Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Dovanokite, šefe, aš jo prašiau palaukti, bet…

– Susitvarkysiu. Sveiki, pone Sent Braidai. Trumpam užeisite? – Čarlis mostelėjo ranka į kėdę priešais savo stalą, tarytum Sent Braidas būtų eilinis lankytojas, ir jis nematytų, kaip iš įsiūčio garuoja jo oda. – Taigi, kuo galiu jums padėti?

– Visi jau žino, – rūsčiai tarė Sent Braidas.

Čarlis neapsimetė, kad nesuprato.

– Užsiregistravusių pažeidėjų sąrašas yra viešas. Jeigu ateina miestelio gyventojas ir jo paprašo, negaliu jam neduoti.

– Kiek?

– Kiek – kas? – pasitikslino Čarlis.

– Kiek žmonių prašė parodyti sąrašą nuo tada, kai jame atsirado mano pavardė?

– Aš neturiu teisės…

– Pasakykite. Prašau.

Čarlis kietai sučiaupė lūpas ir žvilgtelėjo į lubas, į įtrūkį, kuris ėjo per visas lubas kaip viršukalnių panorama.

– Kiek man žinoma, nė vienas.

– Teisingai. Niekas nežinotų, kad esu sąraše, jeigu ne vienas jūsų pareigūnas.

Tyrėjas patrynė nosies kuprelę. Šunsnukis Vesas, kaipgi.

– Nuovadoje mes laikomės protokolo, pone Sent Braidai, ir visada labai nusiviliu sužinojęs, jog kuris nors darbuotojas jo nepaisė.

– „Nusiviliu.“ – Džekas nuleido akis, o kai pakėlė, jos spindėjo – iš pykčio ar nuo ašarų, Čarlis nesuprato ir nelabai norėjo žinoti. – Tas nedidelis jūsų nusivylimas… sugriaus man gyvenimą.

Čarlis susilaikė ir nepasakė, ką norėjo pasakyti: Sent Braidas pats sugriovė sau gyvenimą.

– Atleiskite, ne mano galioje sustabdyti sklindančias paskalas.

– O vandalizmą, detektyve? Ar galite sustabdyti žmones, kad jie negražintų Rojaus Pibodžio durų paliepimais man nešdintis?

– Galite pateikti skundą, bet galiu jums pasakyti – labai nedidelė tikimybė, kad kas nors iš to išeis. – Čarlis pažvelgė vyrui tiesiai į akis. – Niekas šiame miestelyje negali jūsų priversti išsikelti. Kad ir ką jie darytų ar sakytų, jūsų teisė čia likti, jeigu tik norite.

Sent Braido pečiai truputį atsipalaidavo.

– Deja, – pridūrė Čarlis, – žmonės irgi turi teisę sakyti ir daryti, ką nori, kad priverstų jus apsispręsti.

– O jeigu jie mane sužeis… jeigu per juos atsidursiu ligoninėje ar dar blogiau… Kas turi nutikti, kad stotumėt mano pusėn?

– Aš įstatymo pusėje. Jeigu jie imsis smurto, bus nubausti. – Čarlis sukiojo rankose sąvaržėlę, kol ji įkaitusi lūžo. – Bet tai galioja abiem pusėms, pone Sent Braidai. Stebėsiu ir jus. Jeigu Salem Folse bent žvilgtelėsite paauglės pusėn, nešdinsitės iš čia tokiu greičiu, kokiu jus gali išvežti šerifo budintis automobilis.

Sent Braidas, rodės, visas viduje subyrėjo kaip tas pastatas, kurį Čarlis kadaise matė sprogdinamą Bostone. Iš pradžių užsimerkė jo akys, tada nusmuko pečiai, palinko galva – kol Čarliui pasirodė, kad dabar liko tik kiautas žmogaus, kuris ką tik pas jį įsiveržė apimtas baisaus įniršio. Šitas vyras yra nusikaltėlis, priminė sau Čarlis, tačiau jam atrodė, kad mato plunksnuotą būtybę su plunksnomis, plėvinėmis kojomis ir snapu ir bando save įtikinti, kad tai šuo.

– Ar dabar viskas aišku?

Džekas neatsimerkė.

– Viskas.

Kol ponia Fišman buvo nusisukusi, Džilė pasilenkė virš tako tarp suolų ir iš Vitnės rankos pagriebė sulankstytą raštelį.

„Tituba turėjo visus apžavėti“, buvo parašyta jame. Ji paslėpė popiergalį tarp lapų knygoje aplankstytais viršeliais „Lemtingas išbandymas“.

– Kodėl mergaitės apkaltino miestelio moteris, kad tos bendrauja su velniu? – paklausė ponia Fišman. – Džiliana?

Ji pjesę skaitė – buvo užduota namų darbų. Visiški niekai. Kelios šventeiviškos panos teigė, kad miesto bobos yra raganos, vien todėl, kad viena iš jų galėtų ištvirkauti su vedusiu vyru ir nesijaudinti, kad apie tai sužinos jo nevykėlė žmona.

– Na, iš pradžių jos nenorėjo būti pagautos praktikuojančios vudu. Todėl bandydamos nukreipti nuo savęs dėmesį pamelavo. Tačiau jų melas… baigėsi tuo, kad padėjo iškelti į viešumą visas kitas tiesas.

– Pavyzdžiui?

– Kad Proktoras ir Abigailė slėpė dešrą! – šūktelėjo už jos sėdintis sportininkas, ir visa klasė prapliupo juokais.

Ponios Fišman lūpų kampučiai virptelėjo.

– Ačiū, Frenkai, už tokį glaustą atsakymą. – Ji pradėjo vaikštinėti tarp suolų. – Sklinda gandai, kad Abigailė tapo prostitute Bostone. Kai vyrą pakorė, Elizabeta Proktor ištekėjo antrą kartą. O Naujojo amžiaus raganos, be abejonės, jau nebekaltinamos bendrininkavimu su velniu.

Džilė palenkė galvą ir priekin užkritę plaukai paslėpė jos veidą.

Nustebtumėt sužinojusi, pagalvojo ji.

Aštunta valanda ryto, o Ada jautėsi tokia pavargusi, kad vos laikėsi ant kojų.

– Dar kavos? – paklausė ji, laikydama arbatinuką taip, kad jis lyg bitė prie žiedo kybojo virš Stiuarto Holingso puodelio.

– Žinai, Ada, gydytojai sakė, kad turėčiau nustoti gėręs kavą, nes ji kenkia širdžiai. – Jis šyptelėjo. – O aš jiems atšoviau: jeigu trys puodeliai per dieną leido man laimingai sulaukti aštuoniasdešimt šešerių metų, aš ir toliau darysiu, kaip daręs!

Šypsodamasi Ada įpylė jam dar.

– Tikėkimės, ji padės tau sulaukti antra tiek.

– Viešpatie Visagali, ne, – sudejavo šalia sėdintis Volasas. – Tikiuosi, jis nusipirks fermą anksčiau už mane, kad kokį dešimt metų pagyvenčiau ramybėje.

Prie kasos aparato Rojus kaip kiaušinį perskėlė maišelį pensų ir atsargiai subėrė monetas į dubenėlį pinigų stalčiuje.

– Šiandien daug žmonių, – tarstelėjo jis praeinančiai Adai, sodinančiai dar kelis klientus.

Ji atsiduso.

– Neturėjome tiek lankytojų nuo tos vasaros, kai temperatūra pasiekdavo trisdešimt septynis laipsnius ir siūlydavome pigius dienos pietus.

Ji nusišypsojo tėvui, jis atsakė jai tuo pačiu, bet abu gerai suprato, kas staiga sukėlė tokį lankytojų antplūdį. Žmonės, kurie niekada nebuvo įkėlę kojos į „Ant kampo“, ateina todėl, kad miestelyje šis tas įvyko, – tarp jų lyg niekur nieko apsigyveno nusikaltėlis, ir jie norėjo pasižiūrėti, kas tas drąsuolis arba kvailys. Rodės, neįtikėtina, kad su Veso pagalba žinia taip greitai išplito ir pasiekė šiuos klientus, tačiau Adai užteko prisiminti savo pačios praeitį ir suprasti, kad taip yra buvę ir anksčiau. Gandai auga ir keičiasi taip, kad vyras, kaltintas smurtu, galiausiai paverčiamas prievartautoju maniaku, o gedinti motina – beprote.

Liūdniausia tai, kad mažo miestelio užkandinei nėra nieko naudingiau kaip apkalbos.

Laimė, kol kas jokio spektaklio nebuvo. Tačiau vos tik Ada apie tai pagalvojo, durys atsivėrė ir vidun įsmuko Džekas, norėdamas kuo greičiau pasislėpti virtuvėje, kol niekas nespėjo užkalbinti. Jo pasirodymas įelektrino mažytę salę: valgytojų rankose laikomi puodeliai ir šakutės su pasmeigtu maisto gabalėliu pakibo pakeliui į burną – visi spoksojo į žmogų, kuris iš užkandinės indų plovėjo pernakt pavirto teistu prievartautoju.

– Atsiprašau, kad pavėlavau, – burbtelėjo Džekas.

Ada pastojo jam kelią ir nesitraukė, kol jis nepakėlė į ją akių.

– Kas atsitiko?

– Ada, prašau. Ar galim dabar apie tai nekalbėti?

Ji energingai linktelėjo.

– Man čia tavęs reikia, kad nurinktum stalus.

Mintis apie užduotį buvo it gelbėjimosi lynas, ir Džekas jo įsitvėrė abiem rankomis.

– Tik pasiimsiu prijuostę.

Užkandinė pamažu atgijo, kai Džekas pranyko už dvivėrių virtuvės durų ir tos užsidarydamos spragtelėjo.