinta sidabrinis tinklas. Tada iš šortų kišenės ištraukė raudoną kaspiną ir tvirtai apvyniojo lėlei rankas, burną ir kirkšnis. Megė sukaupė visą savo energiją, virpančią jos nervuose ir keliančią jai baimę, ir nukreipė į lėlę. Smulkutė figūrėlė iššoko jai iš rankų ir nukrito priešais ją ant žemės.

– Būk surišta Oru, Žeme, Vandeniu ir Ugnimi, kaip trokštu aš.

Megės daugiau niekas neskaudins. Ir ji pati daugiau niekam neleis savęs skaudinti. Melas stiprus tik tol, kol maitinasi tais, kurie juo tiki; Megė suprato, kad geriau tai sužinoti vėliau, negu niekada. Atidarydama ratą ji paėmė mamos sodo kastuvą ir palaidojo lėlę po hortenzijų krūmu. Ant viršaus uždėjo patį sunkiausią akmenį, kokį tik pajėgė atsinešti. O kai lėlė, vaizduojanti Džilianą Dankan, saugiai gulėjo po žeme, Megė patenkinta paplojo per kauburėlį.

Kryžminės apklausos vidury Metui klausinėjant Rojų Pibodį, šerifas priėjo prie Džordano ir įteikė jam raštelį.

– Turbūt juokauja, – suniurzgėjo jis, suglamžydamas lapelį. Palaukė, kol prokuroras baigs, ir paprašė leidimo prieiti prie teisėjos. – Gerbiamoji teisėja, ar galime padaryti dešimties minučių pertrauką? – paprašė.

– Turėjai užtektinai laiko pasitarti su savo klientu, – papriekaištavo Metas.

– Aš nesikalbėsiu su klientu. Jeigu labai nori, gali čia likti ir jį prižiūrėti. – Džordanas nusisuko į teisėją. – Tai asmeniškas reikalas, ponia.

Ji linktelėjo ir leido Džordanui išeiti. Jis nuskubėjo prie gynybos stalo, pakvietė Seleną ir abu skubiai išžingsniavo iš posėdžių salės.

Ten jų laukė Tomas.

– Žiūrėk, kad tai būtų rimtas reikalas, – pagrasino jam Džordanas.

– Man rodos, rimtas. – Jis padavė sąsiuvinį. – Atėjo tau paštu.

Džordanas pervėrė sūnų piktu žvilgsniu.

– Ir tau kilo nenumaldomas noras tai atnešti per bylos nagrinėjimo vidurį?

– „Šešėlių knyga“, – perskaitė Selena, paimdama jį iš Tomo rankų. – Mačiau tokių „Vikų raštuose“.

– Jeigu Žvaigždės Šviesa nutarė man atsiųsti dovaną, būtų buvę geriau koks amuletas.

– Nemanau, kad jį atsiuntė Žvaigždės Šviesa, Džordanai, – ramiai tarė Selena, išvyniodama sidabrinį kaspiną, iš kurio Tomas buvo susukęs pailgą knygos skirtuką.

Džordanas pačiupinėjo kaspiną. Tada paėmė iš Tomo sąsiuvinį ir versdamas permetė akimis puslapius. Tai, kas buvo parašyta paskutiniame puslapyje, ilgam prikaustė jo dėmesį.

Mažai kas žinojo, kad raganos galėjo naudoti bet ką – nesvarbu ką – atšviežinti savo prisiminimus.

Džordanas taip įniko skaityti, kad nuo paskutinio įrašo negalėjo atsiplėšti. Jis pagarbiai pridėjo ranką prie lapo.

– Kas tau davė?

Prieš atsakydamas Tomas kiek pagalvojo.

– Geroji ragana, – atsakė jis.

Sėdėdamas liudytojo kėdėje Džekas įtariai nužiūrinėjo priešą.

Savo advokatą.

Iš pradžių Džordanas nenorėjo, kad Džekas duotų parodymus, manydamas, kad jis už klientą tai padaro geriau. Tačiau iki šiol gynybos liudytojais tebuvo ragana, pora toksikologų, psichoanalitikė ir Rojus – veikiau anekdotas nei rimtas teisinis atsakas. Džekas turėjo gerą iškalbą, buvo tvarkingas, išsilavinęs – net jeigu ir negalėjo paneigti Džilianos Dankan pasakojimo, jis turėjo gerai atrodyti vien sėdėdamas liudytojo ložėje.

Ironiška buvo tai, kad žmogus, kuriuo Džekas niekada gyvenime nepasitikėtų, dabar buvo vienintelis, kuris galėjo jam padėti. Sėdėdamas ant pakylos jis stebėjo Džordano veiksmus – kaip judina rankas, kaip nutaiso rūstų žvilgsnį prisiekusiesiems, – ir galvojo: „Jie visi vienodi. Melagiai, visa jų šutvė.“ Kaip advokatas mane išdūrė anksčiau, taip išdurs ir dabar, neabejojo Džekas.