Джоди Пиколт - Salemo raganos

Prieš porą metų Vestonbruko moksleivių tvarkaraščiai buvo perkelti į kompiuterį, tuo pasirūpino darbštus praktikantas, kuris pasirodė besąs dar ir geras informacinių technologijų žinovas. Džekas neužtruko nė dešimties minučių ir sužinojo Ketrinos Marš grafiką. Po valandos jis jau stovėjo po didžiuliu ąžuolu mokyklos teritorijos pakraštyje ir žiūrėjo į mergaites, praeinančias mažais būreliais kaip ryškūs drugeliai, skraidantys nuo vieno pokalbio prie kito.

Ketrina ėjo viena – tai pirmas geras ženklas nuo tada, kai užgriuvo ši nelaimė. Jis troško, kad ji prieitų arčiau, kaktą išmušė prakaitas. Žalvarinis jos kuprinės segtukas pagavo saulės blyksnį ir trumpam jį apakino.

Jis pastvėrė ją virš alkūnės. Prispaudė prie medžio ir ant burnos uždėjo delną. Ketrinos akys iš išgąsčio išsiplėtė, bet tuojau pat sušvelnėjo. Jis ją paleido.

– Treneri, – prabilo ji šypsodama, tarytum nebūtų apvertusi jo gyvenimo aukštyn kojom.

Jis sunkiai nurijo seiles, mėgindamas išlaikyti blaivų protą, tačiau įtūžis išstūmė vieną sakinį, šiurkštų ir gergždžiantį kaip futbolo sportbačių kapliukas.

– Ketrina, – sušnypštė jis, – ką, po velnių, tu padarei?

Anksčiau niekada nebuvo mačiusi jo supykusio. Na, gal vieną du kartus ant žaidėjos, per treniruotę užsisvajojusios apie bernioką. Į pečius susmigę jo pirštai ją ir gąsdino, ir jaudino vienu metu. Jis čia atėjo dėl manęs, pagalvojo ji.

Jis susivaldė ir paklausė:

– Ko tu jiems prišnekėjai?

Tą akimirką ją apėmė švelnūs kaip pūkų patalas, minkšti ir svajingi jausmai. Ketrina giliai įkvėpė ir pašoko.

– Kad aš jus myliu!

– Tu mane myli, – pakartojo jis, ir buvo keista tuos žodžius ištarti. – Ketrina, tu manęs nemyli.

– Myliu. Ir žinau, kad jūs mane mylite.

– Viskas, ką tau esu sakęs ar daręs, būčiau pasakęs ir padaręs bet kuriai kitai mokinei, – paaiškino treneris. – Ketrina, liaukis jiems melavusi. Nejaugi nematai, kad aš galiu atsidurti kalėjime?

Mergina akimirką apmirė. Ir tada ji suprato, jog tai išbandymas. Mylinti širdis gali išgelbėti kitą mylinčią širdį. Ji droviai nusišypsojo.

– Tau nebereikia slėpti tiesos.

– Tiesos?

– Juk žinai… kad mes būsime kartu.

Jo akys blykstelėjo.

– Prieš tai, kai mane nuteis, ar po to?

– Ak, Džekai, – sušnabždėjo Ketrina ir kilstelėjo ranką.

Jis atšoko, nenorėdamas nei pats jos liesti, nei kad jinai liestų jį. Ketrina sutriko. Pašaukė jį vardu, o jis nesustodamas traukėsi atbulas iškėlęs delnus, tarsi ji būtų ne graži mergina, o nuodinga gyvatė, galinti įkirsti, kai mažiausiai tikiesi.

– Žinoma, jai gėda, – švelniai tarė prokurorė pastoriui Maršui. Loreta Vinvud neskubėdama sunėrė rankas ant stalo. – Jeigu ji liudytų savo noru, aš susirūpinčiau jos motyvais. Tačiau paprastai nepilnamečiai liudytojai blaškosi. Tiesą sakant, išprievartavimo bylose toks elgesys laikomas rimtu įrodymu.

– Betgi jūs ją girdėjote! Ji sako, kad viską išsigalvojo.

Loreta davė jam kelias minutes susitvardyti. Vargšas tėvas, vos prieš kelias dienas sužinojo, kad duktė turi romaną su mokytoju, o šiandien ji puola jam prie kojų ir išsižada savo žodžių. Tokiais atvejais kaip šis ji iš tiesų suprasdavo, kodėl advokatai laikomi psichologais.

– Pastoriau Maršai, jūs ja tikite?

– Mano duktė – dora krikščionė.

– Taip, bet ji arba meluoja apie šį intymų romaną… arba meluoja, kad meluoja.

Maršas prispaudė prie smilkinių pirštus.

– Aš nežinau, panele Vinvud.

– Kam Ketrinai reikėjo sukurpti istoriją apie intymius santykius, jeigu jų nebuvo?

– Niekam.

– Na gerai. Tarkim, ji turėjo santykių su daktaru Sent Braidu, kad ir kaip tai būtų liūdna. Kodėl Ketrina taip netikėtai atsiima savo prisipažinimą?

Maršas užsimerkė.

– Kad jį išgelbėtų.

Loreta linktelėjo.

– Viena iš priežasčių, kodėl įstatymas draudžia lytinius santykius su jaunesniais nei šešiolikos metų asmenimis, yra ta, kad nepilnamečiai lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Tai, ką jūsų duktė man papasakojo… na, tai dažnas atvejis, pastoriau Maršai. Taip, mergaitės įsimyli. Ir kai tik jos paskelbia apie tai pasauliui ir jų meilės objektas išvedamas su antrankiais, jos staiga susimąsto, ar reikėjo tai daryti.

– Ar… galite ją priversti liudyti?

– Galiu priversti ją atsisėsti į liudytojo vietą, bet jeigu ji neliudys, vadinasi, neliudys. Štai kodėl tiek daug tokių bylų taip ir nenukeliauja į teismą. – Ji užvertė bylą ant stalo. – Jeigu Ketrina pasakys prisiekusiesiems, kad romanas buvo tik jos vaizduotėje, aš negalėsiu jos apkaltinti dėl ankstesnių pareiškimų, kad buvo priešingai. Mes turime keletą inkriminuojančių įkalčių… bet jie nėra tokie paveikūs kaip pačios Ketrinos liudijimas. Man labai gaila, bet tai reikštų, kad greičiausiai Džekas Sent Braidas bus išteisintas… ir ateityje sugundys kitą nepilnametę.

Maršo veidą išmušė dėmėmis.

– Vieną dieną jis degs pragare.

Teisėje tai nebuvo griežtai reglamentuota. Jeigu Ketrina šiandien melavo, kad su Sent Braidu neturėjo lytinių santykių, tokie parodymai – dar ne išteisinimas… vadinasi, apie jos prisipažinimą nereikia pranešti advokatui… vadinasi, Meltonas Sprigas nesužinos, kad Ketrina nenori liudyti prieš jo klientą.

– Pragaras būtų neblogai, – tarė Loreta. – Bet šis tas gali nutikti greičiau.

– Sutikti prisipažinti esant kaltu? – nustebo Džekas. – Ar tai reiškia, kad jie išsigando?

Advokatas papurtė galvą.

– Dauguma bylų, kurios keliauja į teismą… na, dešimt procentų gali būti išspręstos apygardos prokuroro naudai, dešimt procentų – jo nenaudai. Tačiau dauguma bylų – aštuoniasdešimt nuošimčių – patenka per vidurį. Kaltintojai visąlaik siūlo prisipažinti siekiant bausmės sušvelninimo, nes taip jie užsitikrina apkaltinamąjį nuosprendį.

– Tai kas aš, Meltonai? Dešimt procentų, kurie laimi, ar dešimt procentų, kurie pralaimi?

– Tavo atveju – penki procentai vienoj pusėj, ir penki procentai kitoj, o vidury lieka devyniasdešimt. Išprievartavimo bylų nagrinėjimas, Džekai… daugeliu atvejų užtenka, kad vienas žmogus paliudytų prieš kitą. Apkaltinimas ar išteisinimas gali priklausyti nuo to, ar tą rytą prisiekusieji gerai papusryčiavo.

– Aš nesutiksiu prisipažinti esąs kaltas, – tarė Džekas. – Aš neprisipažinsiu dėl to, ko nepadariau.

– Na, tuomet tu mane tik išklausyk, gerai? Mano darbo apraše nurodyta, kad turiu tau tai perskaityti. – Meltonas padavė jam faksogramą. – Jie sutinka sumažinti kaltinimą iki bandymo lytiškai nusikalsti. Aštuoni mėnesiai kalėjimo, be lygtinio nuteisimo. Tai geras sandoris, Džekai.

– Geras sandoris tam, kas prisidirbęs iki ausų! – sušuko Džekas. – Aš jos neskriaudžiau, Meltonai! Ji meluoja!

– Manai, kad gali tuo įtikinti dvylika prisiekusiųjų? Tikrai nori sužaisti rusišką ruletę? – Jis pakėlė Džeko puodelį ir ištraukė iš po jo servetėlę, ant jos parkeriu per vidurį nubrėžė liniją. Viršuje užrašė: „Už“ ir „Prieš“. – Pasižiūrėkim, kas atsitiks, jeigu būsi teisiamas. Geriausiu atveju tu išteisinamas. Blogiausiu – nuteisiamas dėl sunkaus kriminalinio nusikaltimo. Sėdėsi uždarytas valstijos kalėjime septynerius metus.

– Maniau, bausmė – nuo trejų su puse iki septynerių metų.

– Tik tuomet, Džekai, jeigu tave paleidžia lygtinai. O kad šito pasiektum, turi ten dalyvauti lytinio nusikaltėlio gydymo programoje.