Джоди Пиколт - Salemo raganos

Ši nusišypsojo.

– Ponas Makafis tik šiek tiek išgėręs, jis nepavojingas…

– Aš ne apie Makafį. – Jis globėjiškai suėmė jai virš alkūnės. – Ar tau viskas gerai?

– Labai gerai, – atsakė ji, ištraukdama ranką.

– Ak, supratau. Tu leidi save liesti tokiam niekšui kaip Sent Braidas, o man ne.

– Vesai, galvok, ką sakai, – įspėjo Ada.

Policininkas staigiai pasisuko į Džeką.

– Slepies už jos nugaros? Gal norėtum savo viršininkei papasakoti, ką nutylėjai tą dieną, kai ji pasamdė tavo varganą subinę.

Kurį laiką buvo girdėti tik Aleko Trebeko balsas: „Surinkęs 8891 tašką Denas O’Brajenas šiose lengvosios atletikos žaidynėse pasiekė pasaulio rekordą.“ Džekas pajuto, kaip po kojomis siūbtelėjo žemė, ir jau ne pirmą kartą pagalvojo, kad gyvenimas susideda iš detalių.

Jis negalėjo pakelti akių į Adą – moterį, kuri juo pasitikėjo.

– Aš sėdėjau kalėjime, – prisipažino Džekas. – Aštuonis mėnesius.

Dabar jai pasidarė aiškiau: kodėl Džekas išdygo iš niekur, kodėl atvykęs į miestelį turėjo tik dėželę su asmeniniais daiktais, o drabužius tik tuos, kuriuos vilkėjo; kodėl nepasakojo apie savo praeitį. Džekas laukė, kol ji ką nors pasakys, o jo paties burna išdžiūvo kaip dykuma.

– Pasakyk jai, už ką, – paragino Vesas.

Bet šito Džekas nedarys.

– Esu tikra, kad, jeigu tai tiesa, Džekas pats paaiškins, – virpančiu balsu ištarė Ada.

– Jis išprievartavo moterį. Manai, tai galima paaiškinti?

Kambarys išnyko, liko mažytis tylos stačiakampis, kuriame tilpo tik jis ir Ada. Ji šnopavo; jos spindinčios akys negalėjo patikėti.

– Džekai? – tyliai ištarė ji, ragindama paneigti Veso žodžius.

Džekas pajuto, kurią akimirką ji suprato, kad jis jai neatsakys.

Ada pastvėrė savo paltą nuo baro kėdės.

– Turiu eiti, – pralemeno ir kliūdama išbėgo iš užkandinės.

Džekas norėjo pulti jai iš paskos, bet ant gerklės pajuto plaštaką.

– Tik per mano lavoną, – ramiai pasakė Vesas.

– Negundyk manęs.

Policininko riešas įsirėmė į Džeko trachėją.

– Sent Braidai, gal nori, kad už tai surašyčiau protokolą? – Tada netikėtai Vesas jį paleido. – Padaryk mums paslaugą. Užrakink duris iš kitos pusės ir eik tol, kol peržengsi miestelio ribą.

Vesui išėjus, Džekas susmuko ant suolo ir užsidengė rankomis veidą. Vaikystėje jo mėgstamiausias žaislas buvo stiklo rutulys, kurio viduje ant miestelio su meduolių namukais ir šaltmėtinių saldainių gatvėmis leidosi snaigės. Jis taip norėdavo jame gyventi, kad vieną dieną tą rutulį sudaužė – ir pamatė, kad namukai padaryti iš plastilino, o saldainių gatvės nupaišytos. Jis žinojo, kad gyvenimas, kurį jis kuria Salem Folse, tėra iliuzija, vieną dieną ji suduš kaip tas stiklo rutulys. Bet jis tikėjosi – Dieve, kaip jis tikėjosi, – kad tai įvyks dar negreit.

– Žinok, jie negali to daryti.

Džekas buvo visai pamiršęs, kad čia vis dar sėdi Džordanas Makafis.

– Ko negali daryti?

– Išvyti tavęs iš miestelio. Tau grasinti. Tu aštuonis mėnesius mokėjai skolą visuomenei ir dabar gali vėl joje gyventi.

– Aš neturėjau sėdėti kalėjime.

Džordanas kilstelėjo pečius, lyg girdėtų tai šimtąjį kartą.

– Tu ten praleidai beveik metus, nes privalėjai. Ar nemanai, kad užsitarnavai dabar būti ten, kur nori?

– O gal nenoriu.

Užkandinės vidų nušvietė automobilio žibintų šviesa – atvažiavo taksi.

– Na, aš neblogai nusimanau apie žmones. Ir tavo žvilgsnis tikrai sakė ką kita, kai sutrukdžiau tau vakarą su viena tokia padavėja. – Džordanas padėjo tuščią puodelį į kriauklę už baro.

– Padėkok nuo manęs Adai.

– Pone Makafi, – paklausė Džekas, – gal leistumėt man važiuoti jūsų taksi?

Ant Džeko krito prieangio lempos šviesa, išryškindama netikėtai susidariusią aureolę virš jo galvos.

– Aš to nepadariau, – pasakė jis nieko nelaukdamas. Juos vis dar skyrė stiklinės lauko durys, Ada stovėjo atsirėmusi į jas viena ranka.

Džekas uždėjo pirštus ant kitos stiklo pusės. Ada galvojo apie kalėjimą – ar jis ten sulaukdavo lankytojų, nuo kurių jį skyrė pertvara lygiai kaip dabar.

– Vesas man viską papasakojo, – tarė ji. – Jie turi visus duomenis nuovados kompiuteryje. Jis man sakė, kad tu netgi buvai nuėjęs užsiregistruoti kaip lytinis nusikaltėlis.

– Aš privalėjau. Pagal teismo nutarimą.

Ados akyse pasirodė ašaros.

– Į kalėjimą nekaltų nesodina.

– O vaikai irgi nemiršta. Ada, tu žinai geriau nei kas nors kitas, kad pasaulyje ne viskas būna taip, kaip turi būti. – Džekas dvejojo. – Ar kada nors susimąstei, kodėl aš tavęs niekada neliečiu? Kodėl bučiuoji tu, kodėl imi mano ranką tu?

– Kodėl?

– Todėl, kad nenoriu būti tuo, kuo jie visi mane kaltino. Nenoriu būti nesivaldančiu gyvuliu. Aš bijau, kad tave palietęs nebegalėsiu sustoti. – Džekas pasuko skruostą taip, kad pro stiklą jo lūpos paliestų jos delną. – Patikėk manimi, Ada. Aš niekada neišprievartaučiau moters.

– Aš irgi nemaniau, kad jie išprievartaus.

– Kas?

Ji pakėlė akis.

– Tie, kurie man taip padarė.

Ji buvo šešiolikmetė Salem Folso vidurinės mokyklos pirmūnė, laikraščio redaktorė, svajojanti tapti žurnaliste. Per nesibaigiančius darbus ji dažnai užtrukdavo iki vėlumos, bet tėvai būdavo užsiėmę užkandinėje ir namie jos nepasigesdavo.

Balandis buvo neįprastai šaltas, toks šaltas, kad uždariusi duris ir pasileidusi per sporto aikštyną ji gailėjosi iš namų išėjusi ne su džinsais, o su plonu sijonėliu. Tvirčiau įsisupusi į paltą, ji skubėjo per futbolo aikštę miestelio link.

Pirmiausia išgirdo balsus – geriausi mokyklos sportininkai, tais metais atvedę komandą į valstijos čempionatą, kažką šaukė. Susidrovėjusi (moksliukai su sportininkais nedraugauja) ji padarė didelį lankstą ir dėjosi nematanti jų rankose butelio „Jack Daniel’s“ .

– Ada, – pakvietė vienas ir, nustebusi, kad jie žino jos vardą, ji grįžtelėjo.

– Ateik čia trumpam.

Ji ėjo link jų lyg paukštis šokuodamas prie trupinių – atsargiai, šiek tiek smalsiai, bet pasiruošęs nuplasnoti vos pasirodžius žmogui.

– Pameni tą straipsnį, kurį parašei apie paskutines sezono rungtynes? Gražiai buvo parašyta, tiesa, vaikinai?

Kiti palinksėjo galvomis. Jie atrodė net savaip gražūs – įkaitę veidai ir ryškios kepuraitės ant galvų, tarsi priklausytų kokiai keistai padermei, apie kurią ji buvo skaičiusi, bet kaip reikiant neištyrinėjusi.

– Bėda ta, kad neteisingai parašei mano vardą.

– Negali būti. – Ada viską kruopščiai tikrindavo; ji buvo pedantė.

Vaikinas nusijuokė.

– Gal ir nesu toks protingas kaip tu, bet, kaip rašomas mano vardas, žinau! – Kiti ėmė vienas kitą niuksėti ir kikenti. – Ei, ar nori gurkšnio? – Ada papurtė galvą. – Sušilsi…

Ji nedrąsiai paragavo. Kometa šovė gerkle žemyn… ji paspringo ir apsiašarojusi beveik viską išspjovė ant žolės.

– Na jau, Ada, – tarė jis, apkabindamas. – Nagi, nesijaudink. – Ėmė glostyti jai nugarą. – Žinai, o tu ne tokia jau džiūsna, kaip atrodai mokyklos koridoriuose.

Ada norėjo nuo jo atsitraukti.

– Man metas eiti.

– Pirma noriu tave išmokyti teisingai rašyti mano vardą.

Adai pasirodė, kad tai neblogas kompromisas. Ji linktelėjo ir vaikinas prisitraukė ją arčiau.

– Tai paslaptis, – sušnabždėjo jis.

Sutikdama žaisti jo žaidimą, ji palenkė ausį prie jo lūpų. Ir pajuto, kaip į ausį įsirangė liežuvis.