Джоди Пиколт - Salemo raganos

Kiekvieną vasarą jiedu su Margareta savaitei uždarydavo užkandinę ir veždavosi Adą atostogų. Jie vykdavo automobiliu į miestus, kurių pavadinimai juos sudomindavo: Keip Porpesas, Meino valstija; Egiptas, Masačusetsas; Po Po, Mičiganas; Defajansas, Ohajas. Rojus rodydavo į kanadinių berniklių būrį, tolumoje dunksantį purpurinį kalną, saulės apšviestą kviečių lauką… tada atsigręždavo atgal ir pamatydavo, kad duktė ant galinės sėdynės miega, o visas pasaulis plaukia pro šalį.

– Žiūrėk, kita juosta eina dramblys! – surikdavo jis. – Mėnulis krinta iš dangaus! – Pasakydavo bet ką, kad Ada pamatytų, kas dedasi aplinkui.

– Mėnulis krinta iš dangaus, – sumurmėjo Rojus.

– Ką?

– Sakau taip, čia yra šiokių tokių privalumų.

Užėjo lankytoja ir virš durų suskambo varpelis.

– Ei, – šūktelėjo Ada, paruošusi šypseną kaip vaikiška Helovino kaukė. Kai ji nuėjo pasodinti moters, pro dvivėres duris galvą iškišo Džekas.

– Rojau, – sušnibždėjo jis, – ar Stiuartas šiandien atėjo?

– Stiuartas, tas senukas? – pasitikslino Rojus, nors jis pats už Stiuartą buvo ne ką jaunesnis. – Ne.

– Aš truputį dėl jo nerimauju.

– Kodėl?

– Kiek čia dirbu, jis nėra praleidęs nė vienų pusryčių. Ir nemačiau jo rytą vaikščiojant su ta savo karve.

Prie vyrų priėjo Ada.

– Kas atsitiko?

– Tai dėl Stiuarto, – paaiškino Rojus. – Jis dingo.

Ada suraukė kaktą.

– Šiandien jis neatėjo… tu teisus. Ar bandėt skambinti jam į namus?

Džekas papurtė galvą.

– Nežinau jo pavardės.

– Holingsas. – Ada surinko numerį ir su kiekvienu skambučiu jos veide ryškėjo nerimas. – Jis gyvena vienas toje senoje sodyboje už farmacijos gamyklos.

– Gal trumpam išvažiavo.

– Tik ne Stiuartas. Paskutinį kartą tai atsitiko 1982 metais, kai jis nuvyko į Konkordą. Važiuoju patikrinti. Tėti, neleisk Klojai užkandžiauti iki pietų, nesvarbu, jeigu sakys, kad miršta iš bado. – Ji užkišo rankas už nugaros, norėdama nusirišti prijuostę, ir jos krūtys atsikišo į priekį. Džekas nenorėjo to matyti, bet pamatė ir taip sutriko, kad negreit susivokė, ką ji ruošiasi daryti. – Štai, – tarė ji, mesdama jam prijuostę ir užsakymų knygelę. – Tu ką tik perkeltas į aukštesnes pareigas.

Stiuarto namas stovėjo ant kalvos, aplink jį kaip iškilmingos debiutantės suknelės sijonai driekėsi snieguotos ganyklos. Ada skubėdama pastatė automobilį ir išlipo. Iš tvarto piktai maurojo karvė – nuo to garso šiurpo oda – nes senukui svarbiausia buvo laiku ją pamelžti.

– Stiuartai? – Ada įėjo į tvartą, kuriame nebuvo nieko, išskyrus išsipūtusią karvę. Šaukdama jį vardu ji nubėgo takeliu prie namo. Lauko durys buvo neužrakintos. – Stiuartai, tai Ada. Iš užkandinės. Ar tu čia?

Ji klaidžiojo po nepažįstamą namą, kol pagaliau priėjo virtuvę.

– Stiuartai! – Ada pašaukė ir sukliko.

Jis gulėjo ant šono kraujo klane atmerktomis akimis, bet pusė jo veido buvo keistai sustingusi.

– O Dieve. Stiuartai, ar gali ką nors pasakyti?

Ada turėjo labai arti pasilenkti ir smarkiai įsitempti, kad galėtų suprasti iškraipytą žodį, iššliaužusį pro suglebusias Stiuarto lūpas.

– Padažas? – pakartojo ji ir suprato, kad raudonas skystis buvo išsiliejęs iš sudužusio stiklainio ir kvepėjo pomidorais.

Ant sienos kabėjo šeštojo dešimtmečio diskinis telefonas. Ada užtruko visą amžinybę, kol surinko 911 ir iškvietė greitąją. Paskui sugrįžo prie maisto sandėliuko ir atsiklaupė į spagečių padažo balos vidurį. Ji glostė plonas sidabro gijas, žibančias ant Stiuarto pakaušio. Kiek dar mirčių jai teks matyti?

Rojus atsirišo padavėjos prijuostę ir grąžino ją dukteriai.

– Kodėl tu aptarnauji staliukus? Aš juk prašiau Džeko.

– Jis nesusitvarko. Kai tik reikia eiti pas klientą, jo vos neišberia spuogais. Žinai, jis drovus ir ne toks žavus kaip aš, todėl palengvinau jam gyvenimą. – Jis linktelėjo galva virtuvės durų link. – Ar sakysi jam apie Stiuartą?

Ada jau buvo pakeliui į virtuvę. Jai įėjus Delila ir Džekas pakėlė galvas.

– Jam viskas gerai, – tarė Ada be užuolankų. – Su juo dabar Volasas.

– Dėkui Dievui. – Delila dukart šaukštu pabarškino į puodo kraštą ir padėjo ant stalo. – Širdies smūgis?

– Greičiausiai insultas. Daktarai kalbėjo savo kalba. CVS, PII, nieko nesupratau.

– Cerebrovaskularinis sutrikimas su prieš tai įvykusiu pereinamuoju išeminiu insultu, – iššifravo Džekas. – Kalbant paprasčiau, Stiuartas patyrė keletą nedidelių smūgių, kurie užsibaigė vienu dideliu.

Ada su Delila spoksojo į jį nustebusios.

– Tu gal koks daktaras? – pasiteiravo Delila.

– Ne. – Sumišęs Džekas ėmė nuo padėklo sausas stiklines. – Girdėjau apie tai.

Ada perėjo per virtuvę ir atsidūrė už keleto metrų nuo Džeko.

– Aš pasakiau Stiuartui, kad tai tu jo pasigedai. Labai miela iš tavo pusės, Džekai. – Ji palietė jam ranką.

Imdamas indą nuo kito padėklo jis sustingo vietoj.

– Prašau… nereikia. – Jis pasitraukė ir nusuko žvilgsnį. – O kaip karvė? – Jis skubiai nutraukė tylą, kad Ada nieko nespėtų pasakyti. – Kas prižiūrės karvę?

Ji tyliai nusikeikė.

– Tikrai. Reikia surasti žmogų, mokantį melžti.

– Nežiūrėk į mane, – perspėjo virėja. – Apie karves žinau tik tiek, kad galiu jas virti, troškinti ir kepti.

– Nagi, Delila. Tu pažįsti visą Salem Folsą. Ar šiame mieste nėra nė vieno…

– Yra, – atsakė Džekas, kuris lygiai taip pat nustebo išgirdęs savo balsą kaip ir Ada. – Aš.

Virš durų suskambėjus sidabriniams varpeliams, pranešantiems, kad atvyko lankytojas, „Vikų raštų“ šeimininkė Žvaigždės Šviesa nutaisė šypseną. Į okultinės literatūros knygyną sugužėjo keturios mergaitės, aplink jas vinguriavo jų pačių juokas. Stipriausią energijos aurą skleidė turtingiausio apygardos verslininko duktė Džiliana Dankan. Žvaigždės Šviesa svarstė, ar jis žino, kad duktė po marškiniais nešioja mažytę auksinę pentagramą – jos išpažįstamos pagonių religijos simbolį.

– Merginos, – kreipėsi ji, – kuo galiu jums padėti?

– Mes tik norime apsidairyti, – atsakė Džiliana.

Žvaigždės Šviesa linktelėjo. Ji stebėjo, kaip jos klaidžioja tarp lentynų, prigrūstų užkalbėjimo knygų, indelių su žolelėmis – sotvarais, mandragorų šaknimis, kemerais.

– Džile, – pašaukė Vitnė, – gal reikėtų ko nors nupirkti Stiuartui Holingsui?

– Tikrai, ligai užkalbėti. – Čelsė nusišypsojo Žvaigždės Šviesai. – Vis dėlto mums reikės jūsų pagalbos.

Pas drauges atskubėjo Megė, rankoje nešina dėžute su šešiomis žvakėmis.

– Žiūrėkite, kai čia lankėmės aną kartą, raudonos žvakės dar nebuvo atvežtos! – tarė ji uždususi, paskui pamatė, kad kitos naršo tarp žolelių. – Ko čia ieškote?

– Dėdulei, kuris patyrė insultą, – paaiškino Čelsė. – Reikia ką nors daryti.

Į mažutį užsegamą maišelį Žvaigždės Šviesa įbėrė kažko panašaus į arbatos lapelius.

– Gal šventųjų žolelių? – pasiūlė ji. – Ir truputį gluosnių. Neprošal ir koks kvarco akmenėlis.

Vienai iš mergaičių ji įdavė maišelį ir nuėjo ieškoti kvarco, o tada suvokė, kad nemato Džilianos Dankan. Susirūpinusi ji trumpam atsiprašė. Kartą raganaitė buvo pavogusi pilną indelį šuns liežuvio.

Ji surado Džilianą už šilkinių užuolaidų, nuo knygyno skiriančių jos asmeninį kampelį, kuriame buvo nedidelis sandėlis. Mergaitė sukryžiavusi kojas sėdėjo ant grindų ir ant kelių buvo atsivertusi sunkią knygą juodais viršeliais.