Джоди Пиколт - Salemo raganos

Kai prisiekusieji priims nuosprendį, jį nuveš tiesiai į valstijos kalėjimą Konkorde. Jeigu jam skirs didžiausią bausmę, jis jau bus penkiasdešimt vienerių, kai jį paleis. Plaukai bus pražilę, pilvas minkštas, oda raukšlėta. Ant rankų bus senatvinės dėmės, žyminčios visus tuščiai praėjusius metus.

Jam trūks sniego jausmo ant veido. Airiško viskio skonio. Motinos servizo rašto ir ištaigingo dvigulės lovos pločio, taip pat plonytės oranžinės linijos, kur aušra išblunka ir virsta diena.

Jam trūks Ados.

Džekas išgirdo prislopintą šerifo padėjėjo pokalbį tolumoje, priekiniame poste. Gal Džordanas atėjo pranešti, kad nuosprendis jau priimtas. O gal čia, į skaistyklą, atvedė palaukti kalinį.

Per linoleumą atgirgždėjo padėjėjo storapadžiai batai ir sustojo priešais Džeko kamerą.

– Einu nusišlapinti, – pranešė jis.

– Tau gerai.

– Aš apie tai sakau todėl, – lėtai paaiškino padėjėjas, – kad neturiu nieko bendro su tuo žmogum, kuris man išėjus įeis pro šias duris, jeigu supranti, ką noriu pasakyti.

Džekas nesuprato.

– Patikėk, jeigu ateis beprotis ir šaltakraujiškai mane nušaus, jam būčiau dėkingas.

Jau nuėjęs pusę koridoriaus padėjėjas nusijuokė. Džekas vėl atsigulė ant nugaros, ranką pasidėjęs ant akių.

– Džekai.

Tai sapnas… negali būti.

Kitoj pusėj grotų stovėjo Ada, taip arti, kad galėjai ją paliesti.

Netardamas nė žodžio Džekas metėsi į priekį, iškišo rankas pro plieninius virbus ir, kiek buvo įmanoma, ją apkabino. Jos veidas prigludo prie šalto metalo, nosis ir burna išsikišo tiek, kad galėjo susiliesti su jo veidu. Ji taip prisispaudė, norėdama būti kuo arčiau jo, kad Džekas matė ant jos skruostų ir žandikaulio ryškėjančius raudonus ruožus nuo virbų.

Jis rankomis suėmė jai veidą ir priglaudė kaktą prie savosios.

– Nemaniau, kad tave pamatysiu, – prisipažino jis.

– Aš atnešiau padėjėjui plokštainį su šokoladiniu kremu, ir jis leido, – atsakė Ada. – Penkioms minutėms.

Pakėlęs lūpas jis pabučiavo jai virš akies.

– O ką jis būtų leidęs už pietus? – Džekas atitraukė ją nuo savęs, kai ji norėjo prisiglausti arčiau, pirštais vedžiojo per smulkius jos veido kaulus ir viršunosę, lengvu kaip drugelio judesiu palietė vokus, ir kaip šnabždesys apvedė jos lūpas dar kartą.

– K-ką darai?

Jis paglostė jai antakius, plaukų liniją.

– Pasiimu tave su savim, – atsakė Džekas.

Tą akimirksnį jo širdį užliejo nepaprasta ramybė. Valstijos kalėjime jis bus kitoks kalinys nei visi. Jis niekada nebus toks, kaip jie, nes jis patyrė kai ką nepakartojamai gražaus, ir tai tapo jo dalimi. Visą likusį gyvenimą Džekas nešiosis savyje tą karštį kūne kaip paslaptį ir pavydžiai saugos.

– Ada Pibodi, aš niekada tavęs neužmiršiu, – švelniai ištarė Džekas, dar kartą prisiliesdamas prie jos lūpų.

Jis atsidavė širdgėla. Ji nurijo jo širdgėlą kaip sėklą ir kvėptelėjo į jį vilties.

– Tau nereikės, aš tavęs lauksiu, – pažadėjo ji.

Išgirdusi padėjėją atskubant koridoriumi, Ada atsitraukė, nors jos rankos liko ant Džeko rankų.

– Atleiskite, kad turiu nutraukti, – tarė pareigūnas. – Tau laikas eiti.

– Suprantu, – pasakė Ada, ir jos gerklė susiskleidė kaip pumpuras.

– Ne jums, ponia. – Pavaduotojas atsisuko į Džeką. – Nuosprendis jau priimtas.

Vieni prisiekusieji į jį žiūrėjo, kiti ne.

– Tai normalu, – patikino jį Džordanas. – Tai nieko nereiškia.

– Pone seniūne, – kreipėsi teisėja, – ar priėmėte nuosprendį?

Už Džeko peties sudūzgė filmavimo kameros, o jis pats visą dėmesį sutelkė į kojas, kad neatsisakytų raumenys. Jeigu jį filmuoja būsimoms kartoms, jis nori stovėti ant savo kojų.

– Turime, gerbiamoji teisėja, – atsakė seniūnas.

– Ginamasis, prašom atsistoti.

Džordanas paėmė Džekui už parankės ir padėjo jam atsistoti. Nors keliai virpėjo, Džekas sugebėjo stovėti tiesiai ir kvėpuoti.

– Pone seniūne, ką nusprendėte dėl ginamojo, kuris kaltinamas lytiniu smurtu sunkinančiomis aplinkybėmis?

Džekas žvilgtelėjo į prisiekusiuosius, kurių veidai vis dar nieko nesakė. Seniūnas pažvelgė į popieriaus lapą savo rankose. Po tūkstančio metų jis perskaitė:

– Nekaltas.

Eimoso Dankano apmaudo riksmą nustelbė Džekui už nugaros pratrūkęs džiaugsmo klyksmas, Selena Damaskas peršoko pertvarą ir puolė Džordanui į glėbį. Džeko glėby atsirado Ada, Džordanas spaudė jam ranką ir sakė, kad jis visą laiką žinojo, kad taip baigsis.

Pasaulis sukosi aplink, žvilgsnių, prisiekusiųjų, objektyvų maišalynė.

– Ginamasis yra laisvas, – paskelbė teisėja per sambrūzdį, ir tas vienas žodis įstrigo Džeko sąmonėje ir pražydo, užgoždamas visą triukšmą, džiūgavimą ir netikėtumą. Laisvas! Gali eiti namo. Gali šaukti apie savo nekaltumą vidury miestelio skvero. Gali vėl paimti savo gyvenimo siūlą ir žiūrėti, kaip jis susimegs toliau.

Džekas, laisvas žmogus, atsigręžė plačiai šypsodamasis… o ten į jį spoksojo Salem Folso gyventojai, kurie dabar jo nekęs dar labiau.

Eimosas Dankanas norėjo sudraskyti prokurorą į gabalus.

– Sakei, kad jį pasodins ilgam, – urzgė jis. – O dabar turėsiu žiūrėti į jį miestelyje, kur gyvenu su savo dukra?

Metas ir be Dankano jautėsi taip, kad blogiau ir būti negalėjo. Pralaimėjus bylas visada jauti didžiulį nusivylimą… o pralaimėti, kai, rodės, byla jau baigta, buvo tikra nelaimė.

– Ką galiu pasakyti? – pažemintas teisinosi Metas. – Eimosai, Džiliana… aš labai apgailestauju. – Jis ėmė rankioti savo užrašus, dokumentus ir bet kaip grūdo juos į portfelį.

– Tikiuosi, kad tu, Hulihanai, šito niekada nepamirši, – iškošė Dankanas. – Tikiuosi, nemiegosi naktimis žinodamas, kad jis laisvėje.

Kitaip nei siautėjančio tėvo, Džilianos balsas buvo ramus ir tvirtas.

– Jūs sakėte, kad pergalė garantuota.

Metas pažvelgė į ją, paskui į Eimosą Dankaną. Tada pagalvojo apie Makafio baigiamąją kalbą, atropiną Džilianos kraujo mėginyje, apie Ketriną Marš, kuri sakė bijojusi tėvo.

– Dėl nieko negali būti garantuotas, – burbtelėjo jis ir patraukė Teismo rūmų koridoriumi tiesiai namo.

Pokštelėjęs šampano butelis iššovė kamštį į Džordano verandos lubas. Į visas šalis ištiško putos ir apibėgo Selenos kojų pirštus bei medines lentas jai po kojomis.

– Už teisingumą! – sušuko ji.

– Tegu jis ir toliau bus aklas, kai mums bus paranku, – tarė Džordanas kilstelėdamas taurę.

Tomas, pakeldamas taurę, išsišiepė.

– Ir, kai prireiks, kurčias.

Jie išgėrė apsvaigę vien nuo pergalės džiaugsmo.

– Aš jaučiau, kad noriu grįžti į advokatūrą, – tarė Džordanas, o jam už nugaros Tomas su Selena užvertė akis. – Žinoma, be jūsų nebūčiau laimėjęs.

– Jeigu jautiesi toks geradaris, tada paaiškink Čelsei, kodėl aš nesu visiškas pašlemėkas.

– Ak, tai nesunku, – atsakė Selena. – Tik pasakyk jai, kad atsigimei į mamą.

– Tomai, – Džordanas padėjo ranką sūnui ant pečių, – reikės pasikviesti ją vakarienės ir aš jai pademonstruosiu visą savo žavesį. – Jis užgniaužė juoką. – Juokauju.

Selena įsipylė antrą taurę šampano.

– Ji galėtų atsinešti ko nors išgerti… arba ko nors įmesti į gėrimą.

– Kaip juokinga, – burbtelėjo Tomas.

Bet Džordanas jai nusišypsojo.

– Gal man reikia gauti atropino, įmaišyti tau į vandenį ir pasakyti, kad mes jau susituokę.