Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Taip, tada susodindavai savo šutvę į vežimaitį ir riedėdavot į mažą raudoną mokyklėlę.

– Labai juokinga. Aš kalbu apie gražius marškinius. Galbūt kaklaryšį.

– Kaklaryšį? Jėzau, jeigu nueičiau su kaklaryšiu, jie mane su juo ir nulinčiuotų. Pamanytų, kad esu vienas iš tų sektantų, kurie zuja po kavines ir dalina lankstukus.

– Jie tikrai tai daro? – pasidomėjo Džordanas. – Per pamokas?

– Ai, tėti, neapsimesk, kad nežinai.

Džordanas sulankstė laikraštį ir atsistojo.

– Kas šiandien vairuos?

– Nesijaudink, mane paveš.

– O, nejaugi? – šyptelėjo Džordanas. – Čelsė Eibrams pasidavė nepakartojamiems Makafių kerams ir nusprendė pasiimti kartu?

– Ne, aš einu ne su ja. – Kai tik žodžiai išlėkė iš burnos, Tomas iškart pasigailėjo. Tėvo akys suspindo.

– Prašau smulkiau. – Kai Tomas truktelėjo pečiais, Džordanas pakėlė antakį. – Nebandyk išsisukti. Aš gyvenu iš to, kad išvilioju iš žmonių informaciją.

Tomą išgelbėjo durų skambutis.

– Iki, tėti. Manęs nelauk.

– Pala. – Džordanas nusekė paskui jį. – Noriu pamatyti jos veidą. Jeigu negaliu įgyvendinti savo svajonių per tave, kokia išvis prasmė turėti paauglį sūnų? – Jis šyptelėjo matydamas, kad Tomas sutriko. – Nagi? Ar ji daili?

Durys atsidarė Tomui nespėjus atsakyti. Už jų stovėjo metro aštuoniasdešimt trijų juodaodė su manekenės figūra ir piktai šaudančiomis akimis.

– Tu iš tiesų taip manei, Džordanai, – pareiškė Selena Damaskas ir įžygiavo į vidų.

Pirmiausia Eimosui Dankanui prieš akis ėmė plaukti žodžiai. Vėliau jam pasirodė, kad kambaryje per šilta, ir, kai tik jis pažvelgdavo į dukterį, laukiančią, kol ją paims į mokyklos šokius, jį supykindavo. Jis atsistojo ir nespėjęs nubėgti iki tualeto privėmė ant grindų.

– Tėveli! – sušuko Džiliana, atsistojusi tarpdury.

Jis klūpojo ant savo paties vėmalų, po stipraus tampymo jo akys ašarojo, nosis bėgo, o galvoje sukosi vienintelė mintis, kad jį tuoj vėl supykins. Šįkart jis išsivėmė į klozetą ir padėjo galvą ant jo krašto.

Pajuto, kaip priėjo Džilė; uždėjo vėsų drėgną rankšluostį jam ant sprando. Eimosas vėl pradėjo vemti, ir jo pilvas pasidarė kaip didžiulis sopantis raumuo. Jis išgirdo tolumoje aidintį durų skambutį.

– Eik… Man viskas bus gerai, – paragino ją gergždžiančiu balsu.

– Ne, – tvirtai atsakė Džilė. – Aš tavęs tokio nė už ką nepaliksiu.

Eimosas jautė, kad ji nuėjo, girdėjo murmesius. Kai atsipeikėjo, gulėjo ant nugaros savo lovoje, buvo pervilktas švariais marškinėliais ir pižaminėmis kelnėmis. Džiliana sėdėjo šalia lovos ant kėdės, su džinsais ir megztiniu.

– Kaip jautiesi?

– Šokiai…

– Liepiau Čelsei eiti be manęs. – Ji spustelėjo jam ranką. – Kas gi dar tavimi pasirūpins?

– Kas? – pakartojo Eimosas, paglostė jai riešą ir vėl užmigo.

– Nori pasakyti, kad pakvietei Seleną į mokyklos šokius?! – Džordanas šaukte šaukė, jo kaktoje pulsavo išpampusi vena. Sūnus ir buvusi privati tyrėja. Jo buvusi meilužė.

Jiedu su Selena visada gerai sutardavo, bet… tik dirbdami. Abu galvojo panašiai; iškilus sudėtingam atvejui, abiem užvirdavo kraujas. Tačiau visa pasikeitė Beinbridže, Naujajame Hampšyre prieš metus, kai Džordanas gynė vaikinuką, kaltinamą nužudžius savo paauglę draugę. Nutiko negirdėtas dalykas – jis pernelyg įsijautė į bylą. Ir kai tik tą ribą peržengė, ji išnyko ir tarp jo ir Selenos. Ta byla vos jo nepražudė: būtent Selena vos nesudavė lemtingo smūgio.

– Šįvakar neturiu kas veikti, – aiškino Selena, šypsodamasi Tomui. – Aš jam esu pažadėjusi eiti kartu į šokius, o dabar sužinojau apie tą Čelsę ir supratau, kad reikia imtis skubių priemonių. Mes jiems parodysim, ar ne, Tomai? Ten vargu ar bus daug naujokų su į parankę įsikibusia aukšta saldžia šokoladine dama!

– Ar gali man kai ką paaiškinti? Ar gali man kas nors papasakoti, kaip po ištisų mėnesių tylos tu lyg niekur nieko imi ir įžygiuoji į mūsų namus?

– Pirmiausia, – atsakė Selena, – tai tu mane palikai. Antra, tu visada žinojai, kur aš esu. Puikiai žinai, kad savo namų telefono numerio niekur neskelbiu. Jeigu būtum pasistengęs bent dalelę tiek, kiek stengiesi dėl savo klientų, būtum mane suradęs per mažiau nei dešimt minučių.

– Aš tiek ir užtrukau, – pritarė Tomas, kraipydamas pečiais. – Radau internete.

Džordanas susmuko į fotelį ir užsidengė rankomis veidą.

– Tu dvidešimt trejais metais vyresnė už Tomą.

– Dieve, tėti, tai ne pasimatymas. Atsipeikėk. Gal pavyduliauji?

– Ne, aš nepavyduliauju. Tik negaliu įsivaizduoti, kodėl Selenos atėjimas į mokyklos šokius ne keistesnis, pavyzdžiui, už kaklaryšį.

Selena niūktelėjo Tomą alkūne.

– „Hermès“ šilkas nejuda taip švelniai, kaip šoku aš… tiesa?

Tomas ėmė juoktis.

– Tik jeigu manęs neprakeiksi, kai mesiu tave dėl Čelsės.

– Mielasis, tu juokauji? Čia ir slypi visa esmė.

Džordanas atsistojo.

– Gerai. Gerai! Jeigu judu norite elgtis kaip… vaikai, labai prašom. Bet aš neprivalau čia stovėti ir klausytis, kaip moteris, sugriovusi man gyvenimą, flirtuoja su mano sūnumi, tarsi nieko nebūtų įvykę. – Jis įniršęs išlėkė iš kambario ir po akimirkos trinktelėjo jo miegamojo durys.

– Tai kas elgiasi kaip vaikas? – paklausė Tomas.

Selena patenkinta šyptelėjo.

– Man neatrodė, kad mes flirtuojame. O tau?

– Nė kiek.

Ji pakėlė Tomo ranką ir sulenkė taip, kad galėtų įsikabinti jam į parankę.

– Tikriausiai jo neįspėjai, kad šiąnakt miegosiu ant sofos?

Išsišiepęs Tomas papurtė galvą.

– Ne.

– Ar nemanai, kad reikėtų jam apie tai užsiminti? Kol grįšime, kad numalšintų savo priepuolį.

Tomas linktelėjo galva, bet paskui pagalvojo ir papurtė.

– Šiek tiek paslapties niekada nepakenks, – pasakė jis.

Vesas žinojo, kad kai kurie policininkai, jei tenka budėti mokyklos šokiuose, mėgsta užsimaukšlinti skrybėlę ant akių ir spoksoti iš po bryliaus į prisirpusias merginas… su nuodėmingu malonumu apžiūrinėti jų grakščias figūras ir žvilgančiu kaip ledinukai makiažu išpuoštus veidelius.

Tačiau, jo nuomone, tie iš nuobodulio spoksantys yra nesubrendėliai. Jie demonstruoja vieni kitiems raumeningus pečius, lenktyniauja, kuris pirmas pastatys koją ant laipto, garsiai kalba, kad juos visi girdėtų… vaikų protai, uždaryti vyrų kūnuose.

– Duodu dešimt „žaliųjų“, kad dar nepraėjus valandai tas vaikis su „Abercrombie & Fitch“ kepure kam nors kumštelės, – tarė Vesas, pasilenkęs prie Čarlio Sakstono. Jam buvo keista matyti šį dėvintį policininko uniformą; paprastai kaip būrio detektyvas jis vilki civiliniais drabužiais su policininko ženkliuku.

– Naujausiomis mano žiniomis, Vesai, Naujajame Hampšyre lažybos draudžiamos.

– Tai tik posakis.

Čarlis atlaidžiai pažvelgė į jį.

– Ačiū, šiuolaikiškasis pone.

– Ei, juk patruliai žino, kas iš tiesų vyksta mieste. – Vesas netvėrė savame kailyje, trokšdamas pasidalinti naujiena. – Girdėjai apie Džeką Sent Braidą?

Čarlis atsiduso.

– Ak, po velnių. Taip, girdėjau. Jis yra duomenų bazėje.

– Tikrai?

– Taip. Susimoviau. Ruošiausi visiems išsiuntinėti atmintinę ir paskui pamiršau.

Veso burės subliūško.

– Tai tu apie jį žinojai?

– Taip.

– Lytinis smurtas?

Čarlis linktelėjo.