Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Gaudyk.

Vyriškis padavė jai už ribų atsidūrusį kamuolį. Jis buvo aukštas, jo plaukai žvilgėjo saulėje lygiai kaip Džilės.

Jis geraširdiškai šypsojosi, ir būtų nepaprastai patrauklus, jeigu nebūtų jos tėvo metų.

– Nespirk pirštais, – pamokė jis.

– Ką?

– Pakelk kelį, nulenk pirštus žemyn ir spirk batų raišteliais. Smūgiuok po kamuoliu. – Jis plačiai šypsojosi Megei. – Vienoje kojoje tu turi daugiau jėgos nei ta blondinė visame kūne.

Megė liūdnai nudelbė akis.

– Koks skirtumas, – suniurnėjo ji.

Parsliūkinusi atgal į aikštę, ji stovėjo tarp žaidžiančių ir nieko nedarė. Žiūrėjo atsisukusi į savo vartus ir staiga iš už nugaros į kojas atsitrenkė kamuolys. „Pakelk kelį, pirštus žemyn, spirk batų raišteliais!“ – Megė vėl išgirdo balsą ir ilgai nesvarstydama taip ir padarė.

Kamuolys skriejo žemai ir tiesiai į priešingus vartus. Gal Megė Sakston pataikė netyčia, o gal, kaip tas vyras sakė, ji turi jėgos, apie kurią nė nenutuokia, – kad ir kaip ten būtų, kamuolys pralėkė pro vartininkę ir įskriejo į tinklą.

Akimirksniu viskas sustojo vietoje. Megę užliejo pasitenkinimo banga, kad ji padarė taip, kaip reikia.

– Stulbinantis smūgis! – pagyrė viena mergaitė, o kita patapšnojo Megei per nugarą. Pribėgo Džiliana.

– Neįtikėtina. Gal buvai užkalbėjusi?

– Ne, – prisipažino Megė, pati stebėdamasi, kad tai atsitiko be jokio raganavimo.

Bet Džiliana žiūrėjo į aikštę, iš kurios ėjo vyriškis, susikišęs rankas į kišenes.

– Kas tavo treneris? – paklausė ji.

Megė patraukė pečiais.

– Kažkoks vyras. Aš jo nepažįstu.

– Jis simpatiškas.

– Jis senas!

Džiliana nusijuokė.

– Kitą kartą paklausk jo vardo, – pašmaikštavo ji.

Užkandinės rūsyje buvo laikoma didžioji dalis maisto, kuris netilpo siauroje virtuvėje: lentynos su mėsainių bandelių ir duonos stirtomis, milžiniškos skardinės su saldžiaisiais kukurūzais, statinaitės su kečupu, kuriuo pripildytum pusę vonios. Delila čia atsiuntė Džeką paimti dvidešimties kilogramų maišo bulvių. Norėdamas užsikelti maišą ant peties, jis kilstelėjo jį nuo žemės ir pasidėjo ant lentynos; priešais save išvydo Rojų.

Senis tūnojo metalinių lentynų gilumoje, rankoje apglėbęs laikė butelį kulinarinio šerio.

– O šūdas, – atsiduso jis.

– Ada tave užmuš.

– Jeigu apie tai sužinos. – Rojus kaip mokėdamas žavingai nusišypsojo. – Jei sutarsim, kad manęs nematei, leisiu tau visą savaitę žiūrėti bet kurią televizijos programą.

Džekas trumpai pagalvojo ir sutiko. Tada užsimetė bulves ant pečių, sunkiai užkopė siaurais laiptais ir padėjo maišą Delilai prie kojų.

– Pradėk lupti, – paliepė ji.

– Ar nematei tėvo? – griežtai paklausė į virtuvę atskubėjusi Ada. – Prie kasos – kilometrinė eilė.

Delila patraukė pečiais.

– Jo čia nėra, kitaip būčiau už jo užkliuvusi. Džekai, ar nematei Rojaus rūsyje?

Džekas papurtė galvą, bet Adai į akis nežiūrėjo. Kaip tik tada, pačiu netinkamiausiu metu, pro rūsio duris neskubriai išniro Rojus. Jo veidas švytėjo, ir net būdamas kitame patalpos gale Džekas užuodė iš jo burnos atsklindantį pigaus alkoholio dvoką.

Ados veidas užkaito. Virtuvėje įsitvyrojo įtampa, ir Džekas nenorėjo nė pagalvoti, jog netrukus kažkuris ištars žodžius, dėl kurių vėliau gailėsis. Jis jau buvo patyręs, kad žodžiai gali sužeisti.

Taigi jis stipriai spustelėjo lupamą bulvę ir žiūrėjo, kaip ji lanku skrieja per jo petį grotelių link. Giliai įkvėpęs čiupo ją, tyčia prispausdamas delną prie įkaitusio viryklės metalo.

– Prakeikimas! – suriko, ir nuo neišgalvoto skausmo akys prisipildė ašarų, sulinko keliai. Delila atitraukė jį nuo viryklės, pripuolė ir Ada. Įgudusia ranka, lyg būtų tai dariusi jau anksčiau, nusitempė jį prie kriauklės ir atsuko šaltą vandenį.

– Iškils pūslės. Ar labai skauda?

Skaudėjo, bet ne taip, kaip ji manė. Jam skaudėjo, kai jos pirštai glostė jo plaštakos viršų, kai juto jos rūpestį užliejant jį tarsi upė. Neišnaudotos galimybės niekada nebūna kaip paviršinės žaizdos; jos gelia iki pat kaulo.

Ada po vandens srove vėsino nudegintą delną, ir jam pasirodė, kad skaisčiai raudoni dryžiai ant odos panašūs į raidę A.

– Na jau tikrai, – pavojui praėjus barėsi ji, – tu ne ką geresnis už Kloją.

Džekas papurtė galvą. Jis prispaudė Ados pirštus sau prie krūtinės, kad ji pajustų, kaip plaka jo širdis.

Tomas pakėlė akis ir pamatė, kad mergaitė, apie kurią jis svajoja, stovi vos už pusmetrio nuo jo.

– Eee, labas, – išlemeno jis. Nuostabu.

– Ar galiu čia atsisėsti? – paklausė Čelsė ir spindinčiomis akimis nužvelgė kitus stalus. – Šiandien daugoka žmonių.

– Mi stalas es su stalas.1

– Ką?

– Ispaniškai. Ar panašiai. Nežinau, kaip ispaniškai stalas… – Užsičiaupk, Tomai, kol nenusišnekėjai.

– Ačiū. – Čelsė pasidėjo savo užkandžius ir pamojo ranka. Ir staiga Tomas suprato, kad princesė atėjo su palyda. Prisėdo Džiliana Dankan ir dar dvi, ir nuo tos minutės, kai jos atėjo, Tomo čia tarsi nebuvo.

Vis dėlto geriau valgyti priešpiečius su Čelse Eibrams, sėdinčia ant medinio suolo per rankos atstumą, negu vienam. Tomas sulaikė kvėpavimą, kai ji netyčia paėmė jo servetėlę ir palietė ja savo lūpų kampučius beveik ta pačia vieta, kuria jis buvo pridėjęs prie savo lūpų. Jis pasiuntė Dievui maldelę, prašydamas, kad Čelsė išeitų pirmoji, nes dar pamatys tarpukojy išreikštas jo mintis.

– Gal jis koks iškrypėlis, – pareiškė Megė, ir Tomas sukluso, nejau per užkandžių staliuką jos pamatė, kad jo vyriškumas sustandėjęs. Bet tuoj suprato, kad Megė kalba apie kažką kitą. – Juk suaugę vyrai netyko pasislėpę prie mokyklos sporto aikštyno.

– Tyko? Dieve, Mege. Ar nemanai, kad tirštini spalvas? – Vitnė atmetė plaukus per petį. – Iškrypėliai gyvena nebent Detroite ar Los Andžele, ne Salem Folse.

– Pirma, mano tėtis sako, kad nusikaltimų statistika yra niekinė, jeigu tu kaip auka patenki į tą vieną procentilį. Antra… su juo kalbėjausi aš, o ne tu.

– Vis vien, – pastebėjo Džiliana, – aš taip greitai nemesčiau akmens į tą, kuris tau padėjo pasirodyti kaip nenugalimoji Mia Ham.

– Kalbi apie tą vyrą prie futbolo aikštės? – įsiterpė Tomas.

Čelsė atsisuko.

– Tu jį pažįsti?

Tomas pajuto, kaip į jį sužiuro visų akys.

– Žinoma. Jis dirba centre, užkandinėje.

Džiliana gurkštelėjo vandens iš butelio ir žvilgtelėjo sporto aikštynų pusėn, kur galbūt tebestovi tas vyriškis.

– Aš tik sakau, kad galima dirbti užkandinėje ir vis tiek būti iškrypėliu, – suniurzgėjo Megė.

Džekui pasirodė, kad paauglė prie baro užsibuvo per ilgai ir reikėtų tuo susirūpinti, betgi tai ne jo užkandinė ir ne jis čia viršininkas. Jis akmeniniu veidu sėdėjo prie kasos aparato, gavęs šią pareigą kaip savaime suprantamą, nes jam nevalia šlapinti tvarsčio.

Mergaitė ir toliau spoksojo į jį. Ji buvo liekna, daili, tikra kumelaitė, tik per daug išsidažiusi. Ji plėšė jau šešioliktą cukraus pakelį ir bėrė jo turinį ant prekystalio.

Pro dvivėres duris įsiveržė lėkštėmis apsiginklavusi Ada.

– Ar gali man truputį padėti?

Džekas klusniai atsistojo ir nusekė paskui ją. Jis ėmė jai nuo rankų po vieną lėkštę ir dėliojo ten, kur ji nurodė.