Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džordanas užlipo ant podiumo ir atsidūrė greta Eimoso.

– Ką dabar turėtume daryti? Na, nulinčiuokime jį. Netiesiogiai… tiesiogiai… nesvarbu. Darykime visa, kas tik įmanoma, gerai?

Iki jo kaip banga atsirito pritarimo murmesys.

– Tačiau yra dar šis tas. Jeigu norime būti sąžiningi ir šitaip spręsime reikalą, turėsime imtis kelių naujovių. Pavyzdžiui, kiek yra turinčių vaikų? – Pakilo rankų miškas. – Tuomet jums patariu grįžti namo ir tuoj pat pradėti lupti savo vaikus, riboti jų laisvalaikį, bausti juos taip, kaip paprastai baudžiate. Ne todėl, kad jie ką nors padarė… o todėl, kad gali padaryti ateityje. – Džordanas plačiai nusišypsojo. – Taigi, Čarli, gali prieiti ir uždėti antrankius, tarkim, kas penktam čia sėdinčiam. Juk anksčiau ar vėliau jie pridarys bėdos. Ir gal dėl viso pikto kompiuteryje pasižymėk jų automobilių numerius ir vienam kitam uždėk baudą, nes kuris nors iš jų vieną dieną vis tiek viršys greitį.

– Pone Makafi, – piktai nutraukė jį Eimosas, – manau, kad jau pasakėte, ką norėjote.

Džordanas atsisuko į jį taip staigiai, kad stambesnis Eimosas žengtelėjo atgal.

– Aš dar net nepradėjau, bičiuli, – tarė jis tyliai. – Negalima teisti žmogaus dėl veiksmų, kurių jis nepadarė. Tai yra šios šalies teisinės sistemos esmė. Ir joks Naujojo Hampšyro miesteliūkštis neturi teisės nuspręsti priešingai.

Eimoso akys blykčiojo.

– Aš nestovėsiu ir nežiūrėsiu, kaip mano miestas kenčia.

– Tai ne tavo miestas. – Bet, kaip ir visi kiti, Džordanas žinojo, kaip yra iš tikrųjų. Jis praėjo pro Dankaną, Čarlį Sakstoną ir trijų šimtų įpykusių vietinių minią. Bažnyčios gale sustojo. – Žmonės keičiasi, – tarė jis tyliai. – Bet tik tuomet, jeigu leidžiate jiems keistis.

Džiliana sėdėjo su chalatu ant savo lovos sukryžiavusi kojas, po dušo dar šlapiais plaukais, puošė laikiną altorėlį ir mąstė apie tai, ką ji tądien sužinojo.

Iki pietų mokyklą apskriejo gandas: indų plovėjas iš „Ant kampo“ išprievartavo nepilnametę ten, kur anksčiau gyveno. Apie tai tėtis kalbėjosi su jos draugių tėčiais; dėl to jai neleidžiama po saulėlydžio eiti iš namų. Džilė prisiminė Džeką Sent Braidą, jo auksinius ant akių krintančius plaukus, ir per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Negi ji dabar ims ir jo išsigąs.

Džilei buvo juokinga matyti, kaip miestelėnai skuba it lauko pelės prieš audrą, griebiasi visokių atsargumo priemonių, kurios padėtų jiems išgyventi šią naujausią krizę. Visi manė, kad Džekas Sent Braidas pats vienas į Salem Folsą atnešė blogį; bet tas blogis čia buvo nuo seno. Gal Džekas ir yra tas degtukas, kuris padega šieną, bet neteisinga jį kaltinti dėl visko.

Labiau nei bet kada jam reikia… draugo.

Džiliana atsirišo chalatą, uždegė priešais stovinčios žvakės dagtį.

– Mano vardu iš šios liepsnos kerus išausk. Nieko nesužeisk ir nenuskriausk; klausykis šių žodžių ir daryk, kaip prašau.

Jai buvo šilta, taip šilta, kad viduje degė ugnis. Džiliana užsimerkė, švelniai braukdama delnais nuo liemens į viršų, uždėdama juos ant krūtų ir įsivaizduodama, jog tai Džekas Sent Braidas ją liečia ir šildo.

– Džile? – Pasigirdo trumpas beldimas, ir atsidarė durys.

Į miegamąjį užėjus tėvui, Džiliana susisiautė chalatą ir laikė jo apykaklę prispaudusi prie gerklės. Jis atsisėdo ant lovos, per kelis colius nuo jos. Džilė iš visų jėgų stengėsi nejudėti net tada, kai jis lyg laimindamas palietė jos drėgnus plaukus.

– Su tom savo žvakėm. Vieną dieną sudeginsi namus. – Jo ranka nuslydo jai per petį. – Tu jau žinai, ar ne?

– Taip.

Iš susijaudinimo jo balsas buvo kimus.

– Jeigu tau kas nors atsitiktų, mane tai pribaigtų.

– Žinau, tėtuk.

– Aš tave apsaugosiu.

Džilė ištiesė ranką ir sunėrė savo pirštus su jo pirštais. Jie šitaip sėdėjo, abu užburti šokančios žvakės liepsnos. Paskui Eimosas atsistojo.

– Tada labanakt.

Ji su palengvėjimu atsikvėpė.

– Labanakt.

Švelniai spragtelėdamos paskui jį užsidarė durys. Džilė vėl įsivaizdavo ją apimančią liepsną. Paskui pakėlė vieną koją ir apžiūrėjo padą. Įpjovimai, kuriuos ji pasidarė aną savaitę, dar nesugiję: plona spiralė ant pado skliauto panaši į smuiko garso skylę. Įbrėžimas buvo ir ant kito pado. Iš chalato kišenės išsitraukė lenktinį peiliuką ir, brėždama išilgai žaizdos, atvėrė ją iš naujo. Ėmė sunktis kraujas, Džilė žioptelėjo iš skausmo ir pasigėrėjimo.

Ji kirpo sau sparnus – kad negalėtų išeiti iš šio namo, nes su kiekvienu žingsniu ji kęs kančias. Ji save ženklino. Tačiau tai darydama svarstė, ar būtų gerai turėti randą išorėje, kad visi jį matytų vos žvilgtelėję.

Salem Folso vidurinės mokyklos klasėje ant ekrano sušvito vaizdas: sveikata trykštanti tipiška amerikietė paauglė susikabinusi rankomis su tokiu pat tobulu šviesiaplaukiu paaugliu. PRIIMTINA – skelbė raudonas užrašas jiems ant kojų. Skaidrių projektorius trakštelėjo, ir ekrane – vėl ta pati mergaitė. Tik šįkart juodbruvas vyresnio amžiaus vyras riebaluotais plaukais jai ant užpakalio laikė uždėjęs ranką. NEPRIIMTINA.

Tomas pakėlė akis nuo algebros namų darbų užduoties. Jis nesiklausė mokyklos psichologo pono Vudo ir, sprendžiant iš kitų keturių šimtų moksleivių veidų, buvo ne vienintelis. Priekiniuose suoluose sėdintys paaugliai spjaudė popierinius kamuoliukus ir lenktyniavo, kuris pataikys ant vilnonių Vudo klumpių. Priešais Tomą sėdinti sporto komandos šokėjų vadė pynėsi plaukus. Ponui Vudui aiškinant apie padorius prisilietimus, gotų porelės išblyškusiais veidais ir juodai dažytais plaukais glamonėjosi salės gale.

Tomas nebūtų sprendęs matematikos namų užduoties, bet likimas pasodino jį šalia Čelsės. O kur dar pono Vudo paskaita („Krūtys? Prašyčiau, gal galime vartoti šį žodį be pašaipos?“), ir Tomui išbrinko per visą Aliaskos valstijos ilgį. Kai tik jis įsivaizduodavo, kad Čelsė žiūri ir mato jo kelnėse vis didėjantį kuolą, parausdavo ir jam dar labiau sustandėdavo. Tad slėpdamas įkaltį, jis atsivertė knygą… ir kad negalvotų, jog pasislinkęs vos per penkiolika centimetrų į kairę sužinotų, ar jos oda tokia švelni, kaip atrodo.

– Aš nemokėjau spręsti šitų uždavinių, kai buvau naujokė, – tarė Čelsė, bakstelėdama į aplamdytą knygą jam ant kelių.

Jis pagalvojo tik viena: „Jeigu ne knyga, ji būtų suėmusi mane ranka.“

– Visi tie iksai ir ygrekai, – šnabždėjo Čelsė. – Aš juos visada painioju.

– Tai nėra taip sunku. Darai, kas reikia, kad tik iksas būtų vienas kurioje nors lygybės ženklo pusėje.

– Nesuprantu. O ką reiškia neigiamas ygrekas?

Tomas nusijuokė.

– Tai reiškia blogas ygrekas.

Čelsė jam nusišypsojo. Ekrane tas pats gašlus senis mušė mergaitei per veidą. NEPRIIMTINA.

– Gal jis mano, kad mes idiotai? – sukuždėjo ji.

– Aha… tikrai.

– Esu girdėjusi, kad jis gyveno bendruomenėje kažkur Vermonte. Ir kad jis dulkino avis.

Tomas pasižiūrėjo į meksikietišką psichologo pončą ir išsipešiojusią žilų plaukų uodegą.

– Ką gi, jis bent jau gali iš patirties mums papasakoti apie užpuolimą iš užpakalio.

Čelsė ėmė kikenti. Spragtelėjo nauja skaidrė: mergaitė su šviesiaplaukiu berniuku, uždėjusiu ranką jai ant pečių. Tačiau Tomui atrodė, kad jis beveik čiupinėja ją pirštais.

– Senas triukas, – sumurmėjo jis.

– Pažvelk į jos veidą, – tarė Čelsė. – Ji to nori.