Джоди Пиколт: Salemo raganos

– Neatsinešiau įrankių dėžės, bet galiu sutaisyti iki… – Jis apsimetė skaičiuojąs, mėgindamas pagauti moters žvilgsnį.

„Rytojaus“, – be garso pasufleravo ji.

– Iki rytojaus, – paskelbė Džekas. – Na, o kas atsitiko šaldytuvui?

Petigru žiūrėjo tai į užkandinės šeimininkę, tai į Džeką.

– Nėra prasmės tikrinti likusią virtuvės dalį, nes, šiaip ar taip, sugrįšiu, – tarė jis. – Atvyksiu kitą savaitę ir atliksiu patikrinimą. – Jis nemandagiai linktelėjo ir išėjo nelaukdamas, kad jį išlydėtų.

Užkandinės šeimininkė puolė prie virėjos ir, šaukdama iš džiaugsmo, ją apkabino. Švytėdama atsisuko į Džeką ir ištiesė jam ranką… bet šįkart, jai nespėjus prisiliesti, jis pasitraukė į šalį.

– Aš – Ada Pibodi, o čia Delila Piget. Mes tau tokios dėkingos. Kalbėjai kaip tikras meistras. – Staiga, kažką pagalvojusi, ji nutilo. – O gal kartais moki taisyti prietaisus?

– Ne. Tik buvau girdėjęs tokius dalykus paskutinėje savo darbovietėje. – Jis pajuto, kad dabar gera proga, ir paklausė: – Norėjau paklausti apie tą užrašą „Reikalingas pagalbininkas“.

Virėja plačiai išsišiepė.

– Tu priimtas.

– Delila, gal kas nors mirė ir paliko tave vadovauti? – Ada šyptelėjo Džekui. – Tu priimtas.

– Jeigu neprieštaraujate, norėčiau žinoti, koks tai darbas.

– Taip, tai yra ne, neprieštaraujame. Mes ieškom indų plovėjo.

Džekas nenoromis kilstelėjo lūpų kampučius.

– Tai jau žinau.

– Na, jeigu ir sutaisysime, vis vien reikės ją prižiūrėti.

– Ar tai darbas visai dienai?

– Pusdieniui… po pietų. Alga minimali.

Džekas nuliūdo. Jis turi istorijos magistro laipsnį ir ieško darbo, kur mokama po 5,15 JAV dolerio už valandą. Klaidingai supratusi jo reakciją, Delila tarė:

– Aš jau seniai prašau, kad Ada pasamdytų virėjo padėjėją. Tai būtų pusdienis iki pietų, ar ne?

Ada dvejojo.

– Ar anksčiau esi dirbęs virtuvėje, pone…

– Sent Braidas, Džekas. Taip, esu. – Jis nepasakė, kur buvo ta virtuvė ar kad tuo metu jis buvo valstybės išlaikytinis.

– Tai jau geriau už tą paskutinį tavo samdytą vyruką, – įsiterpė Delila. – Pameni, kaip pagavom jį švirkščiantis virš plaktos kiaušinienės?

– Per pokalbį apie tokį įprotį jis neužsiminė. – Ada pasisuko į Džeką. – Kiek tau metų?

Ak, štai ta akimirka… ta akimirka, kai ji jo paklaus, kodėl tokių metų vyras sutinka dirbti tokį menką darbelį.

– Trisdešimt vieneri.

Ji linktelėjo galva.

– Jeigu nori šito darbo, jis tavo.

Nei prašymo, nei rekomendacijų, nei klausimų apie buvusias darbovietes. Ir anonimiškumas… Niekas nė neįtars, kas užkandinėje plauna indus. Žmogui, tvirtai pasiryžusiam pamiršti praeitį, geriau ir nesugalvosi.

– Aš jo labai norėčiau, – pralemeno Džekas.

– Tuomet čiupk prijuostę, – paliepė naujoji viršininkė.

Staiga jis prisiminė, kad, jeigu apsigyvens Salem Folse, pirma turi kai ką padaryti.

– Man reikia kokios valandėlės atlikti vieną reikalą, – tarė jis.

– Gerai. Tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl savo gelbėtojo.

„Keista, – pamanė Džekas. – Aš pagalvojau tą patį.“

Savo būrio automobilyje detektyvas leitenantas Čarlis Sakstonas pasukiojo radijo imtuvą, paskui jį išjungė. Jis klausėsi, kaip po jo „Bronco“ padangomis šliurksi patižęs sniegas, ir vėl ėmė galvoti, ar nereikėjo pasilikti Majamo policijos departamente.

Labai sunku būti įstatymo sergėtoju miestelyje, kuriame užaugai. Eini gatve ir matai ne prekybos centrą IGA, bet sandėlį, kuriame vietinis paauglys nudūrė savo merginą. Eidamas pro mokyklos kiemą prisimeni, kaip iš miestelio aukštuomenės atžalų buvo konfiskuoti narkotikai. Ten, kur visi mato tobulą savo jaunystės Naujosios Anglijos miestelį, tu matai jo gyvenimo paplavas.

Įsukus į Didžiąją gatvę, sutarškėjo radijas.

– Sakstonas.

– Leitenante, čia vienas vyrukas atkakliai reikalauja tavęs.

Net esant blogam ryšiui, girdėjosi, kad Vesas susierzinęs.

– Gal jis turi vardą?

– Jeigu ir turi, neišduoda.

Čarlis atsiduso. O gal tas žmogus miesto ribose įvykdė žmogžudystę ir nori prisipažinti.

– Na, jau įvažiuoju į aikštelę. Tegu truputį pasėdi.

Jis pastatė „Bronco“ į vietą ir, įėjęs į nuovadą, rado svetį nekantraujantį.

Čarlis, kaip detektyvas, iš pirmo žvilgsnio suprato, kad vyrukas ne vietinis… Niu Hampšyre kovo pradžioje joks kvailys neitų vien su švarku ir per šaltą ižą nebristų apsiavęs išeiginiais pusbačiais. Vis dėlto jis neatrodė paklaikęs kaip ką tik įvykdyto nusikaltimo auka ar nervingas kaip smurtautojas. Ne, jis tik atrodė kaip žmogelis, kuriam šiandien prasta diena. Čarlis padavė jam ranką.

– Sveikas, aš detektyvas leitenantas Sakstonas.

Vyras neprisistatė.

– Ar galiu jus trumpam sutrukdyti?

Suintriguotas Čarlis linktelėjo galva. Nusivedė į savo kabinetą ir rankos mostu pakvietė sėstis.

– Kuo galiu jums padėti, pone…

– Džekas Sent Braidas. Žadu apsigyventi Salem Folse.

– Sveiki atvykę. – Aha, regis, ima aiškėti. Jis greičiausiai yra šeimos galva, norintis įsitikinti, kad šiose apylinkėse jo žmonai, vaikams ir šunyčiui bus saugu. – Puiki vietovė, puikus miestelis. Kuo galėčiau būti naudingas?

Sent Braidas ilgai nepratarė nė žodžio. Ant kelių gniaužė pirštus.

– Aš čia dėl 651-o „b“ straipsnio, – pagaliau paaiškino jis.

Čarlis ne iškart susigaudė, kad šis gerai apsirengęs, švelnaus tembro vyras kalba apie įstatymą, pagal kurį tam tikri nusikaltėliai privalo prisistatyti vietos policijai dešimt metų arba visą gyvenimą, nelygu pagal kokį kaltinimą nuteisti. Čarliui šiaip ne taip pavyko nutaisyti miną, kad ji taptų tokia pat nieko nesakanti kaip ir Sent Braido, ir tapo aišku, kad jis atsiima pradžioje ištartus sveikinimo žodžius. Tada iš stalčiaus išsitraukė valstijos policijos žurnalą užregistruoti seksualinį nusikaltėlį.

2000-ųjų kovas

Salem Folsas

Naujasis Hampšyras

– Ką veiki?

Išgirdęs naujosios darbdavės balsą, Džekas staigiai atsisuko. Jis paslėpė už nugaros kumščius.

– Nieko.

Ada kietai sučiaupė lūpas ir už prijuostės dirželio užsikišo užsakymų bloknotėlį.

– Paklausyk, – tarė ji, – šiame darbe nepakęsiu jokių neaiškių reikalų. Jokių narkotikų, jokių girtuoklysčių, o jeigu pagausiu vagiant, aš tau taip greitai vošiu subinėn, kad net nesuprasi kuo. – Ji atkišo delną. – Duok man.

Džekas nuo jos nusigręžė ir padavė jai vielinę kempinėlę, kuria šveitė.

– Tai štai ką slepi? „Brilo“ kempinėlę?

– Mhm.

– Dieve… kodėl?

Džekas lėtai atgniaužė kumštį.

– Mano rankos buvo labai purvinos. – Jis nuleido akis į savo pirštų pagalvėles, vis dar juodas nuo rašalo, nes detektyvas Sakstonas nuovados kartotekai paėmė jo pirštų atspaudus. Registratūroje kūdikių šluostės nepadėjo, Džekas galėjo pasiprašyti į vyrų tualetą, tačiau jausmas, kurį patiri, kai vėl visus iš eilės volioja tavo pirštus, buvo toks nepakeliamas, kad jis daugiau nieko nenorėjo, kaip tik kuo greičiau dingti iš to pastato. Kol parsigavo į užkandinę, rašalas jau buvo nudžiūvęs, bet nebenusiplovė, kad ir kiek muiluotum.

Jis sulaikė kvėpavimą. Gal ji nesusigaudys?

– Dažai, – pareiškė ji. – Ir man taip nutinka, kai skaitau laikraštį. Regis, jie galėtų sugalvoti dažus, kurie liptų ant popieriaus, o ne ant skaitytojo pirštų.