Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Bakterinis meningitas, – burbtelėjo Džekas.

– Ji mirė po penkių septynios. Prisimenu, per televizorių rodė žinias ir aš pagalvojau: „Kas pasaulyje gali būti baisiau nei šitai?“ – Pagaliau ji pažvelgė Džekui į akis. – Kartais dėl Klojos elgiuosi kaip beprotė. Suprantu, kad ji niekada nebevalgys suvožtinio, kurį jai paruošiu per vakarienę. Bet aš būtinai turiu jį ten padėti. Taip pat suprantu, kad ji niekada nebesipainios man po kojomis, kai nešioju užsakymus, bet norėčiau, kad maišytųsi… taigi, įsivaizduoju, kad ji su manim.

– Ada…

– Kad ir kaip stengiuos, tiksliai neprisimenu jos šypsenos. Ar jos plaukų spalva buvo labiau į rausvumą, ar į geltonumą. Kuo toliau, tuo blogiau… vis sunkiau… kasmet. Kartą ją praradau, – pasakė Ada virpančiu balsu. – Neištversiu, jeigu vėl prarasiu.

– Ada, gydytojas galėjo ir nespėti. Net jeigu būtum nuvežusi Kloją ryte.

– Aš jos motina. Mano pareiga viskuo pasirūpinti.

Džekas pakartojo žodžius, kuriuos ji buvo sakiusi jam:

– Darei tai, ką galvojai esant teisinga.

Bet ji tylėjo. Spoksojo į jo nudegintą plaštaką, į rumbą, kuris virs randu. Iš lėto, duodama jam laiko patraukti ranką, atsiklaupė ir pasilenkė prie jo delno. Pabučiavo jį. Džekas krūptelėjo iš netikėtumo.

Ji kaipmat atsitraukė.

– Vis dar skauda?

Džekas linktelėjo galva.

– Truputį.

– Kur?

Jis pridėjo ranką sau prie širdies, negalėdamas ištarti nė žodžio.

Kai Ada prisilietė lūpomis prie jo krūtinės, jis pajuto, kaip visą kūną sušildo palaima. Tada užsimerkė, pastėręs iš baimės, kad rankos neapsivytų jos kūno, ir dar labiau baimindamasis, jog ji gali atitraukti. Galiausiai leido jai atsiremti į save taip ir nepakeldamas rankų.

– Geriau? – sumurmėjo Ada, išdegindama žodžius jo megztinyje.

– Taip, – atsakė Džekas. – Kur kas geriau.

1 Tomas norėjo ispaniškai pasakyti: „Mano stalas yra tavo stalas.”

2000-ųjų balandis

Salem Folsas

Naujasis Hampšyras

Stebėdama tėvą, plepantį darbiniu telefonu, kaip nuo jo lūpų žodžiai varva tarsi aliejus, Džiliana svarstė, kas būtų, jeigu ji šautų jam į galvą.

Jo smegenys išsitaškytų ant balto kilimo. Pagyvenusi sekretorė, kuri visada atrodė taip, tarytum springtų slyvomis, tikriausiai gautų širdies smūgį. Na, bet tai būtų pernelyg brutalu, pernelyg akivaizdu, pagalvojo Džilė. Veikiau ji lėtai jį nunuodys, įmaišys jam į maistą kurį nors iš jo brangiųjų vaistų ir vieną dieną jis paprasčiausiai nepabus.

Džilė vyptelėjo nuo tokios minties, o tėvas, pagavęs jos žvilgsnį, jai atsakydamas nusišypsojo. Jis uždėjo ranką ant ragelio.

– Dar minutėlę, – sušnabždėjo ir mirktelėjo.

Kartais Džilę staiga užplūsdavo jausmas, kad ji tuoj sprogs, nes nebetveria savyje, viduje pyktis taip plačiai ir greitai išsikeroja, jog pradeda ją smaugti. Kartais jai kildavo noras kumščiu sudaužyti stiklą; kitąkart ji priverkdavo ašarų jūrą. Ji negalėjo apie tai pasikalbėti su draugėmis, nes bijojo pasirodyti viena tokia nenormali. Gal būtų pasipasakojusi mamai… bet jos neturėjo jau daug metų.

– Pagaliau! – pergalingai tarė tėtis, nuleisdamas ragelį. Jis uždėjo ranką jai ant pečių, ir Džilianą apgaubė kvapai, kuriuos ji visada siejo su vaikyste: medžio dūmo, cinamono ir kubietiškų cigarilių. Ji pasisuko įkvėpti aromato ir iš malonumo užsimerkė. – Ką pasakytum, jeigu kartu pavaikštinėtume po įmonę? Juk žinai, kaip visiems malonu tave matyti.

Iš tiesų jis norėjo pasakyti, kad mėgsta pasipuikuoti dukterimi. Džilė visada nejaukiai jausdavosi eidama pro išsirikiavusius darbuotojus, linksėdama bedančiams žmogeliams, kurie mandagiai jai šypsosi, bet visą laiką galvoja (ir teisingai!), kad per savaitę jie uždirba mažiau, nei ši mergiotė gauna kišenpinigių.

Jie užėjo į gamybines įmonės patalpas. Aplinkui gaudė triukšmas, rikošetu atšokdamas nuo paviršių, milžiniški stūmokliai nepriekaištingai gradavo, kad mišiniai būtų itin tikslūs.

– Šiandien gaminame „Preventą“, – riktelėjo tėtis jai į ausį. – Skubios kontracepcijos tabletes.

Jis nusivedė ją prie vyriškio, vaikštinėjančio su ausinėmis po visą aukštą.

– Sveikas, Džimi. Ar pameni mano mažąją?

– Žinoma. Labas, Džiliana.

– Luktelėk, saulele, – atsiprašė Eimosas ir pradėjo klausinėti Džimį apie produkcijos sandėliavimą ir krovinių išsiuntimą.

Džiliana žiūrėjo, kaip bumpsinčios ir malančios mašinos matuoja sudedamąsias dalis: levonorgestrelį ir etinilo estradiolį. Aparatas, prie kurio ji stovėjo, bėrė ką tik pagamintas tabletes į siaurą kaklelį, jas skaičiavo ir skirstė krūvelėmis, kurios bus sandariai uždarytos dozėmis nuo vaikų saugomose pakuotėse.

Užteko vos kelių akimirkų įkišti ranką į rūšiavimo padėklą ir nustverti saują tablečių.

Jos sauja, giliai įgrūsta su savo paslaptimi, dar buvo kišenėje, kai grįžo Eimosas.

– Tikriausiai tau nusibodo iki ašarų?

Džilė šyptelėjo tėvui.

– Ne, – patikino. – Dar ne.

Vėliau Ada suprato, kad tai turėjo atrodyti gana kraupiai: įsėlinti į kapines apie vidurnaktį, kai danguje it didžiulė krauju pasruvusi akis kybo mėnulis. Bet staiga buvo nebesvarbu, kad ji norėjo nueiti į kapines tamsiausiu paros metu ir pirmą kartą per septynerius metus aplankyti dukters kapą. Svarbiausia tai, kad žengiant šį nepaprastą žingsnį ji buvo ne viena.

Nuo žemės dvelkė šiluma, Adai apie kojas sklandė klaidžiojančios sielos.

– Kai mokiausi koledže, – prisiminė Džekas, – paskaitoms ruošdavausi kapinėse.

Ji nustebo, tik nežinia, nuo ko: kad jis taip darė ar prisipažįsta tai daręs.

– Nejaugi koledže nebuvo bibliotekos?

– Buvo. Bet kapinėse ramiau. Atsinešdavau knygas, kartais priešpiečius ir…

– Priešpiečius? Čia tai jau atleisk. Tai…

– Čia? – paklausė Džekas, ir Ada pamatė, kad jie stovi priešais Klojos kapą.

Kai matė jį paskutinį kartą, čia tebuvo plika žemė, nuklota rožėmis ir vainikais nuo gera linkinčių žmonių, kurie negalėjo jos paguosti, todėl atnešė gėlių. Dabar čia stovėjo balto marmuro antkapis su užrašu: „KLOJA PIBODI, 1979–1989“. Ada pakėlė akis į Džeką.

– Kaip manai, kas atsitinka, kai… na… kai žmogus numiršta?

Džekas susikišo rankas į palto kišenę ir tylėdamas truktelėjo pečiais.

– Visad tikėjau, kad, pasibaigus vienam gyvenimui, gauname naują.

Oras tarp jųdviejų lengvai virptelėjo.

– Vėliau… po… aš nemaniau. Nenorėjau, kad Kloja būtų kieno nors kito. – Ada švelniai nulipo nuo stačiakampio aptvaro. – Bet ji turi kur nors būti, ar ne?

Džekas kostelėjo.

– Inuitai sako, kad žvaigždės – tai skylės danguje. Ir kaskart, kai pro jas pamatome šviečiančius mylimus žmones, mes žinome, kad jie laimingi.

Ji žiūrėjo, kaip Džekas išsitraukė iš kišenės du keistus žiedus ir padėjo juos ant kapo. Ryškios laiškinių česnakų galvos, kurias Delila augino ant palangės, atrodė lyg nuostabia violetine spalva aptaškytos antkapio dėmės.

Tuo metu dangus plačiai prasivėrė ir kaip kokioj sakmėj iki pat horizonto pasklido žvaigždės.

– Tie inuitai, – ašarodama tarė Ada, – tikiuosi, jie teisūs.

Lydėdama Džeką į butą, kuriame jis gyveno kartu su jos tėvu, Ada jautė, kaip jai dreba rankos. Ar ir jis tai jautė, kai jų pečiai susiglausdavo? Kai jis užėjo į prieškambarį, Ada jau buvo viduje, ir įdomu, ar jis pastebėjo, kaip apie juos sutirštėjo oras? Jausmas, kai kaulai nebeatitinka kūno dydžio, jai buvo nepažįstamas. Arba kad gali būti vyro draugijoje ir nenorėti sprukti pabrukus uodegą.