Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Vesai, – aiškino ji jau kokį šeštą kartą, – man tikrai laikas eiti.

– Trys klausimai. Tik trys trumpučiai klausimėliai, kad geriau tave pažinčiau.

Ada atsiduso.

– Gerai. Ir tada aš eisiu.

– Duok man minutėlę, kad sugalvočiau pačius geriausius. – Jie pasuko už skvero kampo, ir Vesas kalbėjo toliau: – Kodėl tu nepalieki užkandinės?

Klausimas Adą nustebino; ji tikėjosi pašaipesnio. Ada stabtelėjo; iš puodelio kylantis garas gaubė jos veidą, suteikdamas jam paslapties.

– Galbūt todėl, – mąsliai atsakė ji, – kad daugiau neturiu kur eiti.

– Iš kur žinai, jeigu niekada gyvenime nebandei?

Ada pažvelgė į jį iš padilbų.

– Ar tai antras klausimas?

– Ne, pirmo klausimo „b“ dalis.

– Sunku paaiškinti, nebent pats buvai tokiame versle. Sukuri aplinką, į ją užsuka žmonės, ir matai, kaip jie toje aplinkoje prisitaiko. Štai Stiuartas su Volasu… arba studentas, kuris kas rytą prie galinio staliuko skaito Nyčę. Arba tu ar kiti policininkai, kurie užsuka kavos. Jeigu manęs nebūtų, kur jie visi eitų? – Ji truktelėjo pečiais. – Kita vertus, užkandinė – vieninteliai mano dukters namai.

– Bet, Ada…

Jam nebaigus kalbėti ji kostelėjo.

– Tai antras klausimas?

– Jeigu galėtum tapti kuo nori, kuo norėtum būti?

– Mama, – atsakė kiek patylėjusi. – Būčiau mama.

Laisva ranka Vesas apkabino ją per liemenį ir išsišiepė, parodydamas dantis, baltus kaip virš jų kybančio mėnulio nagas.

– Brangioji, tu tikriausiai skaitai mano mintis, nes iškart pereinu prie trečio klausimo. – Jis lūpomis prisispaudė prie jos ausies ir jo žodžiai suvirpino jai odą. – Kokius mėgsti kiaušinius pusryčiams?

„Jis per arti.“ Adai užėmė kvapą kažkur galugerkly ir kiekvieną jos kūno colį išpylė prakaitas.

– Neapvaisintus! – atsakė ji, niūktelėdama alkūne jam į šoną. Ir pasileido bėgti link užkandinės aprūkusiais langais, kaip jūreivis iš skęstančio laivo kapanojasi į švyturį, sudėjęs į jį visas viltis.

Džekas su Delila stovėjo vienas šalia kito ir, naudodamiesi proga, kad po vakarienės lankytojų nedaug, rytojaus sriubai kapojo svogūnus. Šie graužė Džekui nosiaryklę ir spaudė netikras ašaras, tačiau jam tiko bet kas, kad tik jo kur į kampą neįremtų Darla. Delila pakėlė peilį ir galu mostelėjo už kokio pusmetrio nuo Džeko.

– Ji mirė kaip tik šitoje vietoje, – dėstė ji. – Atėjo, iškoneveikė Rojų ir sukniubo ant grindų.

– Bet ji nekalta, kad Rojus ant lėkštutės padėjo ne tą užkandžių užsakymą.

Virėja metė įkypą žvilgsnį į Džeką.

– Tai nesvarbu. Rojus nekantravo dingti ir nenorėjo girdėti Margaretos burbėjimo, todėl tepasakė: „Nori žirnių? Štai tavo prakeikti žirniai.“ Ir metė į ją puodą su žirniais. – Delila subėrė svogūnus į kibirėlį. – Jis jos nemušė. Tik buvo blogai nusiteikęs. Bet, man regis, Margaretai to jau buvo per daug. – Delila padavė Džekui pjaustyti kitą svogūną. – Gydytojas pasakė, kad jos širdis buvo it krūtinėje tiksinti bomba ir būtų neatlaikiusi, net jeigu jiedu su Rojum nebūtų vaidijęsi. Tądien širdis sustojo, bet, man rodos, ji buvo Rojaus. Visi žino, kad dėl visko jis kaltina save.

Džekas svarstė, ką reiškia gyventi žinant, kad per paskutinį pokalbį su žmona metei į ją špižinį puodą.

– Visas gyvenimas gali apsiversti per sekundę, – pritarė jis.

– Kaip indų plovėjas – labai jau išmintingas. – Delila pakreipė galvą. – Beje, iš kur tu?

Peilis Džeko rankoje slystelėjo ir įpjovė jam piršto galiuką. Iš žaizdos pasruvo kraujas, ir jis suskubo pakelti ranką, kad krauju neužterštų maisto.

Delila puolė juo rūpintis, kraujui sustabdyti padavė švarų skudurėlį ir liepė palaikyti žaizdą po tekančiu vandeniu.

– Menkniekis, – tarė Džekas. Jis pridėjo pirštą prie burnos ir ėmė čiulpti kraują. – Adai turėjo būti sunku.

– Ką? A, turi minty, kai mirė jos mama? Dar vienas širdies skausmas po Klojos. – Delila pakėlė galvą. – Ar žinai apie Kloją?

Džekas buvo girdėjęs, kaip Ada švelniu motinišku balsu kreipiasi į mergaitę.

– Jos dukrelė, tiesa? Girdėjau apie ją, tik dar nemačiau.

– Jos nebėra. Ji mirė dešimties metukų. Tai visiškai pakirto Adą… Dvejus metus sėdėjo užsidariusi namie, viena pati su savo liūdesiu. Tada mirė mama, ir ji buvo priversta rūpintis Rojumi, užkandine.

Džekas prispaudė skudurą prie žaizdos taip stipriai, kad pajuto pulsą. Jis prisiminė, kaip šįryt nukniaukė bulvytes nuo lėkštės, prikrautos neliesto maisto. Jis prisiminė, kiek kartų yra girdėjęs Adą kalbant su mergaite, kurios nėra.

– Bet…

Delila pakėlė ranką.

– Žinau. Dauguma vietinių mano, kad Adai pasimaišė protas.

– O tu nemanai?

Virėja, sukandusi apatinę lūpą, spoksojo į apvyniotą Džeko plaštaką.

– Man rodos, – pagaliau prabilo ji, – visi turime mus persekiojančių paslapčių.

Prieš išjungdama kepimo groteles ir išeidama kartu su Darla, Delila iškepė Džekui mėsainį. Jis sėdėjo ant taburetės šalia Klojos vietos ir stebėjo, kaip Ada baigia tvarkyti užkandinę. Ji kaip kamanė skraidė nuo vieno stalo prie kito, pildė cukrines ir kečupo butelius, pataikydama į reklamos melodijos, sklindančios iš viršuje pritvirtinto televizoriaus, ritmą.

Ada grįžo iš pasimatymo tyli ir susijaudinusi… tokia susijaudinusi, kad iš pradžių Džekas net pagalvojo, kad jinai viską apie jį žino. Tačiau matydamas, su kokiu beveik įtūžiu ji kibo į darbą, jis suprato, kad ji tik atgailauja, – tarsi dvigubai uoliau dirbdama galėtų kompensuoti pasiimtas kelias laisvas valandas.

Džekas pakėlė mėsainį prie burnos ir atsikando. Tuo metu Ada tvarkė druskines, maišė druską su ryžiais, kad druskos kristalėliai nesuliptų. Per garsiakalbius liejosi pagrindinė populiarios televizijos viktorinos „Jeopardy!“ melodija. Džekas nesąmoningai atsitiesė. Vilkėdamas dabitišku kostiumu, į sceną įžengė Aleksas Trebekas ir pasveikino tris žaidėjus, paskui parodė į lentą, kurioje kompiuterizuota dainelė paskelbė pirmojo turo kategorijas.

„Šio metalo apdirbimo būdas atsirado 1500 metais prieš Kristų.“

– Geležis, – tarstelėjo Džekas.

Viena žaidėja paspaudė mygtuką.

– Geležis, – spėjo moteris.

– Teisingai! – atsakė Aleksas Trebekas.

Ada pažvelgė į Džeką, paskui į televizorių ir nusišypsojo.

– Viktorinų gerbėjas?

Džekas patraukė pečiais.

– Tikriausiai.

„Šeštame dešimtmetyje ši bendrovė iš Modesto, Kalifornijos, tapo pirmąja vyno gamykla su nuosavu butelių gaminimo cechu.“

– „E. & J. Gallo“.

Ada padėjo ant stalo druskinę.

– Tu ne tik gerbėjas, – tarė ji ir priėjusi atsistojo šalia. – Tu nemažai žinai.

„Veiksmas devyniuose iš dvylikos Biblijos knygos skyrių vyksta Babilonijoje ir yra apie sapnus bei regėjimus.“

– Izaijo knyga, – spėjo Ada.

Džekas papurtė galvą.

– Danieliaus.

„Raudų knygoje hebrajų kalba trijuose skyriuose kiekviena eilutė prasideda vis nauja raide abėcėlės tvarka.“

– Jeremijo.

– Išmanai Bibliją, – pastebėjo Ada. – Gal tu kunigas?

Į tai jis garsiai nusikvatojo.

– Ne.

– Gal dėstytojas?

Džekas servetėle nusivalė burną.

– Aš esu indų plovėjas.

– O kas buvai vakar?

„Kalinys“, – pagalvojo Džekas, bet, pažvelgęs sau į kelius, paaiškino:

– Vienas iš daugelio, kurie užsiima tuo, ko nemėgsta.