Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džekas tankiai ir negiliai alsavo. Jis dėl nieko nesilažino nei su Aldu, nei su kuo nors kitu iš skyriaus. Bet už visas gyvenimo santaupas pripirks kavos, jeigu tik tiek reikia, kad šitas siaubūnas nuo jo nuliptų.

– Rytoj turim užsakyti produktų… Jeigu šiandien jis atsidurs ligoninėj, per tave visą savaitę negausim kavos.

Džeko rankos buvo paleistos. Jis šiaip ne taip atsistojo ir atsidūrė priešais Kalną, kuris sagstėsi džinsus ir skvarbiu žvilgsniu jį tyrinėjo.

– Mačiau tą laidą. Nėra nė vieno tokio protingo, kuris galėtų teisingai atsakyti. – Jis sukryžiavo rankas. – Jei pralaimėsi, man tavo kavos nereikės.

– Gerai. Tuomet nupirksiu tau šokolado.

Kalno plaštakos kaipmat čiupo Džeką už pečių ir pakėlė jį ant kojų.

– Šiandien teisingai atsakyk į tuos klausimus ir rytoj paliksiu tave ramybėj. Bet turėsi žaisti tol, kol pralaimėsi, o tada būsi mano. – Minkštomis pirštų pagalvėlėmis jis palietė Džekui žandikaulį. – Tik pralaimėk žaidimą ir ateisi pas mane kaip geras.

Džekas apmirė. Jis spoksojo, kaip Kalnas išeina iš daržinės, o paskui jam pakirto kojas. Vis dar iki kelių nusmauktais džinsais jis atsisėdo ant šiaudų ir stengėsi kuo giliau kvėpuoti.

– Kaip tu?

Džekas buvo visai pamiršęs, kad čia stovi ir Aldas, kol šis neprabilo. Jis nusibraukė rankove nosį ir linktelėjo.

– Ačiū.

– Labiau nei pasturgalį Kalnas mėgsta naujas pramogas. – Džekas taisėsi drabužius ir pajuto, kaip kaklą ir veidą užliejo karštis. – Nieko tokio, – pasakė Aldas truktelėdamas pečiais. – Mums visiems taip buvo.

Džekas pajuto, kaip jį apėmė nevaldomas drebulys – uždelstas atsakas į tai, kas vos neįvyko. Būdamas kalėjime netenki visko – daiktų, darbo ir namų. Mintis, kad kas nors gali atimti iš kalinio dar kai ką – orumą, – taip įsiutino Džeką, kad užvirė kraujas.

Jis negalėjo leisti, kad Kalnas Felčeris laimėtų.

Džekas laimėjo. Ir, kaip ir Šecherezada, jis gavo kelias naktis atokvėpio. Jo dienos įgavo karštligiškų bruožų: jis dirbdavo po aštuonias valandas, paskui iš kalėjimo bibliotekos nustverdavo kuo daugiau knygų ir nešdavosi jas į savo guolį. Skaitė prieš vakarienę, per vakarienę, po vakarienės… kol bendrojo kambario neužliedavo pažįstami televizijos laidos garsai. Jis užmigdavo galvodamas, kokios yra kokteilio „Tom Collins“ sudedamosios dalys; pabusdavo su mintimis apie Kinijos ir Rusijos karą. Tačiau netrukus tai darė nebe vienas. Kaliniai, kurie iš pradžių širdo, kad negavo lauktos kavos, pradėjo Džeką palaikyti, nes pamatė, kad savivertė svaigina ne mažiau nei kofeinas. Trokšdami padėti jie taip pat ėmė knygas iš bibliotekos ir galvojo jam klausimus. Jie jį klausinėdavo, kai jis valydavosi dantis, nunešdavo nešvarius jo indus, paklodavo patalą.

Po savaitės visa Graftono grafystės pataisos kolonija žinojo apie Džeko lažybas su Kalnu Felčeriu. Prižiūrėtojai kirto lažybų tarpusavyje, statydavo už tą dieną, kai Džekas pagaliau suklups. Griežtojo ir vidutinio režimo skyriai sekė Džeko laimėjimus per gandus. Septintą vakaro visi kalėjimo televizoriai būdavo įjungiami žiūrėti „Jeopardy!“

Vieną vakarą, kaip buvo tapę įprasta, Džekas sėdėjo Kalno Felčerio kairėje, akis įsmeigęs į aukštai pakabintą televizorių. Pirmavo dalyvė Izabelė su nepaklusnių garbanų kupeta.

– Įsimintinos citatos už šešis šimtus, – pasakė ji.

„Istorikas Kornelijus Tacitas yra sakęs, kad šios būtybės yra „stipresniojo pusėje“.

Visi kaliniai sužiuro į Džeką ir laukė. Net budintis prižiūrėtojas liovėsi sprendęs kryžiažodį ir sukryžiavęs rankas atsistojo greta. Džekas pajuto, kaip gerkle lengvai ir nerūpestingai kyla atsakymas.

– Angelai.

Kitu atsikvėpimu jis suprato, kad atsakymas neteisingas.

– Tai yra…

– Dievai, – atsakė žaidimo dalyvė.

Suskambo skambutis, ir šeši šimtai dolerių atsidūrė Izabelės sąskaitoje. Bendrajame kambaryje stojo tokia tyla, kad Džekas girdėjo savo paties širdies plakimą. Jis buvo pradėjęs taip pasitikėti savo gebėjimais, kad prieš atsakydamas net nestabtelėjo pagalvoti.

– Dievai, – pakartojo Džekas, apsilaižydamas išdžiūvusias lūpas. – Norėjau pasakyti „dievai“.

Kalnas atsisuko, jo akys buvo vangios ir juodos kaip vulkaninis stiklas.

– Pralaimėjai, – tarė jis.

Užjausdami kaliniai paliko Džeką vieną. Kai tualete jis išsivėmė ir įslinko į valgomąjį, visi apsimetė, kad nepastebėjo. Jie manė, kad jis mirtinai išsigandęs, ir tai suprantama… dabar jau visi žinojo, kad Džekas turi atsiduoti laisva valia. Viena yra būti išprievartautam, ir visiškai kita – pasiaukoti.

Bet Džekas nebuvo išsigandęs. Jis netvėrė įsiūčiu ir turėjo valdytis, kad įtūžis neišsilietų laukan. O jis norėjo palikti jį viduje – kaip rusenančias anglis, tikėdamasis, kad jos nudegins Kalną Felčerį ir sužalos jį taip, kaip, žinoma, būtų sužeistas jis pats.

Tą vakarą, kai pralaimėjo lažybas, gulėdamas guolyje Džekas išgirdo atsklindant Aldo balsą.

– Padaryk tai ir pamiršk, ir niekada gyvenime nebeprisimink, – tyliai mokė Aldas. – Kaip ir kalėjimo.

Džekas stovėjo daržinės prietemoje ir stebėjo, kaip susitraukia ir įsitempia Kalno rankos, keldamos vieną šiaudų spudulą po kito ir nišoje kraudamas juos į krūvą.

– Prarijai liežuvį? – paklausė Kalnas, vis dar stovėdamas nugara į Džeką. – Ak, taip. Tavo liežuvis – mano. Kaip ir visas tavo kūnas. – Kalnas nusimovė darbines pirštines. Nuo jo kaktos varvėjo prakaitas ir per marškinėlių vidurį paliko dėmę. – Abejojau, ar grąžinsi skolą. – Jis atsisėdo ant spudulų. – Maukis kelnes.

– Ne.

Kalno akys susiaurėjo.

– Turėtum rodyti, kaip to nori.

– Aš parodžiau, – atsakė Džekas, tramdydamas balsą. – Tiek ir tegausi.

Kalnas šoko ant jo ir sugriebė už sprando.

– Manai, kad esi labai protingas, bet nežinai, kada užsičiaupti.

Reikėjo sukaupti visą drąsą, bet Džekas ėmė ir padarė tai, ko, žinojo, Kalnas nesitikės: vyro glėbyje jis stovėjo ramus, nė kiek nesipriešino, su viskuo sutiko.

– Aš išties protingas, tu, subingalvi, – tyliai ištarė Džekas. – Aš tiek protingas, kad žinau, jog manęs nepalauši, net jeigu prievartausi triskart dienoj visus septynis mėnesius. Nes aš nesiruošiu į tave žiūrėti kaip į viršesnį. Aš galvosiu, kad esi beviltiškas.

Kalno rankos atsileido, kilpa apie Džeko kaklą pralaisvėjo.

– Tu nieko apie mane nežinai! – Bausdamas ir įrodydamas jis pasitrynė į Džeką klubais iš už nugaros. Džinsai brūžinosi į džinsus, bet tai neišprovokavo susijaudinimo. – Nieko nežinai!

Džekas stengėsi nejausti iš užpakalio prisiglaudusio kūno, negalvoti, kas gali nutikti, jeigu jis persistengs ir išprovokuos tą vyrą.

– Atrodo, negali manęs išdulkinti, – tarė jis ir nurijo kietą gumulą. – Kodėl neišsidulkini pats?

Riaumodamas taip, kad nuo sijų nuskrido trys žvirbliai, Kalnas staigiai atsitraukė. Jis dar niekada nemėgino panaudoti prievartos prieš žmogų, kuris atsidavė, bet nepasidavė. Šis mažytis skirtumas padarė Džeką tokį pat stiprų kaip tas galiūnas.

– Sent Braidai.

Džekas atsisuko ant krūtinės sunertomis rankomis… ir kad atrodytų atsipalaidavęs, ir todėl, kad turėjo laikytis, nepalūžti.

– Man tavęs nereikia, kai galiu turėti šimtus kitų, – gyrėsi jis. – Aš tave paleidžiu.

Tačiau Džekas nepajudėjo iš vietos.

– Aš pats išeinu, – atsakė jis iš lėto. – Čia ir yra visas skirtumas.