Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džekas vėl pasirodė nešinas tuščia dėže nešvariems indams. Ada žiūrėjo, kaip jis eina link pavalgiusios šeimos: tėvo, motinos ir mažo berniuko.

– Mamyte, – paklausė vaikas girdimai šnabždėdamas, – čia tas blogas dėdė?

Akimirksniu Ada atsidūrė šalia.

– Duok man. – Jis krūptelėjo, netikėtai išgirdęs jos balsą. Linktelėjęs perėjo valgomąjį ir atsistojo prie baro.

Stiuartas jam mirktelėjo.

– Matyt, Ada atsiuntė tave čia, kur saugiau. Čia nėra tabaluojančių papų.

Sodriai nurausdamas Džekas surinko nešvarius įrankius.

– Bet tavęs nekaltinu. Ar kada nors žiūri MTV? Po šimts, turi būti šešios pėdos po žeme, kad nepastebėtum tos Britnės Spirs. – Stiuartas išsiviepė. – Bet visai nebūčiau prieštaravęs, jeigu ji man būtų sudavusi širdies smūgį, jei supranti, ką turiu minty.

– Jau tos mergšės, – pritarė Volasas. – Pačios prašosi.

Džeko ranka stipriau suspaudė dėžę.

– Jos nesiprašo.

– Tu teisus, – atsakė Stiuartas ir sukikeno. – Pamato tokį kaip tu ir maldaute maldauja.

Tai įvyko taip greitai, kad vėliau Džekas negalėjo atsiminti, kaip jis griebė Stiuartą už sudžiūvusio kaklo ir viena ranka pakėlė jį nuo baro kėdės. Arba kaip Rojus bandė nustumti jį nuo aštuoniasdešimtmečio. Visuotinį dėmesį prikaustė vaidinimas, pranokstantis didžiausius lankytojų lūkesčius.

– Džekai! – suriko paklaikusi Ada. – Džekai, liaukis!

Šis kaipmat paleido Stiuartą ir tas kosėdamas atsivertė ant šono. Džeko galvoje užviręs kraujas rimo, jis žiūrinėjo į savo plaštakas taip, tarytum jos buvo ką tik išaugusios iš riešų.

– Pone Holingsai, – sumikčiojo jis, – dovanokite.

– Daktaras buvo beveik teisus, – švokštė Stiuartas. – Mane pribaigs ne kava, o vyriokas, plaunantis po jos likusį puodelį. – Volaso padedamas jis atsistojo. – O tu kietas, Džekai. Reikia būti tikru vyru, kad sumuštum tokį senį kaip aš… ar išdulkintum vaiką.

Nuleistos rankos gniaužėsi į kumščius.

– Stiuartai, Volasai, – kreipėsi į juos Ada, – labai apgailestauju. – Ji žengtelėjo žingsnį į priekį kuo meiliau šypsodamasi. – Žinoma, užkandinė jus vaišina. Visus.

Pasigirdo pritarimo šūksmai, Stiuartas su Volasu vėl tapo dienos didvyriais, įtampa išsisklaidė kaip rūkas. Ada atsigręžė į Džeką.

– Ar galiu su tavimi šnektelėti? Dviese?

Ji nusivedė jį į moterų tualetą, šviesų, tvarkingą ir kvepiantį aromatiniais mišiniais. Džekas nedrįso pakelti į ją akių; jis tik trypčiojo ir laukė audringo puolimo.

– Ačiū, – tarė Ada, apsivydama rankomis apie jo kaklą kaip trapi gebenė.

Po kelių akimirkų, jausdamas ant lūpų jos skonį, Džekas prabilo:

– Kodėl ant manęs nepyksti?

– Prisipažinsiu, geriau, kad tai būtų buvęs ne Stiuartas. Ir kad to nebūtų matę tie žmonės, nors jie čia atėjo būtent dėl šito. Bet anksčiau ar vėliau jie stebėsis, kodėl prievartautojas stoja aukos pusėn. – Ji prisitraukė jį prie savęs, priglaudė jo veidą prie savo kaklo linkio, ir jis kvėptelėjo tiesiai tarp jos palaidinės sagučių. – Ateisi šią naktį? – sukuždėjo ji. Ir savo oda pajuto, kaip jis šypsosi.

Salem Folso vidurinės mokyklos kavinukės kampe buvo įrengtas laikinas altorius. Jis buvo išpuoštas gvazdikų puokštėmis, meškučiais ir rankų darbo atvirukais, kuriuose Heilei Makort buvo linkima greitai pasveikti po smegenų auglio šalinimo operacijos.

– Aš girdėjau, – pasakojo Vitnė, – kad jis buvo didumo sulig greipfrutu.

Džiliana gurkštelėjo šaltosios arbatos.

– Nesąmonė. Būtų buvę matyti ant galvos.

Megė nusipurtė.

– Heilė bjaurybė, bet niekam šito nelinkėčiau.

Džilę tai prajuokino.

– Tikrai niekam nelinkėtum?

– Žinoma, ne!

– Mege, tai atsitiko būtent per tave! Ar tu neįžvelgi bent šiokio tokio sutapimo, kad mes ją užkalbėjome ir jau kitą dieną ji pradėjo kristi?

– Jėzau, Džile, ar būtina apie tai skelbti visai mokyklai? – Megė nervingai pažvelgė į altorių, ant kurio dvi moksleivės dėjo didžiulį spirale susuktą čiulpinuką, aprištą kaspinu. – Be to tai… ne mūsų darbas. Auglys negali užaugti per naktį.

Džilė pasilenkė į priekį.

– Todėl jį užauginome mes.

Megė išbalo kaip popierius.

– Bet mes neturime niekam daryti blogo. Džile, jeigu per mus jai užaugo auglys, kas atsitiks mums pačioms?

– Gal reikėtų ją pagydyti, – pasiūlė Čelsė. – Argi ne tai daro raganos?

Džiliana įkišo šaukštelį į jogurtą ir paskui dailiai jį nulaižė.

– Raganos, – atsakė ji, – daro, ką nori.

Eimosas Dankanas kaukštelėjo plaktuku per sakyklą parapijos bažnyčios priekyje. Gaudesys pilnuose klauptuose iškart nutilo ir visi sužiuro į žilaplaukį vyriškį.

– Ponios ir ponai, ačiū, kad taip greitai susirinkote.

Jis permetė akimis minią. Daugumą žmonių jis pažinojo visą savo gyvenimą – jie gimė ir užaugo Salem Folse kaip ir jis pats. Daugelis jų dirba jo įmonėje. Visi buvo sukviesti į miestelio susirinkimą skubiai išdalintomis skrajutėmis, jas vikrūs vaikigaliai, norėdami užsidirbti dolerį kitą, sumetė į pašto dėžutes.

Pačiame gale į sieną atsirėmęs stovėjo Čarlis Sakstonas. Kad būtų ramiau, sakė jis.

– Man buvo pranešta, – pradėjo Eimosas, – kad tarp mūsų gyvena pašalietis. Tas, kuris per klastą nepastebimai įsmuko į mūsų bendruomenę ir laukia patogios akimirkos, kad galėtų smogti.

– Aš nenoriu, kad čia gyventų prievartautojas! – pasigirdo balsas iš bažnyčios galo, ir minia pritardama suošė.

Eimosas tildydamas pakėlė ranką.

– Bičiuliai, aš taip pat nenoriu, kad toks žmogus čia gyventų. Visi žinote, kad auginu dukterį. Po šimts, pusė jūsų taip pat auginate dukras. Taigi kuris iš mūsų nukentėsime, jei nesiimsime priemonių išvyti tą žmogų?

Atsistojo Tomas Onilas.

– Turime įsiklausyti, ką sako Eimosas. Mes turime ir įrodymų… tai žmogus, kuris sėdėjo kalėjime už smurtą prieš nepilnametę.

Tarp klauptų eilių iš lėto atžingsniavo Čarlis.

– Tai ką, vaikinai, darysite? – naiviu tonu paklausė jis. – Nukausite jį kaip gerais laukinių vakarų laikais? Surengsite susišaudymą auštant? O gal ketinate sudeginti jo butą, kai jis kaip tyčia bus namie? – Čarlis priėjo prie pakylos ir rūsčiai pažvelgė į Eimosą. – Mano pareiga jums priminti, kad nė vienas nesate aukščiau įstatymo. Nei Sent Braidas, nei kuris nors iš jūsų.

– Teisumas mūsų pusėje! – kažkas suriko.

– Kalbame apie nekaltus vaikus!

Iš vietos pašoko moteris dalykiniu kostiumėliu.

– Mudu su vyru išsirinkome Salem Folsą, kad galėtume čia auginti vaikus. Persikraustėme iš Bostono būtent todėl, kad čia nėra nusikalstamumo. Nepavojinga. Galima nerakinti durų. – Ji apsidairė. – Ką tai sako apie mus, jeigu nenorime išsaugoti šios idilės?

– Atleiskite. – Visų galvos pasisuko į kairę bažnyčios pusę, kur klauptuose tingiai atsilošęs sėdėjo Džordanas Makafis. – Aš taip pat neseniai čia apsigyvenau, norėdamas nuo viso to pabėgti. Turiu sūnų, kuris yra panašaus amžiaus kaip jūsų dukterys, dėl kurių taip jaudinatės. – Jis atsistojo ir nuėjo į bažnyčios priekį. – Aš remiu pono Dankano iniciatyvą. Net negaliu suskaičiuoti, kiek nusikaltimų galima buvo išvengti, jeigu šaknys būtų buvusios išrautos nelaukiant, kol prasikals pumpurėliai.

Eimosas įtempęs lūpas šyptelėjo. Jis nepažinojo Makafio. Vis dėlto, jeigu vyriškis nori jį paremti, jis ne kvailas, kad jį atstumtų.