Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Aš sustabdysiu visą šitą nesąmonę, – pareiškė Herbas Tajeris. – Tai baisu.

Pagaliau atsirado žmogus, kuris jam pritaria.

– Gali man nepasakot, – tarė Džekas. – Vakar turėjau eiti į nuovadą, kur Džėjus Kevana perskaitė mano teises! Dėl Dievo meilės, aną šeštadienį žaidžiau su juo raketbolą, o dabar jis man pateikia kaltinimą. – Pradėjęs kalbėti jis nebegalėjo sustoti: – Herbai, aš nesuprantu, kas čia vyksta. Neįsivaizduoju, ką ta mergaitė sau galvoja.

– Judu su Ketrina Marš labai gerai sutariate, – priminė Herbas.

– Tu… negi tiki tuo, ką ji pasakė?

– Dieve, Džekai, žinoma, ne. Aš tik noriu pasakyti, kad suprantu, kaip… kiti… galėjo prieiti prie tokios išvados.

Džekas pašoko ant kojų ir ėmė žingsniuoti po kabinetą. Už jo ant lentynos stovėjo išrikiuoti keturi apygardos mergaičių futbolo čempionatų trofėjai, visus juos iškovoti padėjo geras tarpusavio ryšys, kuriuo Herbas dabar abejojo.

– Niekada nesu peržengęs ribų.

Herbas pažvelgė pro langą, kur kelios moksleivės valgė priešpiečius.

– Žinai, – tarė jis tyliai, – tu geriausias mokyklos mokytojas. Taip moki sudominti vaikus mokslu, kaip dar nesu matęs.

Džekas pajuto, kaip ėmė pulsuoti kraujas, ir jam atgimė viltis, kad padėtis ne tokia jau liūdna, kaip atrodė.

Direktorius paėmė parkerį ir pabarbeno juo į stalą.

– Klausyk, Džekai, aš tavim tikiu. Bet tėvai norės žinoti, kas mes per mokykla, jei samdome įtartino elgesio mokytojus. O dar tas Elidoras Maršas neduos man ramybės…

– Elidoras Maršas yra fanatikas, kuris neturi teisės dirbti privačios mokyklos kapelionu.

– Jis dar ir tėvas, manantis, kad jo penkiolikmetė dukra miegojo su dvigubai už save vyresniu vyru, kuris turėjo apdairiau elgtis! – Tarp jųdviejų virš stalo kaip juodas dūmas pakibo kaltinimas.

– Nėra įrodymų! – atšovė Džekas, žodžiai jo burnoje paliko dulkių prieskonį.

Herbas negalėjo pakelti į jį akių.

– Džekai, pamėgink į tai pažvelgti iš mano taško. Kaip mokyklos direktorius aš negaliu laikyti mokytojo, kuris kaltinamas išprievartavimu. – Jis apėjo stalą. – Jeigu galiu tau kuo nors padėti…

– Man nereikia niekieno malonės, – atrėžė Džekas ir išėjo Herbui nespėjus ką nors daugiau pasakyti.

Ana Liza Sent Braid pažinojo turtuolę filantropę Bruk Astor; savo miegamajame turėjo tigro odos kilimėlį – tą žvėrį safaryje nušovė jos vyras, o Aukštutiniame Vest Saide ji turėjo namus, apie kuriuos „Architektūros apžvalga“ rašydavo dažniau nei apie ekscentriškąją Gracijų aikštę. Tačiau tai – ne pačios pikantiškiausios Anos Lizos gyvenimo detalės. Dar įdomiau tai, kad bute ji gyveno kartu su buvusia savo vyro meiluže, kuri dabar buvo jos artimiausia bičiulė. Arba kad ji pažinojo tiek prostitutes, tiek aukštuomenės debiutantes. Ji išgarsėjo per dešimtmetį trukusią misiją, kai siekė atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris. Anos Lizos čekių knygelė ir tvirtas ryžtas vargingiausiuose Niujorko rajonuose padėjo įsteigti dvidešimt moterų krizių centrų.

Taigi, kai ant savo namų slenksčio Džekas pamatė motiną, jis, ką ir sakyti, apstulbo.

Ji atvyko paremti sūnaus dar nežinodama visų smulkmenų, – jo širdis plačiai atsivėrė. Vien į ją žiūrėdamas jis pajuto, kaip ėmė byrėti gynybinė siena, kuria buvo apsitvėręs. Džekas pasilenkė pabučiuoti motinai į žandą, bet toji išsisuko.

– Džekai, aš nepasiliksiu. Bet tai, ką noriu pasakyti, pasakysiu į akis. – Ana Liza pažvelgė į jį bejausmiu žvilgsniu. – Ar žinai, kiek esu mačiusi išprievartautų moterų?

Džekas norėjo įkvėpti, bet nepajėgė. Negana, kad kaltinimu tiki viršininkas, mokiniai, advokatas ir kolegos. Tuo tiki ir jo paties motina.

– Tu juk… nemanai, kad aš kaltas? – sušnabždėjo jis.

Ana Liza pakėlė antakius.

– O kurių galų moteris apie tai meluotų?!

Netikėtai Džekas prisiminė, kaip vaikystėje motina buvo nusivedusi jį į Centrinio Parko zoologijos sodą. Jis užsibuvo tamsioje šikšnosparnių trobelėje, sužavėtas, kaip jie susilanksto tarsi mažučiai skėčiai. Kai atsigręžė, mama jau buvo išėjusi. Jis nesibaimino dėl savęs net būdamas septynerių; tik jaudinosi dėl mamos – ji tikriausiai jau eina iš proto. Tačiau jis pamatė ją prie trobelės besikalbančią su pažįstama. Džekas prilipo prie jos kojos kaip moliuskas.

– O, – nerūpestingai nustebo ji, tarsi nė nepastebėjusi, kad jo nebuvo. – Ar jau baigei?

Dabar Džekas sunkiai nurijo gumulą.

– Turi manim tikėti. Aš tavo sūnus.

– Nebe, – atsakė Ana Liza.

„Jis pakiša savo rankas man po palaidine ir jaučiu, kaip jos dega. Aš jo geidžiu. Ak, Džekai. Žinau, kad su juo neskaudės, nes jis man pažadėjo. Net kai jis įeina į mane, aš neprieštarauju, nes mudu tampame vienu.“

Džekas švystelėjo nukopijuotus lapus.

– Kas čia per mėšlas?!

Meltonas trūktelėjo pečiais.

– Rasti įkalčiai. Dienoraščio įrašai, kurie, matyt, įsiutino Ketrinos tėvą. – Jis pervertė savo užrašus. – Na, dar ir kontraceptinės tabletės.

– Ar niekas nesusimąstė, kad ji išsigalvoja?

– Žinoma, Džekai.– Meltonas pasitaisė pusmėnulio formos akinius. – Tačiau ji taip pat tvirtina, kad tu ją nuvežei įsigyti kontraceptikų.

– Net negalvodamas, Meltonai. Ji norėjo permiegoti su savo vaikinu ir nebuvo kas ją nuveža į Šeimos planavimo centrą!

– Pasak Ketrinos, nebuvo jokio vaikino. Ji teigia vartojusi kontraceptikus, nes tu norėjai su ja permiegoti.

– Paklausyk. Ji mane įsimylėjusi. Aš tai mačiau, bet nieko jai nesakiau. Nenorėjau jos gluminti ir maniau, kad anksčiau ar vėliau ji tai išaugs. Tokie atvejai nereti.

– Bet nepilnametė, įsimylėjusi vyresnį vyrą, nelygu nepilnametei, turinčiai lytinių santykių su tuo vyru.

– Tu nesupranti! Ji tą seksą išsigalvojo! – Džekas giliai įkvėpė. – Na gerai. Taigi, jie turi jos pasakojimą ir šitą dienoraštį. Ir kontraceptines tabletes. Bet nesuprantu, kaip visa tai įrodo, kad aš su ja turėjau intymių ryšių.

– Sutinku, – atsakė Meltonas. – Padėtis būtų paprastesnė, jeigu per kratą tavo namuose policija būtų nieko neradusi.

Džekas susiraukė. Policija atvažiavo su kratos orderiu ir jis juos įleido apieškoti kambarius, bet nežinojo, kad jie ką nors surado. Meltonas pastūmė jam per stalą nuotrauką.

– Kas tai, skuduras?

– Ne, – atsakė Meltonas, – tai Ketrinos Marš liemenėlė. Ji aptikta tavo portfelyje.

Džekas stebeilijo minutėlę. Tada ėmė juoktis.

– Jėzau, Meltonai, jie juk nemano… Aš ją paėmiau, nes Ketrina paliko per pamoką. Ne, pala… netikusiai nuskambėjo. Per karščius lauke vedžiau graikų istorijos pamoką, mergaitės buvo apsivyniojusios togomis iš staltiesių ir…

– …Ir tavo portfelyje policija rado liemenėlę su prisiūtu Ketrinos Marš vardu. Tai viskas, ką jie žino, Džekai. Ir to pakanka.

– Bet aš galiu paaiškinti.

– Žinau, – tarė Meltonas. – Deja, paaiškinti gali ir prokuroras.

Džekas turėjo su ja susitikti. Jis dar kartą skaitė paleidimo už užstatą sąlygas, kuriose buvo aiškiai parašyta, kad jam draudžiama artintis prie nepilnamečių, ypač – prie Ketrinos Marš. Jeigu jį pagautų tai darantį, grėstų dar vienas tyrimas. Jis būtų apkaltintas paleidimo už užstatą sąlygų pažeidimu ir teismo negerbimu. Jį greičiausiai uždarytų į kalėjimą iki bylos nagrinėjimo.

Jeigu jį užklups, prokuroras turės dar daugiau įrodymų.

O jeigu jis neįklius, galbūt jam pavyks nutraukti bylą.