Джоди Пиколт - Salemo raganos

– O čia, – pasakė Ada, uždėjusi ranką ant durų rankenos, – Klojos miegamasis.

Šio vienintelio kambario Džekas dar nebuvo matęs. Kai Ada iš lėto pravėrė duris, jis taip pat pamatė, kad visame name tai vienintelis netvarkingas kambarys. Ant grindų lyg minos mėtėsi žaislai, ant kėdės gulėjo numesti rūbeliai. Ant sienos kabojo priklijuotas seniai iširusios vaikinų grupės plakatas atsiklijavusiu kampu. Ant lentynos sėdėjo pasenusių meškiukų draugija – be akių, apspurusiomis galūnėmis. Pyragaičio formos lova su rausvais rauktinukais buvo nepaklota, tarsi joje kartkartėmis miegotų Ada (tokia prielaida sukirbėjo Džeko galvoje, bet ji ne taip užgavo širdį, kaip kita mintis, kad vienuolika metų Ada laikė šį kambarį kaip šventovę).

Vis dėlto tai tik lova, užvalkalus galima pervilkti. Žaislus galima išnešti.

– Galėčiau įsikurti čia, – pasisiūlė Džekas. – Tu gautum šiek tiek privatumo.

– Ne. Negalima. – Jis stovėjo šalia kėdės ir ranka glostė neįtikėtinai mažus baltus marškinėlius.

– Ada…

– Negalima, – pakartojo ji. – Negalima, ir tiek.

– Gerai, – atsakė jis švelniai, suprasdamas, kad šios ribos peržengti nevalia. Jis išėjo paskui ją iš miegamojo ir greitai uždarė duris, visą laiką galvodamas apie Pandoros skrynią: apie tai, ką jis iš tos skrynios išleido, įžengdamas į uždraustąjį kambarį, ir apie viltį, kuri galbūt vis dar tūno jame pasilikusi.

Užkandinėje tvyrojo aitrus degėsių kvapas, bet Selena nekreipė į jį dėmesio.

– Toks pat kaip kepant mėsą ant ugnies, – tarė ji, matydama, kaip sėsdamasis už staliuko Džordanas suraukė nosį.

– Tik skirtumas tas, kad svyla pati įstaiga.

Prie jų priėjo Ada, nešina dviem puodeliais ir pilnu kavinuku.

– Su grietinėle ir cukrumi?

Selena nusišypsojo padavėjai.

– Ar galite atnešti puodelį karšto vandens su citrina?

Ada linktelėjo ir nuėjo atgal prie baro.

– Žinai, bjauru žiūrėti, kaip tu tai geri, – pasakė Džordanas. – Žmonės naudoja tą patį indams plauti.

– Tuomet įsivaizduok, kokie švarūs mano viduriai. – Ji paėmė iš Ados garuojantį puodelį.

– Turėjau klientę, kuri gerdavo karštą vandenį, – prisiminė Ada. – Ji sulaukė šimto šešerių metų amžiaus.

– Ką jūs sakote! – šaipėsi Džordanas.

– Tikrai.

– Nuo ko ji mirė? – pasidomėjo Selena.

– Vieną dieną kita padavėja vietoj vandens atnešė jai kavos. – Ada mirktelėjo. – Netrukus atnešiu jūsų užsakymą.

Selena žiūrėjo, kaip ji nueina.

– Atrodo visai miela.

– Ji kilusi iš gerų žmonių, kaip sakoma šiuose kraštuose. – Džordanas išlankstė laikraštį. – Ir tikrai nenusipelnė visų tų nemalonumų.

– Kokių?

– Na, gaisro. Ir reakcijos į tą vyruką, kuris dirba virtuvėje.

Džordanas pakėlė laikraštį aukščiau, norėdamas perskaityti antraštę. Selena su šakute nuleido laikraščio kraštą.

– Ei, – pasakė ji, – ar pameni mane? Juk tai mūsų pusrytinis pasimatymas.

– Liaukis.

– Neerzink manęs. Kas atsitiko tam vyrukui, kuris čia dirba?

Džordanas pastūmė jai per stalą laikraštį. Atverstame vedamojo puslapyje buvo mažiausiai šeši laiškai apie „nekokį asmenį“, neseniai atsikėlusį gyventi į miestelį. Selena permetė akimis trumpus laiškus, visi jie šaukte šaukė, kad Džeką Sent Braidą dera pririšti prie gėdos stulpo.

– Ką jis tokio padarė? Apiplėšė banką?

– Išprievartavo paauglę.

Selena pakėlė akis ir tyliai sušvilpė.

– Na, negali kaltinti bendruomenės, kad ji nori apsisaugoti. Mano nuomone, todėl ir buvo reikalingas įstatymas, leidžiantis visuomenei sužinoti apie lytinius nusikaltėlius.

– Bet tai labai pakenkia žmogui, jis privalo registruotis nuovadoje. Jeigu visa bendruomenė sužino, už ką jis sėdėjo, kaipgi ji pritars, kad jis gyventų kaimynystėje?

Selena žvilgtelėjo po stalu.

– Kas, po šimts? – paklausė Džordanas.

– Noriu įsitikinti, ar jau nulipai nuo sakyklos. Tu geriau už kitus žinai, kad lytiniai nusikaltėliai nusikalsta pakartotinai. Kaip jaustumeis, jeigu jis nusitaikytų, na, į penkiolikmečius berniukus?

– Pakartotiniai nusikaltėliai, – tarė Džordanas, vėl triukšmingai atsiversdamas laikraštį, – labai parankūs mūsų verslui.

Selenai atvipo žandikaulis.

– Pone Makafi, tai tikriausiai pats nežmoniškiausias dalykas, kokį išgirdau išskriejus iš jūsų burnos, ir, patikėkite, panašių buvo daugybė.

– Ak, advokatai neprivalo būti žmogiški. Taip lengviau nusileisti iki pačių žemiausių lūkesčių.

Bet Selena nepasidavė jo erzinama. Ji kaip niekas kitas žinojo, kad Džordanas žmogiškas, net labai, nes būtent ji sudaužė jam širdį.

– Nagi, – paragino Džilė, – ką jis mums padarys? Puls tiesiog prie baro?

Megė sėdėjo šalimais ir prisimerkusi žiūrėjo į neoninę iškabą virš galvos. Raidė „m“ švietė ne taip ryškiai kaip kitos. Ji prisimena, kaip prieš kelerius metus dėl to kikeno, nes tada atrodė nepaprastai juokinga – restoranas pavadinimu „Ant kapo“.

– Tėtis mane užmuštų, – suniurzgė Megė.

– Tavo tėtis niekada nesužinos. Nagi, Mege. Esi iš tų, kurie slepiasi kampe, kai visi kaunasi su drakonu, ar nori laikyti kalaviją?

– Priklauso nuo aplinkybių. O jeigu neišdegs?

– Jeigu jis kėsinsis tave išžaginti, užstosiu savo kūnu ir pasisiūlysiu vietoj tavęs.

Megė papurtė galvą.

– Aš nenoriu, kad jis net žinotų, kaip atrodau.

– Dėl Dievo, Mege, tai visai ne dėl jo. Aš ištroškau, ir tiek. Jis tikriausiai net neišlįs iš virtuvės. Ten bus tik Išprotėjusi Ada, išgersim pieniško kokteilio ir išeisim.

Megė lėtai traukėsi atgal.

– Atleisk, Džile. Tėtis liepė ten neiti.

Džiliana įsirėmė kumščiais į klubus.

– Na tai kas, ir man taip sakė! – Megė jau buvo nukulniavusi pusę gatvės. – Ir gerai. Ir būk tokia! – Džilė pakėlė smakrą ir užėjo į užkandinę. Viduje buvo beveik tuščia, išskyrus seną pirdžių prie kasos, jis pasilenkęs sprendė kryžiažodį. Ji atsisėdo ir nekantriai pabarbeno nagais į stalą.

Po kelių sekundžių prie jos priėjo Išprotėjusi Ada.

– Ko tau atnešti?

Džilė pažvelgė į ją iš aukšto. Jai netilpo galvoje, kaip galima gyventi tokį menką gyvenimėlį: tokiame užkampyje užaugti, dirbti ir galiausiai numirti. Ši moteris, be abejonės, yra nevykėlė. Turbūt kadaise žiūrėjo į krištolinį savo ateities rutulį ir galvojo: „Ak, noriu vieną dieną tapti padavėja ir dirbti visiškai sumautą darbą.“

– Juodą ir baltą kokteilį, – tarė Džiliana ir akies kampeliu pamatė, kaip koridoriumi nuo tualetų pusės su šiukšlių maišais eina Džekas. Jis jos nepastebėjo. – Tiesą sakant, geriau pagalvojus, aš nieko nenoriu, – suburbėjo Džiliana ir išėjo. Saulė švietė tiesiai į akis; ji užkliuvo ir kluptelėjo prie namo kampo, kur stovėjo tvora aptverti žali šiukšlių konteineriai. Džekas ėjo per kiemą; ji išgirdo, kaip sužvanga metalas, kaip šlumšteli per konteinerio kraštą metamas šiukšlių maišas.

Džilė pakandžiojo lūpas, kad atrodytų rausvesnės. Prasisagstė švarkelį, paskui nuleido sportinio nertinio užtrauktuką tiek, kad matytųsi krūtų iškilumas. Įėjo pro vartelius ir laukė, kol Džekas ją pamatys.

Jis pamatė ir iškart nusisuko.

– Ei, – sušuko Džilė, – ką veiki?

– Slidinėju Alpėse. Nesimato?

Džiliana stebėjo, kaip įsitempia jo raumenys, keldami kitą maišą su šiukšlėmis. Ji įsivaizdavo, kaip jis ją priremia, rankomis suėmęs už riešų. Tvirtai. Ji svarstė, ar jo prievartaujamai paauglei tai patiko. Bent truputį.