Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Tu vos kenti mane matydamas. Dieve, Džordanai, ryte nusinešei lėkštę su javainiais į savo miegamąjį, kad tik nereikėtų kartu pusryčiauti.

Jis nusisuko.

– Jau nekalbant apie mūsų… tarpusavio… istoriją.

Džordanas suprato, kad ji prašo, ne nurodinėja. Jis stovėjo nuščiuvęs, prisimindamas, kaip visą naktį nemiegojo laukdamas, kada išgirs atrakinamą spyną, pranešančią apie grįžtančius juodu su Tomu; kaip šįryt jis sėdėjo ant sofos, sulankstęs jos patalynę ir supratęs, kad dabar jos kvapas yra šio baldo dalis lygiai kaip spalva ir gobeleno audimas.

– Jeigu pasiliksiu, mes tik prisišauksim bėdą, – tarė Selena.

– Tai būtų kvaila, – pritarė Džordanas.

– Kvaila? – sušnarpštė ji. – Tai būtų viena iš dešimties didžiausių klaidų pasaulio istorijoje.

Jis nusijuokė drauge su ja, ir abu suvokė, kad jau žingsniuoja jo automobilio link ir važiuos namo.

Ada nustebo supratusi, kad jai patinka mylėtis, bet užvis nesitikėjo, kaip gera paskui mėgautis prisiminimais.

Ji gulėdavo ant šono kaip brangiausias perlas, įtrauktas į Džeko kūno kriauklę. Visu ūgiu jinai jautė jį, save ant jo pirštų galiukų, pajusdavo, kurią akimirką Džeko kvėpavimas išsilygina, ir jis užmiega. Bet svarbiausia, kai jie gulėdavo susiglaudę, ji žinojo, kad jie lygūs: nėra imančių, nėra duodančių, nėra vadovaujančių. Tik Ada, kuri klausosi Džeko, ir Džekas, kuris klausosi Ados.

„Kur tu skristum, jei galėtum skristi bet kur?“

„Ką pirmiausia prisimeni iš vaikystės?“

„Ar norėtum gyventi amžinai?“

Apie tai jie kalbėdavosi nuo sutemų iki pat aušros. Jo santūrumas kalbant apie praeitį pratrūko kaip užtvanka; jis jai papasakojo, kaip dirbo mokytoju, apie suėmimą, apie mėnesius, praleistus kalėjime. Kartais Džekas jos klausinėdavo arba atsakinėdavo į klausimus, delnu apgaubęs jai krūtį. Arba jaudindavo ją, glostydamas pirštais, ir būdavo sunku klausytis. Jis tai darydavo taip dažnai ir taip meistriškai, kad ji nustojo krūpčioti.

– Gali manęs klausti ko tik nori, – tikino Džekas, – aš atsakysiu.

Ada žinojo, kad tai tiesa. Todėl kartais ji turėdavo susilaikyti, kad neužduotų klausimo, į kurį labiausiai norėjo išgirsti Džeko atsakymą: „Kas tave priverstų pabėgti?“

Džekas stovėjo prie lango Rojaus Pibodžio svečių miegamajame ir išsišiepęs vėpsojo, kaip Didžiąja gatve Stiuartas Holingsas vėl vedasi karvę. Iš netikėtumo norėjosi švilptelėti. Tai Ada jį taip paveikė. Jis atidarė duris ir, tyliai sau niūniuodamas, įslinko į svetainę.

– Rojau, koks gražus rytas. Man rodos, net tave galiu pakęsti.

Jis sustojo kaip įbestas, pamatęs Adą karštai besišnabždančią su tėvu.

– Džekai, – tarė ji nurausdama, – labas.

– Labas, – atsakė jis ir į kišenes susikišo rankas.

Rojus pažvelgė į vieną, paskui į kitą ir pakėlė rankas.

– Dėl Dievo meilės. Manai, nežinau, ką judu sumanėt? Jėzau, Džekai. Tu čia nakvoji taip retai, kad nebegaliu iš tavęs imti nuomos mokesčio. Nesikuklink ir sėskis šalia jos. Tik nepradėkit grabinėtis, kol neatsigėriau kavos, gerai? Būdamas tokio amžiaus, be kofeino dozės daug neištverčiau.

Ada vos pastebimai šyptelėjo Džekui.

– Nagi, – prabilo šis, po akylu Rojaus žvilgsniu jausdamasis kaip septintokas. – Apie ką judu šnekučiavotės?

– Na… – pradėjo Ada, bet tuojau pat Rojus ją nutildė:

– Nieko.

Tada prie Rojaus fotelio Džekas pamatė kibirą su muiluotu vandeniu. Paviršiuje it jūrinis dumblis plūduriavo kempinėlė.

– Ruošiesi plauti mašiną?

Rojus rūsčiai jį nužvelgė.

– Nespardyk gulinčio žmogaus, gerai?

– Jis neturi automobilio, – vos girdimu balsu paaiškino Ada. – Jam atimtos teisės.

– A, tuomet – pavasarinis švarinimasis?

Rojus ir Ada susižvalgė.

– Taip, – atsakė Rojus, stverdamasis už Džeko minties. – Noriu nuplauti šiuos langus. Jie tokie nešvarūs, kad pro juos žiūrėdamas nebeatskiriu Stiuarto nuo jo karvės.

– Aš išplausiu, – pasisiūlė Džekas stodamasis.

– Ne! – vienu balsu sušuko Ada su Rojum.

– Man nesunku. Pažadu, dirbti ateisiu laiku. Beje, kaip tik prisiminiau, ar tik rūsyje nestovi kopėčios, kuriomis galėčiau pasinaudoti? – Jis peržengė kibirą, nužingsniavo prie durų ir jas atidarė.

Ant durų jį pasitiko dar nespėjęs išdžiūti piktas ir raudonas užrašas: „Lauk iš čia“.

Drebančiu pirštu Džekas palietė žodžius.

– Jau ne pirmas kartas, tiesa?

– Tas pats buvo ir vakar, – prisipažino Rojus. – Nuvaliau prieš tau atsikeliant.

– Kodėl man nepasakei? – Džekas atsisuko į Adą: – O tu?

– Džekai… Jeigu nekreipsi dėmesio, jie liausis.

– Ne, – atsakė jis. – Jeigu nekreipsi, jie įsisiautės. – Tada jis stumtelėjo duris, perbraukė ranka per sieną ir paliko ant jos raudonų dažų brūžę tarsi kruviną pėdsaką.

Džiliana sapnavo, kad suskambėjo durų skambutis. Ji gulėjo lovoje ir taip sirgo, kad negalėjo pramerkti akių, bet žmogus nėjo nuo durų. Praėjus visai amžinybei jai pavyko nuleisti kojas žemyn. Klupdama nulipo laiptais ir plačiai atidarė duris. Už jų stovėjo tėvas, rankoje laikydamas pistoletą.

– Džile, – ištarė jis ir šovė jai į širdį.

Išsigandusi ji pabudo išpilta prakaito ir numetė šalin šiltą antklodę. Buvo dar anksti – vos pusė septynių ryto, – bet iš apačios sklido balsai.

Po kelių minučių ji atsargiai nusėlino link virtuvės.

– Aš tik noriu pasakyti, Tomai, kad čia gyvenu ne šiaip sau, – dėstė jos tėvas.

Jis kalbėjosi su Vitnės tėčiu. Paslapčia dirstelėjusi Džilė dar pamatė Edą Eibramsą ir Džimį iš farmacijos įmonės.

– Nežinau, ką galėtume padaryti, – atsakė Tomas. – Pastebėjau, kad į šį susitikimą nepakvietei ir Čarlio Sakstono.

– Čarlis bet kada gali pas mane ateiti, jeigu tik už durų paliks savo auksinį ženklelį.

Edas papurtė galvą.

– Nežinau, Eimosai. Nepanašu, kad jis ruoštųsi ką nors daryti.

– Kas? – paklausė Džilė išeidama iš už kampo ir įžengdama į virtuvę. Ji įsipylė sau kavos su tokiu pasitikėjimu, kokio turi dvigubai vyresnė moteris, ir pralindo pro tėvo ranką.

– Labas rytas, tėtuk, – tarė ji ir pabučiavo jam į skruostą.

– Sveiki, pone Eibramsai, pone Onilai, Džimi. – Vyrai pasisveikindami suburbėjo ir nusuko žvilgsnius nuo jos pižamos: lėlės marškinėlių ir tėčio bokserių. Tarp pasmukusio juosmens ir marškinėlių apačios švietė siauras rausvos švelnios odos lopinėlis. – Kas nesiruošia nieko daryti?

– Štai kas, – staiga pasakė Eimosas. – Štai kodėl turime žengti pirmą žingsnį. – Jis čiupo už dukters marškinėlių krašto ir suglamžė jį rankoje taip, kad marškinėliai aptempė jos krūtų pumpurėlius. Džilė sustingo, įkliuvusi tarp visiško pažeminimo ir keistos galios, kurios, ji žinojo, turi jos kūnas ir gali šiuos vyrus pavergti.

Tomas Onilas atsistojo.

– Gali skaičiuoti ir mane.

Edas Eibramsas linktelėjo, Džimis taip pat.

Išlydėdamas vyrus Eimosas kažką jiems tyliai sakė, kad Džilė negirdėtų. Kažkas atsitiko, svarstė ji, kažkas, ką ji būtinai sužinos. Ji palaukė, kol sugrįžo tėvas.

– Tėtuk, gal man papasakosi, kas čia dedasi?

Eimosas į ją žiūrėjo, kol atsitokėjo.

– Eime pirmiau apsirengti, – trumpai nukirto jis, paėmė ją už rankos ir nusivedė laiptais į viršų.

Su trenksmu atsidarius kabineto durims, Čarlis pašoko. Ant slenksčio stovėjo įtūžęs naujasis gyventojas, užsiregistravęs lytinis nusikaltėlis Džekas Sent Braidas. Per žingsnį už jo stovinti sekretorė gūžčiojo pečiais.