Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Ir vėl, – atsiduso Delila, kai Ada įvilko Rojų Pibodį į virtuvę.

– Prašau, tik nepradėk.

Tėvas visu svoriu užmynė Adai ant pėdos ir ji sugriežė dantimis.

– Ar tai Delila? – sukrankė Rojus, tiesdamas kaklą, kad pamatytų. – Pati gražiausia Naujojo Hampšyro virėja.

Adai pavyko nustumti tėvą iki siaurų laiptų, vedančių į jo butuką viršutiniame aukšte.

– Ar Kloja buvo gera? – šūktelėjo atsigrįždama per petį.

– Žinoma, mieloji, – atsiduso Delila. – Su ja jokių sunkumų.

Vargais negalais Ada su Rojum užlipo laiptais į viršų.

– Tėti, tu geriau atsisėsk, – tarė ji tyliai, tempdama jį prie nutrinto fotelio, visą Ados gyvenimą stovinčio toje pačioje vietoje.

Ji užuodė troškinį, Delilos išvirtą pietiniam lankytojų antplūdžiui, – morkų, jautienos, čiobrelių aromatas veržėsi pro grindis ir kilimo pynimą. Vaikystėje ji tikėjo, kad užkandinės kvapai tapo neatsiejama jos dalimi kaip kraujas ar kaulai. Kadaise toks buvo ir tėvas. Bet nuo tada, kai jis savo noru stovėjo prie viryklės, praėjo septyneri metai. Ji svarstė, gal jam tai sukelia iliuzinį skausmą, kokį pajunti neturėdamas galūnės… gal jis geria siekdamas tą skausmą numaldyti.

Ada pritūpė šalia fotelio.

– Tėveli, – sušnabždėjo ji.

Rojus sumirksėjo.

– Mano dukra.

Jos akys sudrėko.

– Man reikia tavo pagalbos. Užkandinėje tiek daug darbo. Man tavęs reikia…

– Ak, Ada, liaukis.

– Tik prie kasos. Net nereikės eiti į virtuvę.

– Tau nereikia manęs prie kasos. Tu tik nori mane kontroliuoti.

Ada nuraudo.

– Tai netiesa.

– Na nepyk. – Jis suėmė jai delną ir spustelėjo. – Retkarčiais gera pajusti, kad yra žmonių, kuriems ne vis vien, kur aš esu.

Ada prasižiojo ištarti, ką privalėjo pasakyti tėvui jau seniai, po motinos mirties praėjus keliems mėnesiams, kai visas savo jėgas skyrė užkandinei išsaugoti ir nepastebėjo, kad Rojus skendi alkoholyje, bet jai sutrukdė telefono skambutis. Kitame laido gale buvo Delila.

– Leiskis žemyn, – tarė virėja. – Tavo juoda diena dabar tapo dar juodesnė.

– Kažką sakei?

Taksi vairuotojas pagavo Džeko žvilgsnį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.

– Ne.

– Ar šitos gatvės neatpažįsti?

Džekas buvo sumelavęs vairuotojui (ką reiškia dar viena melagystė ilgoje melo grandinėje?), kad neprisimena pavadinimo miesto, į kurį keliauja, bet esą per jį eina dešimtasis kelias. Jis atpažinsiąs, kai tik prasidės Didžioji gatvė.

Prabėgus keturiasdešimčiai minučių jis žvelgė pro langą. Jie važiavo per miestelį, nedidelį, tačiau pasiturintį, jame baltavo Naujajai Anglijai būdinga bažnyčia su bokštu, o tarp krautuvių savais reikalais siuvo moterys, avinčios auliniais batais. Jam tai nepaprastai priminė Lojalą, kur buvo jo parengiamoji mokykla, ir jis papurtė galvą.

– Ne šitas.

Jam reikėjo vietos, kur jis galėtų laikinai pasislėpti… vietos, kur galėtų pamąstyti, kaip pradėti viską iš pradžių. Mokytojauti… žinoma, dabar tai neįmanoma. Nors visą gyvenimą jis daugiau nieko ir nedarė. Dirbo Vestonbruke, siaubingoj didžiulėj skylėj… ketverius metus, tad per pokalbį su darbdaviu vargu ar pavyktų tai nutylėti. Be to, net makdonaldo vadybininkas paklaus, ar jis buvo teistas.

Užliūliuotas važiuojančio automobilio, jis užsnūdo. Susapnavo kalinį, su kuriuo dirbdavo fermoje. Aldo draugė atvažiuodavo į Haverhilą ir kukurūzų lauke jam palikdavo lobių: viskio, „žolės“ ar tirpios kavos. Kartą ji nuoga išsitiesė ant paklodės ir laukė, kol su traktoriumi atvažiuos Aldas. „Vairuok lėtai, – liepdavo Aldas, kai būdavo nuimamas derlius. – Niekada nežinai, ką rasi.“

– Greitai bus Salem Folsas, – pažadino taksi vairuotojas.

Ranka užrašytas mėlynas skydas skelbė miestelio pavadinimą ir kad čia įsikūrusi „Dankano farmacija“.

Miestelis buvo išsidėstęs apie aikštę, kurią puošė skulptūra, gerokai pasvirusi į kairę, tarsi kas būtų į ją įsirėžęs. Priešais aikštę stovėjo bankas, universalinė parduotuvė ir miestelio merija – visi ką tik nudažyti, nuo šaligatvių švariai nukastas sniegas. Ant kampo keistai kėpsojo aptriušęs pastatėlis, panašus į traukinio vagoną. Džekas į jį įsižiūrėjo ir, kai taksi įsuko į vienakryptę gatvę aplink aikštę, jis pamatė, jog tai užkandinė.

Lange buvo nedidelis užrašas.

– Sustok, – paliepė Džekas. – Tai čia.

Prie baro sėdėjo Harlanas Petigru ir laikė apglėbęs lėkštę su troškiniu. Kad neapsitaškytų, už kaklaryšio buvo užsikišęs servetėlę. Jo akys šaudė po užkandinę ir galiausiai žvilgsnis sustojo ties laikrodžiu.

Pro dvivėres duris įėjo Ada.

– Pone Petigru, – prakalbo ji.

Vyras servetėle nusivalė burną ir atsistojo.

– Pats laikas.

– Pirma, noriu jums kai ką paaiškinti. Matote, turėjome bėdų dėl kai kurios įrangos.

Petigru suraukė antakius.

– Suprantu.

Staiga atsivėrė durys. Į vidų užėjo vyras susiglamžiusiu švarku, sustiręs ir sutrikęs. Jo batai šiam metų laikui buvo visai netinkami ir ant linoleumo paliko tirpstančio sniego balutes. Pastebėjęs moterį rausva prijuoste, jis pasuko prie jos.

– Atsiprašau… ar yra šeimininkas?

Jo balsas Adai priminė kavą, juodą ir tirštą, kurios tekstūrą ji juto visais savo pojūčiais.

– Tai aš.

– O! – Regis, tai jį nustebino. – Gerai. Taigi, aš, mh, aš atėjau čia, nes…

Ados veidą nutvieskė plati šypsena.

– Nes aš jus iškviečiau! – Ji paspaudė jam ranką, stengdamasi nepastebėti, kaip vyras nustėro. – Aš kaip tik sakiau ponui Petigru iš visuomenės sveikatos tarnybos, kad meistras jau pakeliui ir kaipmat sutaisys mums šaldytuvą bei indaplovę. Viskas stovi štai čia.

Ji nusitempė nepažįstamąjį į virtuvę, o Petigru nusekė paskui.

– Luktelėkit, – mąsliai tarė inspektorius, – jūs nepanašus į meistrą.

Ada įsitempė. Žmogus tikriausiai galvoja, kad ji beprotė. Na ir kas, tebūnie. Taip galvoja visas Salem Folsas.

Ta moteris beprotė. O Dieve, jinai jį palietė . Stvėrė jam už rankos, tarsi jam tai būtų įprasta, tarsi nuo paskutinio prisilietimo prie moters odos būtų praėjusios aštuonios minutės, o ne aštuoni mėnesiai.

Jeigu ji ką nors slepia nuo sveikatos tarnybos, vadinasi, užkandinė greičiausiai pažeidžia įstatymus. Jis jau buvo besukąs atgal, bet moteris nunarino galvą.

Būtent tai jį ir papirko, tas jos pasidavimas.

Sklastymas jos tamsiuose plaukuose buvo kreivas ir rausvas kaip naujagimio odelė. Džekas vos susilaikė neatkišęs piršto ir jo nepalietęs. Jis geriau nei kas kitas žinojo, kad negali pasitikėti moterimi, kuri dievagojasi sakanti tiesą.

Na ir kas, kad iš pat pradžių žinai, jog ji meluoja?

Džekas kostelėjo.

– Ponia, aš skubėjau kaip įmanydamas, – ištarė jis ir žvilgtelėjo į Petigru. – Gavau žinutę, kai šventėme tetos gimtadienį, ir neužsukau namo persivilkti. Kur sugedę įrenginiai?

Virtuvė buvo stebėtinai panaši į kalėjimo virtuvę. Džekas linktelėjo moteriai milžinei, stovinčiai prie kepimo grotelių, ir karštligiškai stengėsi prisiminti kokias nors technines indaplovės ypatybes. Jis atidarė abejas plienines dureles, ištraukė padėklą ir kyštelėjo galvą vidun.

– Tai tikriausiai siurblys… arba vandens įvado vožtuvėlis.

Jis pirmą kartą pažvelgė tiesiai į užkandinės savininkę. Ji buvo nedidukė, smulkaus sudėjimo, jam maždaug iki raktikaulio, bet jos rankos tikriausiai raumeningos nuo sunkaus darbo. Jos rudi plaukai buvo susukti į kuodelį po pakaušiu ir prismeigti pieštuku, o akys neįtikėtinai gelsvai žalios kaip chrizolitas – brangakmenis, kurį havajiečiai laiko vulkano deivės nukritusiomis ašaromis. Dabar tos akys atrodė apstulbusios.