Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Teisingai. – Karštis kilo Džeko kaklu į viršų.

Metas pakėlė antakius.

– Ar tik nesiruošiate prašyti prisiekusiųjų, kad patikėtų, jog esate pats nelaimingiausias vyras šioje žemėje?

Džekas giliai įkvėpė.

– Aš prašau prisiekusiųjų manimi patikėti.

– Patikėti jumis, – pakartojo Metas. – Patikėti jumis! Hm. Pone Sent Braidai, jūs girdėjote, kaip ekspertas paliudijo, kad žemė ant jūsų batų atitinka miško aikštelės žemę?

– Taip, girdėjau.

– Ir girdėjote DNR ekspertę, kuri paliudijo, jog jūsų kraujo buvo ant panelės Dankan palaidinės, o jūsų odos – jos panagėse?

– Taip.

– Jūs girdėjote, kaip panelė Dankan patvirtino, kad tą naktį buvote su ja?

– Taip.

– Ir girdėjote, kaip panelė Eibrams ir panelė Onil patvirtino tą patį?

– Taip, girdėjau.

– Jūs matėte daugybę įkalčių, kurie rodo, kad buvote nusikaltimo vietoje, tiesa?

– Taip.

Metas klausiamai kilstelėjo galvą.

– Tuomet kodėl, kai policija atėjo jūsų suimti, pirmiausia pamelavote, kad ten nebuvote?

Džeko burna prasižiojo ir užsičiaupė, neištarusi nė garso.

– Aš… aš nežinau, – pagaliau pralemeno jis. – Tai buvo instinktyvi reakcija.

– Melavimas jums yra instinktyvi reakcija?

– Aš ne tai norėjau pasakyti…

– Bet jūs taip sakėte, – toliau įrodinėjo Metas. – Ar jūs jau kartą melavote apie tai, kur buvote tą naktį?

– Taip, melavau, – sumurmėjo Džekas.

Prokuroras į jį atsigręžė ir prismeigė žvilgsniu.

– Tai kodėl būtent dabar prisiekusiųjų taryba turi jumis patikėti?

– Jis puikiai pasirodė, – susimąsčiusi tarė Selena. – Išties labai gerai.

Džordanas trinktelėjo automobilio dureles ir piktas nupėdino į namą.

– Jeigu jau esi tokia nepaprasta jo gerbėja, kodėl tau šiąnakt nepermiegojus su Metu Hulihanu?

Gynėjas baigė parodymų pateikimą ir posėdis buvo baigtas. Baigiamieji argumentai bus išsakyti kitą rytą, o tai reiškė, kad Džordanas turi apie septyniolika valandų pasiruošti, kad sublizgėtų. Prie krūtinės šilo mažas apsauginis Žvaigždės Šviesos paketėlis. Jis miegos pasidėjęs tą nelaimingą maišelį po pagalve; tokiomis aplinkybėmis jis naudosis visokia pagalba.

Jis žinojo, taip pat žinojo ir prokuroras – ir net prisiekusieji žinojo, – kad Džordanas kliento negynė – jis tik bandė parodyti, kad Džiliana nėra ta mažoji princesė, kokią ji save pateikia. Bet ragana gali būti išprievartauta. Narkotikų vartotoja gali būti išprievartauta. Ir jeigu Džordanas būtų toje prisiekusiųjų taryboje, jis nebūtų linkęs patikėti tuo, ką sakė Džekas Sent Braidas.

Prie durų jis norėjo įkišti raktą į spyną, bet niekaip nepataikė.

– Po velnių, – nusikeikė jis ir vėl pabandė. – Po šimts velnių!

Po antro bandymo raktas įstrigo. Pasukus per jėgą Džordanui pavyko jį ištraukti, tada vėl nusikeikė ir sviedė raktų ryšulėlį į krūmus prie įėjimo. Jis spoksojo į tą pusę ir visas drebėjo.

– Džordanai, – pašaukė jį Selena ir palietė jam ranką.

Jis prie jos prisiglaudė, veidu prisispaudė jai prie kaklo ir tyliai atsiprašė Džeko Sent Braido.

Ada pasisiūlė sutvarkyti užkandinę.

– Geriau ateik į viršų, – kvietė ją Rojus stovėdamas prie moterų tualeto durų, už kurių ji rengėsi. – Išgersim šaltosios arbatos, pažiūrėsim televizorių.

Ada išėjo iš tualeto, užsitraukdama uniformos užtrauktuką.

– Tėti, man reikia. Aš tikrai noriu. – Iš tiesų ji norėjo daužytis į ką nors, kol subyrėtų jos kaulai. Grindų plovimas, stalų valymas, viryklės šveitimas – kur kas naudingesni užsiėmimai laikui praleisti.

Ada prasibrovė pro tėvą į virtuvę. Po darbo čia visada būdavo panašu į miestą vaiduoklį, viskas paskendę pilkuose šešėliuose, užsilikusiuose patiekalų kvapuose. Ada paėmė šepetį, kabantį ant viryklės šono, ir energingais judesiais pradėjo šveisti kepsninę.

– Tuomet aš tau padėsiu, – tarė tėvas, atsiraitodamas rankoves.

– Tėti. – Jų žvilgsniai susitiko. – Kaip tik dabar aš noriu pabūti viena.

– Ak, Ada. – Rojus priėjo, stipriai ją apkabino ir laikė tol, kol jai iš rankų iškrito vielinis šepetys, ir jam ant krūtinės kaip miauksintis kačiukas susirangė jos rauda.

– Aš net negalėsiu su juo atsisveikinti, – kuždėjo Ada. – Lankymo valandos tik kitą trečiadienį. O tada… tada jis jau tikriausiai bus kalėjime Konkorde.

– Tai aplankysi jį Konkorde. Jeigu reikės, nuvešiu tave po darbo.

Ada jam graudžiai šyptelėjo.

– Kuo, tėti? Vejapjove? – Ji spustelėjo jam ranką. – Gal ir ateisiu arbatos, gerai? Tik leisk man galvoje susidėlioti mintis.

Jausdama į save įsmeigtą tėvo žvilgsnį ji nuo lentynos nukėlė butelį baliklio ir pradėjo valyti plautuvę bei nerūdijančiojo plieno kriaukles. Mama sakydavo, kad lašelis baliklio privers spindėti ir labiausiai apleistą aplinką.

Mama nebuvo įsimylėjusi Džeko Sent Braido.

Kai tik Rojus nuėjo į viršų, Ada ėmė suktis. Nutrynė šaltųjų užkandžių stalo apsauginį stiklą, išvalė visus padėklus. Nuo orkaitės dugno nugramdė degėsius. Šveitė, plovė, kol guminėse pirštinėse pradėjo kraujuoti krumpliai ir, kad ne taip skaudėtų, ji turėjo apsivynioti rankas drėgnu rankšluosčiu.

Ji dirbo su tokiu nirtuliu, kad negirdėjo, kaip atsidarė užkandinės durys.

– Turbūt sau moki gerą algą, – tarė Čarlis.

Ada stodamasi atsitrenkė galva į maisto šildymo stalo kampą.

– Oi!

– Jėzau, Ada, tu sveika? – Čarlis pribėgo jai padėti, bet, kai jis jau buvo tiek arti, kad galėjo ją paliesti, jie abu apmirė. Prisidėjusi ranką prie kaktos Ada atsitraukė.

– Labas. Tik kvailai stojausi. – Ji priglaudė rankas prie krūtinės. – Tu dėl Džeko?

Čarlis papurtė galvą.

– Ar yra… ar galime trumpam prisėsti?

Lėtai linktelėjusi Ada nuėjo paskui jį į užkandinės salę. Juodu atsisėdo vienas priešais kitą. Juos skiriantis stalas buvo išsigelbėjimas, o atsitraukus nuo baliklio garų jai prašviesėjo galvoje.

Bet Čarlis nesiruošė nieko sakyti.

– Kaip Megė? – pasiteiravo Ada.

– Gerai. Ačiū, kad klausi. – Čarlis pabarbeno pirštais į stalą. – Po viso to, kas buvo pasakyta teismo salėje, neįsivaizduoju, kas dabar su ja bus.

– Gyvenkite po vieną dieną. – Ada žvilgtelėjo į laikrodį. Nurijo seiles.

– Ada, – prabilo Čarlis, – turiu tavęs atsiprašyti.

Ji nenoriai pažvelgė į jį.

– Kodėl?

– Klausiausi parodymų. Aš ne vieną savaitę dirbau su kaltintoju. Ir man… sugrįžo visi prisiminimai ryškiau nei iki šiol. Dieve, darau visai ne tai, ką reikia… – Čarlis ranka pasitrynė veidą. – Maniau, gyvensiu Majamyje, susirasiu darbą policijoje ir pamiršiu apie Salem Folsą. Paskui policijos viršininkas Rudlovas pasikvietė mane atgal į šiaurę, ir aš sau pasakiau, kad praėjo užtektinai laiko, kad viskas išsitrintų iš atminties. Praėjus beveik dešimčiai metų maniau, kad, jeigu aš pats apie tai negalvosiu, daugiau niekas negalvos. – Jis susirietė, lyg norėtų pasisemti energijos iš vidaus. – Bet tu apie tai galvojai kasdien, ar ne?

Ada užsimerkė ir linktelėjo.

– Nujaučiau, kas gali atsitikti tą popietę po žiūrovų suolais, kai Eimosas tave pašaukė. Aš buvau girtas, tas tiesa, bet žinojau, ką darau. Ir dėl priežasčių, apie kurias net negaliu pagalvoti, dariau tą patį… ir vėliau elgiausi kaip ir visi, dėjomės, kad nieko neįvyko. – Čarlis nuleido akis. – Po velnių, Ada, kaip atsiprašyti žmogaus, kuriam sugriovei gyvenimą?