Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ji bandė išsisukti, bet jis stipriai laikė ją apkabinęs.

– Dabar pakartok tai, – tarė jis ir įsisiurbė jai į lūpas.

Kas įvyko po to, Ada nelabai prisimena. Tik tiek, kad jų buvo trys. Kad suolas buvo liepsnojančios oranžinės spalvos. Kad baimė, kai jos daug, dvokia siera. Ir kad tavyje yra tokia vieta, apie kurios buvimą nenutuokei, ir kurioje gali pasislėpti ir žiūrėti į tai, kas vyksta, iš šalies, nejusdama jokio skausmo.

– Ar tau nesmalsu sužinoti, kas Klojos tėvas? – paklausė Ada.

Dabar jau jos svetainėje Džekas nurijo oro gurkšnį ir… ištirpdė gerklėje įstrigusį gumulą.

– Kuris iš jų?

– Aš nežinau ir niekada nenorėjau sužinoti. Sau pasakiau, kad po to, kas įvyko, aš nusipelniau, kad ji būtų mano ir tiktai mano.

– Kodėl niekam nepasakei?

– Nes būčiau buvus išvadinta kekše. Ir todėl, kad… nebuvau tikra… ar jie iš viso prisimena, kas atsitiko. – Jos balsas trūkčiojo. – Norėčiau ir aš neprisiminti. Daug metų svarsčiau, ką tokio padariau, kad su manimi šitaip pasielgė.

– Tu atsidūrei netinkamoj vietoj netinkamu laiku, – suniurnėjo Džekas. Mes abu.

Ištisus mėnesius jis degė neapykanta sistemai, kuri labiau moterų pusėje. Bet sužinojęs apie Adą… Tebūnie neteisingai apkaltinti nors ir milijonas vyrų, tai vis vien neatitaisytų to, kas nutiko jai.

– Ar jie… gyvena mieste?

– Eisi ir užmuši drakonus, Džekai? – Ada vos šyptelėjo. – Vienas užsimušė su motociklu, kitas išsikėlė į Floridą. O trečias liko gyventi čia.

– Kuris?

– Neklausk. – Ji papurtė galvą. – Niekas nežino apie tą įvykį, išskyrus mano tėtį, o dabar ir tave. Žmonės galvojo, kad paleistuvė susižvejojo vaiką. Man taip geriau, Džekai. – Jos veido bruožai sušvelnėjo. – Iš to košmaro radosi kai kas nuostabaus. Aš turėjau Kloją. Tai viskas, ką noriu prisiminti. Tik tai ir nieko daugiau.

Džekas kurį laiką tylėjo.

– Ar tu tiki, kad aš nekaltas?

– Nežinau, – prisipažino Ada. Jos balsas virto šnabždesiu. Ji pažinojo Džeką taip trumpai, ir jos jausmai jam atrodė tokie nepamatuotai gilūs, lyg ji būtų atsukusi vandens čiaupą, o iš jo būtų ištryškęs geizeris. Ada negalėjo to suprasti, bet šiame pasaulyje ji daug ko nesuprato. Gaivališka meilė, kaip ir didžiulis sielvartas, gali apakinti. Gali priversti tave pamiršti tai, ko nežinai, ir sutelkti visą dėmesį į tai, ką nori įsidėti į širdį. – Aš labai norėčiau tavimi tikėti, – tarė ji.

– Tuomet nuo to ir pradėkime. – Džekas užsimerkė ir pasilenkė į priekį. – Pabučiuok mane.

– Aš nemanau, kad dabar tinkamas metas…

Jis prasimerkė.

– Aš tau noriu įrodyti, kad esu tas, kas sakausi esąs. Noriu tau parodyti – kad ir ką darytum, kad ir ką sakytum, aš tavęs nepulsiu.

– Bet tu sakei…

– Ada, – sušnabždėjo Džekas, – padarykim tai mudviejų labui.

Jis plačiai išskėtė rankas ir po sekundės Ada pasilenkė ir pabučiavo jam į skruostą.

– Ak, Ada, ne toks bučinys.

Ji lūpomis perbraukė jam nuo kaklo iki žandikaulio. Tarp jų įsiplieskė kibirkštis kaip žibale pamirkytas siūlas, kuris, vos prisilietus degtukui, gali virsti ugnies siena.

Tas šelmiškumas, tas geidulys… tarsi ji matytų spalvas pirmą kartą ir kimštųsi pilnas kišenes ryškiai violetinės, liepsnojančios oranžinės ir tviskančios geltonos ir bijotų, kad ją gali pagauti vagiant tai, kas ne jos, bet ir suprastų, kad, jeigu ji nepasiims ko nors atminimui, taip ryškiai visko neprisimins.

Ji buvo pasiruošusi. Ji geidė. Ada pridėjo jo delnus prie viršutinės savo uniformos sagutės… bet Džekas tik nuleido rankas.

„Jis to nedarys. Jis nori, kad aš tai padaryčiau.“

Per visą savo gyvenimą ji nė karto nenusirenginėjo dėl vyro. Jos pačios tėtis nėra jos matęs nuogos nuo tada, kai jai suėjo dešimt metų. Drovėdamasi, pirštais negrabiai pro kilpelę ji ištraukė sagutę, tada ėmėsi kitos. Apgaubtos plonu rausvu liemenėlės šilku jos krūtys degte degė nuo Džeko žvilgsnio. Ji atsisegė sagtelę ir prisitraukė Džeko galvą artyn, kad jis galėtų tyrinėti jos odą.

– Viskas gerai?

Vietoj atsakymo ji nubučiavo Džeką krūtinės iki pilvo, stabteldama ties jo džinsų iškilumu. Kai atsegė užtrauktuką, jo purpurinis vyriškumas pakilo ir atsidūrė jos rankoje.

Tą akimirką ji jautėsi taip saugiai, kaip niekada gyvenime.

– Padarykim tai mudviejų labui, – pakartojo Ada. Jie kartu numovė jam kelnes, nuvilko jai apatinius ir abu švelniai prisiderino vienas prie kito. Kaip gera, su nuostaba suvokė Ada; kaip tik tą akimirką Džekas pagalvojo: „Štai ko trūko.“

1999-ųjų liepa

Lojalas

Naujasis Hampšyras

– Džekai, – tarė policininkas, – ateik į nuovadą.

Džekas prispaudė nešiojamąjį telefoną prie peties, kad galėtų baigti krautis popierius į portfelį.

– Negaliu. Popiet man susirinkimas. Bet galim susitikti sporto salėje septintą ir pažaisti.

Persikėlęs į Lojalą ir įsidarbinęs vieninteliu apylinkės detektyvu, Džėjus Kevana bičiuliavosi su Džeku, juodu buvo neišskiriami raketbolo partneriai – paeiliui duodavo vienas kitam garo ir paskui prie alaus bokalo verkšlendavo, kaip mieste trūksta vienišų moterų.

– Džekai, man tavęs reikia nedelsiant.

Džekas suprunkštė:

– Oi, mielasis, nežinojau, kad taip pasiilgai.

– Užsičiaupk, – subarė Džėjus, ir Džekas jo balse išgirdo susierzinimo gaidelę. – Klausyk, nenoriu pasakoti telefonu, supranti? Paaiškinsiu, kai atvažiuosi.

– Bet…

Pasigirdo pypsėjimas.

– Velnias, – nusikeikė Džekas. – Tikiuosi, tai tikrai labai svarbu.

Juodu susipažino, kai Džėjus kaip detektyvas atėjo į mokyklą pakalbėti apie saugą per Heloviną. Džėjus kaipmat tapo vyresniuoju broliu vienturčiam Džekui. Tvankiomis, tingiomis vasaros dienomis juodu plaukdavo Vestonbruko kateriu gaudyti didžiažiočių upėtakinių ešerių. Rankose laikydami meškerykočius jie gurkšnodavo alų ir kurdavo beprotiškiausius scenarijus, kaip į provincijos miestelį Lojalą prisivilioti gražuolę Heter Loklir iš „Dinastijos“.

– Ar negalvoji kada nors pradėti sėslų gyvenimą? – kartą paklausė Džekas.

Džėjus tada nusijuokė.

– Aš jau dabar sėsliai gyvenu, leidžiu šaknis. Lojale nieko nevyksta.

Kai tik Džekas įėjo į kabinetą, tas iškart atsistojo. Žiūrėjo į knygų lentyną, kilimą, Džeko paltą… visur, tik ne jam į akis.

– Gal man pasakysi, kas čia, po galais, tokio svarbaus nutiko, kad negalėjo palaukti?

– Eime kitur.

– O kodėl ne čia?

Džėjaus veidas persikreipė.

– Būk toks malonus, gerai?

Jis nusivedė Džeką į nedidelę posėdžių salę. Joje buvo buvo tik stalas, trys kėdės ir diktofonas.

Džekas šyptelėjo.

– Žaisim farus? – Jis sukryžiavo ant krūtinės rankas. – „Turite teisę tylėti. Viskas, ką pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus. Turite teisę į advokatą…“ – Staiga nutilo, nes Džėjus užsimerkė ir nusisuko. – Ei, – Džekas vėl tyliai prakalbo, – kas, po velnių, vyksta?

Džėjus pažvelgė į jį abejingu veidu.

– Ketrina Marš teigia, kad judu palaikėte intymius santykius.

– Ką pasakė Ketrina Marš?! – Džekas apžvelgė tuščią kambarį, diktofoną ir Džėjaus veido išraišką. – Ar… tu juk nesiruoši manęs areštuoti, ką?

– Ne. Dabar tik kalbamės. Noriu išgirsti tavo pasakojimą.

– Nejaugi tu manai… dėl Dievo meilės, Džėjau… ji juk moksleivė. Prisiekiu… aš jos nesu palietęs. Neįsivaizduoju, kaip jai galėjo šauti į galvą. – Prieš jo valią ėmė daužytis širdis.