Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Gyvenk pas mane, – tarė ji, nors iš tiesų norėjo pasakyti: „Štai mano širdis; atsiduok jos globai.“

Jų žvilgsniai susitiko, tarsi kambaryje daugiau nieko nebūtų.

– Nenoriu, kad per mane tau grėstų pavojus, Ada.

– Niekas apie tai nežinos. Niekam šiame miestelyje net į galvą nešaus, kad galiu turėti… kad turiu…

Kilstelėjo Džeko lūpų kamputis.

– Draugą?

– Po šimts, – sušnabždėjo Delila.

Juodu atsisuko, staiga prisiminę, kad kambaryje yra ir daugiau žmonių.

– Jeigu bent žodžiu kam nors prasitarsi, – nirtulingai ištarė Ada, – aš…

Delila nebyliai parodė, kaip ji užsirakina lūpas ir išmeta raktą, ir nusivedė Rojų žemyn. Džekas priėjo prie Ados, rankose gniauždamas kojines.

– Tai nereiškia, kad… na, supranti… kaip… Aš nakvosiu ant sofos.

– Žinau.

– Ar tu taip elgiesi norėdama apsaugoti tėvą? – ramiai paklausė Džekas. – Ar mane?

Ada rankose lyg kūdikį laikė tuščią gesintuvą.

– Aš taip elgiuosi norėdama apsaugoti save, – atsakė ji.

Džilei buvo penkeri, kai ji pirmą kartą pamatė, kaip gaminamas vaistas aspirinas, ir buvo keista, kad jis išgaunamas iš medžio.

– Tai salicilo rūgštis, – tąkart paaiškino tėvas. – Ji gaunama iš gluosnių žievės. Štai kodėl indėnai virdavo gluosnių žievių arbatą karščiui numalšinti.

Žinoma, šiais laikais jos tėvo mokslinių tyrimų laboratorija buvo didžiausia ir įspūdingiausia Dankano farmacijos įmonės dalis, joje mokslininkai kūrė gydymui skirtus sintetinius mišinius. Kartais jai būdavo baugu užeiti į laboratoriją – čia visada tvyrojo mokslo kvapas, matydavai tas šiurpą keliančias žiurkes ir triušius, kuriems nuo vaistų, suleistų į kraują, šonuose atsirasdavo tvinkčiojantys augliai arba jie nuplikdavo. Tačiau Džilė žinojo, kad kaip tik čia tėvas mėgsta praleisti daugiausia laiko.

– Tėtuk! – pašaukė ji, kyštelėjusi galvą į draudžiamą zoną. Ji užsivilko baltą chalatą, užsidėjo akinius ir užsimovė polietileno pirštines, kaip reikalavo mokslinių tyrimų zonos taisyklės. Šiandien čia buvo tylu, sėdėjo vos keli moksliukai – tik magistrai, ne daktarai. Džilei įėjus jie pakėlė galvas, bet nenustebo: dauguma pažinojo ją iš matymo.

Ji susirado tėvą ir kitus mokslininkus laboratorijos gale, netoli tų šlykščių gyvūnų. Džilės tėvas laikė indą, kuriame buvo kažkas panašaus į baltas plaukuotas morkas. Kaip ir visi kiti, jis stovėjo tarytum sulaikęs kvėpavimą. Džilė nusekė jo žvilgsnį prie dujų chromatografo, prie kapiliarinio vamzdelio su bandomąja medžiaga. Bum! Masės spektrofotometro šviesos blyksnis atsimušė į dujas vamzdelyje. Laborantas palaukė, kol kompiuterio spausdintuvas į jo nekantriai laukiančias rankas atiduos popieriaus lapą – kreivę su viršūnėmis ir įdubomis, tiksliai rodančiomis, kas plaukioja ploname stikliniame mėgintuvėlyje. Jis padavė lapą Džilės tėčiui, tas minutėlę jį lygino su kontroline kreive iš chemijos bibliotekos.

– Ponios ir ponai, – švytinčiu veidu paskelbė Eimosas, – tai natūralus atropinas!

Pasigirdo džiaugsmo šūksniai, Eimosas paplojo laborantui per petį.

– Puikiai padirbėta, Arturai. Pabandyk izoliuoti vieną šimtąją gramo ant želatinos plokštelės. – Grupelei išsiskirsčius, jis priėjo prie dukters. – Kam turiu dėkoti už tokį netikėtumą?

– Tik ėjau pro šalį, – atsakė Džilė abejingai. – Gal sukūrei naują vaistą?

– Ne. Jis neįtikėtinai senas, – atsakė Eimosas, vesdamasis ją iš laboratorijos. – Mes norime patekti į homeopatinę rinką – grįžti atgal į gamtą ir surasti šaltinius, kuriuos mėgdžiojome laboratorijoje. Atropinas – stebėtinai ekonomiškas vaistas. Ar matei tą dujų lašiuką? Vien iš jo galima pagaminti dešimt tūkstančių dozių.

Džilė jo nesiklausė. Nesvarbu, kad tėvas įsimylėjęs savo darbą; jis galėjo jai aiškinti, kaip iš akmens išspausti kraują, bet jai vis tiek tai nebūtų darę jokio įspūdžio. Kai juodu užėjo į jo kabinetą, Džilė išsitiesė ant baltos sofos kambario gale.

– Ar girdėjai apie gaisrą užkandinėje?

– Ne, – atsakė Eimosas sėsdamasis. – Kas atsitiko?

– Jis kilo viršuje, Rojaus Pibodžio bute. Megės mama kaip tik tuo metu ten valgė.

– Kas nors nukentėjo? – paklausė tėtis, prieš save suglausdamas pirštus.

– Negirdėjau. – Džilė atsisėdo ir iš vazos pasiėmė mėtinių saldainių. – Bet žmonės kalba, kad tai ne atsitiktinumas.

– Ada negautų didelės draudimo išmokos, net jeigu sudegintų namą iki pamatų.

– Tai ne ji. Regis, padegė kažkas kitas. Kaip įspėdamas. – Ji griežtai pažvelgė į tėvą, laukdama, kada jis prisipažins.

– Džile, – tyliai paklausė jis sukrėstas, – negi tu manai, kad aš galiu padaryti ką nors panašaus?

Kažkas jos krūtinėje atsileido.

– Ne. Man tik įdomu, ar tu žinai, kas galėjo tai padaryti.

– Ak, tai galėjo padaryti kas šimtasis miestelio gyventojas.

– Bet tai siaubinga! – pratrūko Džilė. – Jį galėjo sužeisti!

– Verčiau jį nei vieną iš jūsų.

Pasigirdo beldimas į duris.

– Pone Dankanai, – kreipėsi į jį sekretorė, – kiek dar norėtumėte užsakyti šunvyšnių?

Džilė atsigręžė.

– Šunvyšnių?

– Pradėkime nuo septynių šimtų penkiasdešimties vienetų, – atsakė Eimosas. Kai sekretorė išėjo, jis atsisuko į Džilę. – Kodėl taip nustebai?

– Kam tau jų prireikė?

– Iš šio augalo išgauname atropiną, – paaiškino Eimosas. – Kodėl klausi?

Džilė nuoširdžiai tikėjo likimu. Ji žinojo, kad būtent todėl ji sugalvojo aplankyti tėvą tą dieną, kai jis dirbo su šunvyšnėmis, tais pačiais augalais, kuriuos Žvaigždės Šviesa jai minėjo vakar, kai jos kalbėjosi apie raganų skraidymo tepaliukus. Hašišas ir šunvyšnės, prisiminė Džilė. Na, hašišo ji tikriausiai gautų iš kurio nors mokyklos goto. O jeigu ir ne, gal šunvyšnė būtų tiek veiksminga, kad užtektų jos vienos. Ji galėtų paruošti savo sugalvotą skraidymo tepalą ir niekas nė nesupras. Ir ar pasiskraidymui gali būti geresnis laikas už Beltano šventę?

Drąsos, pagalvojo ji.

– Nieko, – pamelavo Džilė. – Taip vadinasi viena grupė. – Ji pasilenkė ir pabučiavo tėvui į skruostą. – Pasimatysime vėliau.

– Eik tiesiai namo, – paliepė jis. – Nenoriu, kad vaikščiotum po miestą viena.

– Tėtuk, jis gi ne Džekas Skerdikas.

– Džile!

– Kaip nori, – suniurzgėjo ji, jau eidama pro duris. Tačiau koridoriuje nepasuko į kairę, link išėjimo. Ji paėjėjo atgal ir nužingsniavo į laboratoriją. Laborantas Arturas grūstuvėje grūdo tas kailines baltas morkas – šunvyšnes.

– Panele Dankan, – tarė jis, nepakeldamas akių. – Kuo galiu jums padėti?

– Eee, tėtis prašė jam į kabinetą atnešti atropino pavyzdį.

– O kam?

Džilė išbalo. Ji nebuvo apgalvojusi, ką sakys toliau.

– Nežinau. Tik paprašė, kad atneščiau.

– Kiek?

Ji parodė į mažą kiekį ant mėgintuvėlio dugno.

– Jis nepasakė, bet gal tiek užteks.

Asistentas uždengė mėgintuvėlį ir padavė.

– Kai išeisite iš laboratorijos, užsimaukite pirštines. Geriau prie jo nesilieskite plikomis rankomis.

– Ačiū. – Ji įkišo ranką su indeliu į švarkelio kišenėlę ir, spausdama kumštyje kaip brangenybę, nukulniavo tiesiai namo, kaip ir norėjo tėtis.

– Čia vonia ir tualetas, – šiek tiek rausdama parodė Ada.

Džekas nusišypsojo.

– Nebūtina rengti ekskursiją. Tikrai. – Ada jau senokai dalijosi savo erdve. Be to, tai primetamas artumas santykiams, kurie Džekui buvo dar tokie nauji, kad nuo naujumo žvilgėjo, ir jis niekaip negalėjo suprasti, ar tai nebus didžiulė klaida.