Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ant Džeko grėsmingai užslinko šešėlis. Jis pakėlė akis ir virš savęs pamatė Vestonbruko akademijos direktorių Herbą Tajerį.

– Daktare Sent Braidai… ar galime pasikalbėti? – Juodu paėjėjo į šoną, kad paauglės negirdėtų. – Dieve, Džekai. Nori, kad mus paduotų į teismą?

– Už ką? Už istorijos mokymą?

– Nuo kada į mokymo programą įtrauktas išsirenginėjimas?

Džekas papurtė galvą.

– Mes apsitaisėme vienos epochos rūbais. Čia ir yra skirtumas. Tokio amžiaus paaugliai – kaip šunyčiai: kad jų smegenys veiktų, jiems reikia pravarinėti kraują. O per tokį karštį klasėse nepakenčiama. – Džekas jam kuo maloniausiai nusišypsojo. – Tai kaip vaidinti Šekspyrą.

Herbas persibraukė ranka kaktą.

– Man tas pats, Džekai. Gali nors ir bazinius karinius mokymus joms suorganizuoti, kad geriau išmoktų tavo dalyką. Tik kai siųsi jas šokinėti per kliūtis, žiūrėk, kad jos būtų kaip reikiant apsirengusios. – Jis jau buvo beeinąs, bet paskutinę minutę atsisuko. – Suprantu, ką ir kodėl darai. Bet tas, kuris ateina iš gatvės ir pamato tik antrą veiksmą, regi visai ką kita.

Džekas palaukė, kol Herbas nueis. Tada sugrįžo pas mokines, jų veidai degė smalsumu.

– Kas laimėjo? – paklausė Ketrina Marš.

– Na, daktarui Tajeriui patiko mūsų suvaidintos kovos, bet jis primygtinai rekomenduoja tai atlikti vilkint uniformas.

Visa grupė sunkiai atsiduso, merginos nuėjo ieškotis savo atsineštų ryšulėlių su drabužiais.

– Ne, – tarė Ketrina, – turėjau minty, kas laimėjo karą?

– Peloponeso karą? Niekas. Abi pusės manė, kad jų strategija nualins priešininką ir privers pasiduoti. Tačiau po dešimties metų nė vienai nepavyko to padaryti.

– Norite pasakyti, jie kariavo tik todėl, kad nė vienas nepasidavė?

– Taip. Kai jie pasirašė Nikijo sutartį, joje nebuvo parašyta, kuris teisus, o kuris ne… susitarė, kad nebekariaus. – Jis suplojo rankomis, prašydamas dėmesio. – Na, gerai. Dabar paskubėkime.

Moksleivės nužingsniavo viena paskui kitą. Grožis yra tiesa, o tiesa – grožis, mąstė Džekas, jas stebėdamas. Jis žengė žingsnį ir po batu pajuto kažką minkštą. Audinio gniužulėlis, raudono atlaso liemenėlė, kurią netyčia pametė kažkuri mergaitė. Vidinėje pusėje matėsi įsiūta juostelė su vardu ir pavarde, kaip buvo privaloma visiems privačių internatinių mokyklų moksleiviams. „Ketrina Marš“, – perskaitė Džekas. Nuraudęs įsikišo ją į kišenę.

Meltono Sprigo kabinetas būtų padaręs įspūdį net ir neturinčiam vaizduotės. Jame tvyrojo troškus vištienos „Kung pao“ aromatas iš apačioje esančio kinų restorano. Oro kondicionieriaus nebuvo, ant grindų, ant stalo ir ant vienintelės spintelės dulkėjo šūsnys dokumentų.

– Vis ruošiuosi susitvarkyti. – Šeimininkas šniokštuodamas pastūmė krūvelę žurnalų, kad Džekas turėtų kur atsisėsti.

Vieną akimirksnį Džekas norėjo sprukti, bet prisivertė ant kėdės ranktūrių išskleisti delnus ir atsipalaiduoti.

– Na, – prabilo Meltonas, – kuo galiu jums padėti?

Džekas suprato, kad sakys žodžius, kokių iki šiol nebuvo ištaręs. Jie it klijai buvo prilipę jam prie gomurio.

– Man pateiks kaltinimus padarius nusikaltimą.

Meltonas išsišiepė.

– Gerai. Jeigu būtum sakęs, kad nori užsisakyti kiaulienos „Mu ksu“, sakyčiau, kad ne ten atėjai. Kodėl manai, kad tau pateiks kaltinimus?

– Policijai taip sakė. Jie mane išsikvietė… pasikalbėti… prieš kelias dienas. Viena mergaitė… mano mokinė… teigia, kad ji ir aš… kad mes…

Meltonas švilptelėjo tarp dantų.

– Toliau galiu atspėti.

– Aš to nepadariau, – tvirtino Džekas.

Advokatas padavė jam kortelę.

– Pagyvensim – pamatysim.

Nepaisydamas karščių, Džekas išsiruošė pabėgioti. Jis užsivilko seną studentišką futbolo megztuką, šortus ir nuo savo namo slenksčio leidosi tiesiai į rytus. Jis bėgo tris, septynis, dešimt kilometrų. Prakaitas žliaugė Džekui į akis, jis dideliais gurkšniais traukė į save orą. Kirto miestelio ribas ir bėgo toliau. Dukart apibėgo vandens saugyklą. Ir, kai suvokė, kad nuo baimės vis tiek nepabėgs, krito ant kranto, užsidengė rankomis veidą ir pravirko.

Ketrina Marš labai aiškiai prisiminė, kada Džekas Sent Braidas ją palietė pirmą kartą.

Ji buvo puolėja ir akimis taip įtemptai sekė kamuolį, ruošdamasi mušti įvartį, kad visai nepastebėjo, kaip link jos atlekia kita žaidėja, lygiai taip pat susikaupusi kaip ir ji. Abi susidūrė kaktomuša taip, kad net kaukštelėjo, ir tai buvo paskutinis garsas, kurį Ketrina girdėjo, nes iškart nualpo. Kai atsigavo, virš jos buvo pasilenkęs treneris, saulėje jo geltoni plaukai spindėjo lyg aureolė, kaip būna filmuose pasirodžius herojui.

– Ketrina, – pašaukė jis, – ar tu sveika? – Iš pradžių ji nieko negalėjo atsakyti, nes jo rankos lakstė po visą jos kūną ir tikrino, ar nelūžę kaulai. – Man regis, tinsta kulkšnis, – tarė jis, tada nuavė jai sportbatį, numovė kojinę ir, kaip princas Pelenei, pačiupinėjo jos prakaituotą pėdą. – Nuostabu, – su palengvėjimu pranešė jis. Ketrina pagalvojo: „Taip, tu nuostabus.“

Ji žinojo, kad tarp jų yra ypatingas ryšys: jis pasilikdavo ją po treniruočių parodyti pratimo ir kartais uždėdavo jai ant pečių ranką, kai juodu drauge eidavo iš aikštės. Kai ji prisipažino norinti permiegoti su Bilu Hainesu, treneris nuvežė ją į kliniką už dviejų miestelių nusipirkti kontraceptinių tablečių. Ak, iš pradžių jis nenorėjo… bet vėliau nusileido, nes ji jam rūpėjo. Ir kai po dviejų dienų Bilas ją metė, treneris leido jai išsiverkti ant savo peties.

Ji keletą kartų per dieną pagalvodavo, ką jis daro su liemenėle, jos palikta po tos senovės istorijos pamokos. Ji iškrito iš jos drabužių ryšulėlio visai netyčia… o gal, geriau pagalvojus, taip buvo lemta. Ji apsižiūrėjo, kad nėra liemenėlės, ir nuėjo jos ieškoti… kaip tik tuo metu, kai treneris ją pakėlė ir įsidėjo į kišenę. Ketrina kažkodėl nusisuko ir nebeprašė, kad atiduotų. Gal jis miega pasidėjęs ją po pagalve. Gal glosto audinį pirštais, įsivaizduodamas, kad tai jos oda.

Vakar Ketrina nėjo į mokyklą. Tėvas jos neišleido. Gal taip buvo geriausia, nes ji nežinojo, ką būtų sakiusi Džekui. Mergina nugirdo, kad jį išvežė kalėjiman, surakintą antrankiais it kokį nusikaltėlį. Jeigu Ketrina ten būtų buvusi, ji būtų parklupusi jam po kojų ir išbučiavusi kiekvieną odos lopinėlį ant jo riešo, kur lietėsi metalas. Ji būtų paprašiusi, kad juos uždėtų jai pačiai. Ji būtų padariusi viską, kad parodytų, kaip jį myli.

Džekas pasilenkė prie Meltono Sprigo taip arti, kad matė advokato varlytės audinio pynimą.

– Aš to nepadariau, – iškošė jis pro dantis. – Negi tai nieko nereiškia?

– Tik sakau, kad šiais laikais yra visokių būdų įtikinti prisiekusiuosius, kodėl… subrendęs vyriškis… gali susidomėti daug jaunesne mergina.

– Puiku. Galite tokią gynybą taikyti klientui, kuris iš tiesų kaltas. – Sukrėstas Džekas atsilošė kėdėje. Šiandien jo geriausias draugas apkaltino jį tyčiniu lytiniu nusikaltimu. Jam pareikšti kaltinimai. Užstatas jo banko sąskaitą palengvino penkiais tūkstančiais dolerių. Ant riešo, kur sugnybo antrankiai, kai jį vedė į teismo salę, atsirado nuobrozdos. – Mes tokį kaltinimą ginčysime. Juk tam ir sukurta ši sistema, ar ne? Kad abi šalys galėtų pasisakyti. Kas gi klausysis penkiolikmetės paauglės?

Meltonas linktelėjo ir nusišypsojo klientui. Tik nepasakė, ką jis iš tikrųjų galvoja: visi klausysis kaip tik todėl, kad Ketrinai Marš penkiolika metų.