Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džekas gūžtelėjo pečiais.

– Ar tai sunku?

– Neištversi nė dienos, jeigu smulkiai nepapasakosi apie savo lytinį nusikaltimą. Tai reiškia, kad ten patekęs turėsi papasakoti jiems, kad jauti nenumaldomą potraukį mažoms mergaitėms.

– Nesąmonė, – suirzo Džekas.

– Jeigu esi nuteistas, tai nėra nesąmonė. Jų akimis žiūrint, tu esi padaręs tą nusikaltimą, ir taškas. Tavęs nepaleis lygtinai, jeigu nepasiduosi gydymui.

Džekas įkišo nykštį į stalo plyšį.

– Prisipažinti esąs kaltas, – išlemeno jis. – Kokie privalumai?

– Pirmiausia atliksi bausmę tik aštuonis mėnesius ir ne daugiau. Jeigu ten nepailsdamas klyksi, kad esi nekaltas, vis vien tave paleis po aštuonių mėnesių. Antra, bausmę atliksi apygardos kalėjimo „fermoje“. Dirbsi už kalėjimo sienų. Tai didžiulis skirtumas, palyginti su valstijos kalėjimu. Atliksi bausmę ir toliau gyvensi savo gyvenimą.

– Bet turėsiu teistumą.

– Už lengvą nusižengimą, – pabrėžė Meltonas. – Po dešimties metų galėsi jį anuliuoti, ir jo tarsi nebuvę. O sunkus lytinis nusikaltimas… na, tai jau visam gyvenimui.

Savo siaubui, Džekas suprato, kad jam kaklu rieda ašaros.

– Aštuoni mėnesiai. Tai velniškai ilgai.

– Gerokai mažiau nei septyneri metai. – Kai Džekas nusuko žvilgsnį, advokatas atsiduso. – Bet kuriuo atveju man labai gaila, kad įkliuvai į spąstus.

Džekas vėl pažvelgė į jį.

– Aš nieko nepadariau.

– Aštuoni mėnesiai, – pakartojo Meltonas. – Net nepastebėsi, kaip jie praeis.

Teismo salėje Džeką apėmė uždaros patalpos baimė. Sienos, rodės, tuoj užgrius, oras, kurį jis įtraukė pro dantis, skrandžio apačioje spaudė it akmuo. Jis stovėjo greta Meltono Sprigo ir žvelgė tiesiai į teisėją Ralfą Grinlą; jo duktė prieš trejus metus buvo Džeko komandos vartininkė. Nešališkas bylos nagrinėjimas? Jokios prošvaistės. Kaskart, kai sutikdavo teisėjo žvilgsnį, Džekas matė, kad jis galvoja, kas būtų, jeigu vietoj Ketrinos Marš už kaltintojo sėdėtų jo paties atžala.

Teisėjas permetė akimis prisipažinimo pareiškimą – lapelį su Džeko parašu, tarsi jis būtų užrašytas krauju.

– Ar prieš pasirašydamas perskaitėte šį dokumentą?

– Taip, gerbiamasis teisėjau.

– Ar patyrėte spaudimą, smurtą arba gavote pažadą, verčiantį jus prisipažinti padarius šį nusikaltimą?

Džekas prisiminė Meltono servetėlę su „Už“ ir „Prieš“ sąrašu. Po susitikimo jis tą servetėlę išsaugojo. Kitą dieną nuleido tualete.

– Ne.

– Ar suprantate, kokių teisių atsisakote prisipažindamas kaltas ir atsisakydamas bylos nagrinėjimo teisme?

Taip, pagalvojo Džekas, teisę gyventi savo gyvenimą taip, kaip visada svajojau

– Suprantu, – atsakė jis.

– Ar suprantate, kad turite teisę į advokatą?

– Ar suprantate, kad turite teisę į teisingą prisiekusiųjų teismą?

– Ar suprantate, kad prisiekusieji, norėdami nuspręsti, ar jūs kaltas, turi balsuoti vienu balsu?

– Ar kokie nors įkalčiai buvo gauti neteisėtai ir panaudoti prieš jus?

Jis pajuto, kad Meltonas nustojo kvėpavęs, kai teisėjas pradėjo skaityti kitą klausimą.

– Ar jūs prisipažįstate kaltas todėl, kad esate kaltas?

Džekas negalėjo išlementi nė vieno skiemens.

Ketrina nebegalėjo tverti prie jos prisispaudusio tėvo kūno svorio, prie advokato sėdinčio Džeko stojiško susitaikymo, tiesos, kad tai ji užvirė šią košę. Ir kai norėjo viską atitaisyti, buvo per vėlu. Kad ir kiek ji kartojo, kad viską išsigalvojo, niekas jos nesiklausė. Prokurorė, tėvas ir šio atitemptas psichiatras – visi jai sakė, esą visiškai normalu, kad ji nenorinti sodinti Džeko į kalėjimą, bet jis turi būti nubaustas už tai, ką padarė.

Tai aš, sakė sau Ketrina, tai aš turiu būti nubausta.

Ji visa širdimi troško, kad viskas būtų buvę kitaip, bet suprato, kad žodžiai – nelyginant iš didelio aukščio krintantys kiaušiniai: negali jų nei sugriebti, nei nematyti, kas atsitinka, kai jie ištykšta.

Mergina pajuto, kaip pakilo nuo kėdės, lyg būtų prisirijusi helio dujų.

– Nebauskite jo! – sušuko.

– Sėskis, Ketrina. – Tėvas ją pasodino savo sunkia plaštaka.

Prokuroras ir teisėjas posėdžio nenutraukė. Jie tarytum tikėjosi, kad ji šitaip pasakys.

Teisėjas kryptelėjo galva šerifo padėjėjo pusėn.

– Prašau išlydėti panelę Marš iš teismo salės, – paliepė jis ir, jai nespėjus apsidairyti, augalotas vyras švelniai išvedė ją į koridorių, taigi per savo kvailumą ji nebegalės liudyti.

Toliau viskas vyko taip, tarsi Ketrina nieko nebūtų sakiusi.

– Pone Sent Braidai, – pakartojo teisėjas, – ar prisipažįstate, kad sąmoningai turėjote lytinių santykių su Ketrina Marš, siekdamas lytinio sužadinimo ar pasitenkinimo?

Džekas ant sprando jautė įsmeigtą pastoriaus Maršo žvilgsnį. Jis pravėrė burną ketindamas neigti ir užspringo skrandyje gulinčiais žodžiais, kuriuos jam sumaitino jo paties advokatas: „Atliksi bausmę ir toliau gyvensi savo gyvenimą.“

Džekas žiaukčiojo, kol iš akių ištryško ašaros, tada Meltonas ėmė plekšnoti jam per nugarą ir paprašė palaukti, kol jo klientas nusiramins. Šis kosėjo, mikčiojo, mykė, bet kažkas lyg kauliukas vis dar erzino gerklę.

– Atsigerk, – sukuždėjo Meltonas, paduodamas Džekui stiklinę vandens, bet tas papurtė galvą. Jis būtų galėjęs išgerti visą vandenyną, bet tai vis vien nebūtų nuplovę gerklėje įstrigusios savigarbos.

– Pone Sent Braidai, – dar kartą kreipėsi teisėjas, – ar prisipažįstate įvykdęs šį nusikaltimą?

– Taip, gerbiamasis teisėjau, – atsakė Džekas vis dar nesavu balsu. – Prisipažįstu.

2000-ųjų balandžio pabaiga

Salem Folsas

Naujasis Hampšyras

Selena Damaskas spyrė į jaguaro padangą taip stipriai, kad koją nusmelkė skausmas.

– Po šimts! – suspigo ji taip garsiai, kad Džordanas su mechaniku net pašoko.

– Dabar geriau? – pasiteiravo Džordanas, atsiremdamas į įrankių dėžę.

– Užsičiaupk. Užsičiaupk, ir tiek. Ar žinai, kiek pinigų sukišau į šitą automobilį? – spjaudėsi Selena. – Ar žinai?

– Visus suknistus centus, kuriuos tau kada nors esu sumokėjęs.

Ji atsisuko į mechaniką.

– Už tą kainą, kurią ką tik pasakei, galėčiau nusipirkti mažutį „Geo“.

Vyriškiui darėsi nejauku, užtat Džordanas nekreipė dėmesio. Geros nuotaikos Selena būdavo nevaldoma. Bet blogos ji keldavo siaubą.

– Eee, dar kai kas, – numykė mechanikas.

– Tuojau atspėsiu, – tarė Selena. – Jūs neturit kvalifikuoto meistro, kuris remontuotų jaguarus.

– Ne, aš galiu tai padaryti. Bet atsarginės dalies reikės laukti savaitę ar ilgiau. – Dirbtuvėse suskambėjo telefonas, ir prieš nueidamas atsiliepti mechanikas pridūrė: – Apsispręskit. Šitas automobilis šiaip ar taip nepajudės.

Selena atsisuko į Džordaną.

– Negaliu patikėti, kad tai nutiko man! Dabar atsuksiu savo gyvenimą dvidešimt keturias valandas atgal ir, kai tavo sūnus paskambins, nekelsiu ragelio. – Ji papurtė galvą. – O šis žmogelis jūsų miestelyje vienintelis meistras.

– Taip. Praeitą rugsėjį čia buvo užsukusi antimonopolinė komisija ištirti šitą reikalą.

– Būk geras, Džordanai, patylėk.

– Tu gali jį nutempti, – pasiūlė jis. – Gali išsinuomoti kitą.

Selena kilstelėjo pečius, svarstydama jo pasiūlymus.

– Arba pabūk pas mus, – tarė Džordanas ir, kai tik tie žodžiai išskriejo iš burnos, jis nustebo, iš kur jie radosi. Jis mažiausiai norėjo, kad šalia būtų Selena Damaskas ir jam primintų, kuo tai būtų pasibaigę kitu laiku ir kitoje vietoje.