Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ada prakalbo po gerokos pauzės.

– Tu nesugriovei man gyvenimo, Čarli. Tu mane išprievartavai. Tai skirtingi dalykai: pirmajam aš negalėjau užkirsti kelio… bet antrajam galėjau ir užkirtau. – Ji pagalvojo apie Kloją, Džeką. – Kuo daugiau patiri skausmo, tuo greičiau anglis pavirsta deimantu.

Čarlio akys buvo paraudusios, sutrikusios.

– Aš neprašysiu tavęs atleidimo, suprantu, kad negaliu tavęs prašyti pamiršti. Tik noriu, kad žinotum… nors tai gal ir nesvarbu… kad aš sau neatleidau… ir niekada nepamiršiu.

– Ačiū tau už tai, – sušnabždėjo Ada.

Ji girdėjo, kaip jam išeinant sutilindžiavo uždaromų durų varpelis. Nejausdama kojų sėdėjo prie staliuko ir laukė, kada jos širdis liausis daužiusis. Po tiek metų kas galėjo tikėtis prisipažinimo? Po tiek metų kas galėjo tikėtis, kad vien išgirdus tokius žodžius pasijusi taip, tarsi vėl viskas būtų iš pradžių?

Vėl atsidarius durims ji išsigandusi pašoko iš senų prisiminimų. Matyt, Čarlis bus ką nors užmiršęs. Bet dar nespėjusi atsisukti Ada išgirdo merginos balsą ir ant grindų dedamo lagamino dunkstelėjimą.

– Man sakė, kad rasiu jus čia.

Ada akis į akį susidūrė su Ketrina Marš.

19 Giles Corey XVII a. per raganų medžioklę Saleme buvo apkaltintas raganavimu ir nukankintas.

2000-ųjų birželio 5-oji

Kerolo apygardos Teismo rūmai

Kitą rytą teismo salė buvo perpildyta, nuo laukimo oras buvo toks troškus, kad sėdo lašeliais reporteriams ant kaktų, migla aptraukė operatorių ir fotografų objektyvų lęšius. Teisėja nužygiavo prie savo stalo mintydama jau kitą bylą.

– Šiandien, regis, pradedame nuo baigiamųjų kalbų, – tarė ji. – Pone Makafi, ar jūs pasiruošęs?

Džordanas atsistojo.

– Tiesą sakant, gerbiamoji teisėja, norėčiau bylą atnaujinti.

Netrukus juodu su Hulihanu stovėjo prie teisėjos stalo.

– Turiu dar vieną liudytoją, – paaiškino Džordanas. – Atsirado netikėtai, ir jos parodymai turi lemiamos reikšmės gynybai.

– Gal man paaiškintumėt, kodėl apie ją nežinojote anksčiau? – paklausė teisėja. – Ar valstijos kaltintojas žino šią liudytoją ir ką ji liudys?

– Ne, aš nežinau, – suirzęs atsakė Metas. – Gynyba jau baigta. Ar kada matėte, kad būčiau surengęs naujų liudytojų paradą pabaigęs kaltinimą?

– Teisėja, – kantriai aiškino Džordanas, – tai auka iš mano kliento ankstesnio nuosprendžio. Ji atsiima savo kaltinimą.

– Tai neturi visiškai jokios reikšmės. Per vėlu. – Metas atkakliai laikėsi savo.

Teisėja pažvelgė į vieną, paskui į kitą teisininką ir tada kreipėsi į prisiekusiuosius.

– Ponios ir ponai, kaip prisimenate, vakar gynyba buvo baigta. Tačiau teismas leis ponui Makafiui atnaujinti bylą ir pakviesti paskutinę liudytoją.

Džordanas išlygino savo kaklaryšį ir pažvelgė į salės galą.

– Gynyba kviečia Ketriną Marš.

Ji buvo mažutė, sutrikusi, ir Džordanas net nebuvo įsitikinęs, ar ji sugebės be pagalbos nueiti iki liudytojo ložės. Tačiau prie laiptelių Ketrina pagyvėjo ir priesaikos žodžius kartojo tvirtu, skambiu balsu.

– Panele Marš, kiek jums metų?

– Šešiolika.

Džordanas pažvelgė į savo klientą.

– Ar pažįstate Džeką Sent Braidą?

Tai buvo pirmas kartas, kai Ketrina pamatė buvusį mokytoją. Jų žvilgsniai susitiko, ir tarp jų pakibo ta praeities istorija, kurią atgaila sudraskė į mažyčius kaip snaiges skutelius.

– Taip, pažįstu, – tarė ji.

– Iš kur?

Ketrina giliai atsikvėpė.

– Pernai dėl manęs jis buvo nuteistas už lytinį smurtą.

It potvynio banga per salę persirito aiktelėjimas.

– Kodėl šiandien čia atėjote, panele Marš?

– Dėl vienos priežasties. – Ketrina nudelbė akis į savo sunertus pirštus. – Aš leidau tam įvykti vieną kartą, ir nenoriu likti kalta, kad leidau tam pasikartoti.

– Kaip suprasti?

– Džekas Sent Braidas prieš mane lytiškai nesmurtavo. Jis niekada nėra manęs nepadoriai lietęs. Jis apskritai nėra nieko blogo padaręs. Jis buvo pats geriausias mokytojas, kokį esu turėjusi ir… ir gal taip apie jį ir galvojau, ir troškau jam patikti… bet tikrovėje taip nebuvo.

– Tuomet kodėl leidote jį nuteisti? – paklausė Džordanas.

Ketrinos veidu nuriedėjo viena ašara, ir ji vėl giliai atsiduso.

– Treneris manimi tikėjo ir buvo man labai malonus. Kai turėjau draugą ir norėjau su juo pasimylėti pirmą kartą, treneris nuvežė mane į kliniką, kad gaučiau kontraceptinių piliulių. Jis nenorėjo, bet padarė tai dėl manęs, nes man tai buvo labai svarbu. O kai tas vaikinas mane paliko, mano vienintelė mintis buvo, kad jis būtų bent kiek panašus į trenerį – labiau subrendęs, labiau mane įsimylėjęs, labiau… panašus į Džeką. – Ji pažvelgė į prisiekusiuosius. – Savo dienoraštyje pradėjau rašyti apie jį… apie mudu. Prikūriau, kaip norėčiau, kad viskas vyktų. Mano tėtis surado tas kontraceptines piliules ir perskaitė dienoraštį… Dieve, vieną akimirką taip norėjau, kad tai būtų tiesa. Norėjau tikėti tuo, kuo tikėjo mano tėtis… kad mane buvo įsimylėjęs treneris, o ne atvirkščiai.

Kai norėjau paneigti tai, ką buvau pasakiusi, istorija jau buvo tiek išpūsta ir pasidariusi tokia bjauri, kad negalėjau patikėti. Buvau maža mergaitė, žaidžianti su lėlėmis, ir paaiškėjo, kad aš turiu tikrus jausmus ir dėl manęs gali žlugti kitų žmonių gyvenimai. Ji pažvelgė į savo kelius. – Mano tėtis, kaltintojas ir teisėjas… jie visi buvo įsitikinę, kad aš noriu apsaugoti vyrą, kurį myliu. – Ketrina vėl pasisuko į prisiekusiuosius. – Kai paskutinį kartą teisme sakiau tiesą, manimi niekas netikėjo. Man labai svarbu, kad dabar visi manimi patikėtų.

– Ačiū, panele Marš, – tarė Džordanas. – Liudytoja – jūsų.

Metas sėdėdamas pasilenkė į priekį, alkūnes pasidėjęs ant kelių, suglaudęs delnus.

– Gerai, – lėtai ištarė jis ir atsistojo. – Kur buvote balandžio trisdešimtosios naktį?

– Gofisbore, – atsakė Ketrina.

– Jūs nebuvote miško aikštelėje už kapinių Salem Folse, tiesa?

– Ne.

– Taigi, nežinote, ar tą naktį kas nors nutiko Džilianai Dankan?

– Ne.

– Teisybę sakant, jūs težinote, kad prieš metus padarėte siaubingą klaidą, – tarė Metas.

– Taip.

– Ir prieš metus jūs buvote taip įsimylėjusi šitą vyrą, kad nenorėjote, jog jam nutiktų kas nors blogo, taip?

– Taip, – sumurmėjo Ketrina.

Jis netikėtai sušvelnėjo ir draugiškai nusišypsojo.

– Norėtumėt, kad trenerio Sent Braido istorija būtų pasibaigusi kitaip, tiesa, panele Marš?

– Jūs net neįsivaizduojate.

– Net ir dabar jūs nenorite, kad jam nutiktų kas blogo?

Pagauta jo klausimų tono ji karštai purtė galvą.

– Žinoma, nenoriu, todėl čia ir esu.

– Kokia staigmena, – tarė Metas. – Daugiau klausimų neturiu.

Džordanas stebėjo, kaip Ketrina išeina iš liudytojo ložės.

– Dar kartą, gerbiamoji teisėja, – paskelbė jis, – gynyba baigta.

– Tai, – kreipėsi į prisiekusiuosius Džordanas, – bus nepaprastai sunku.

Jis nuėjo prie ložės, kur jie laukė jo baigiamųjų argumentų.

– Klausydamiesi, kaip Džiliana Dankan sako, kad ją išprievartavo, norite ja patikėti. Jūs nenorite sužinoti, kad ji išsigalvoja ar kad jos pasakojime yra nesutapimų. Jūs norite manyti, kad tokia mergaitė ateis ir jums papasakos, kaip viskas iš tikrųjų įvyko… bet tiesa ta, kad to, ką papasakojo Džiliana, negalime priimti už tiesą.