Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Už prisipažinimą kaltu išprievartavimas buvo perkvalifikuotas į lengvesnį nusikaltimą.

– Ir tu žinai, kad jis dabar gyvena Salem Folse?

– Buvę nusikaltėliai juk turi kažkur gyventi. Negali jų visų susemti ir apgyvendinti rezervate.

– Bet ir neturime jiems ištiesti raudono kilimo, – paprieštaravo Vesas.

Čarlis pasisuko, kad aplinkiniai negirdėtų.

– Aš negirdėjau, ką sakei, supratai?

Nusivylęs Vesas linktelėjo. Čarlis buvo už jį viršesnis.

– Vis tiek, manau, žmonės turi teisę žinoti, kad turi reikalų su iškrypėliu.

Čarlis sutramdė šypseną.

– Turiu pripažinti, tokia nuostata kai kam gali būti patogi.

– Džiaugiuosi, kad tau tai kelia juoką. Pažiūrėsim, kaip juoksies, kai viena iš šitų mergaičių sėdės priešais tave su perplėštais drabužiais ir verks, susikirtus jos ir Sent Braido keliams.

Čarlis prasižiojo kažką atsakyti, bet vaikis su „Abercrombie & Fitch“ kepure smogė kitam.

– Dešimt „žaliųjų“, – suburbėjo jis ir nusekė paskui Vesą per rėkaujančių paauglių jūrą atlikti savo pareigos.

Šokių aikštelėje kartu su Selena linguodamas pirmyn atgal, Tomas ant pečių jautė šimtus įsmeigtų akių. Moteris buvo visa galva už jį aukštesnė, tai kėlė keblumų, nes jo veidas atsidūrė priešais jos krūtinę, ir kaip vaikinas jis niekaip negalėjo liautis apie tai galvojęs, net jeigu tai Selena.

Tačiau daugiau niekas to nežinojo. Vienas vyresnių klasių mokinys – tas, kuris praeitą mėnesį įgrūdo jį į spintelę, – priėjo paklausti, ar ji – manekenė Taira Benks. Kitas pasiteiravo, kiek šiais laikais kainuoja palydovės paslaugos. Bet didžiausią pasitenkinimą teikė tai, kad jį mato Čelsė. Ji stovėjo sporto salės pakrašty su dviem iš trijų merginų, su kuriomis paprastai vaikštinėja, o jos veido išraiška buvo beveik komiška.

Tomas pakėlė akis į Seleną.

– Jeigu mane pabučiuosi, atiduosiu tau viską, ką susitaupiau koledžui.

Selena garsiai nusikvatojo.

– Tomai, mielasis, net ir Bilo Geitso pinigų neužtektų, kad pabučiuočiau tave vidury šokių aikštelės. Viena vertus, ar matai tuos farus? Aš nenoriu būti uždaryta už prievartavimą. Antra, tai atrodys labai jau šiurpiai. Tu man kaip sūnėnas ar panašiai.

Muzika – vos girdimas sentimentalus treliavimas – baigėsi. Selena patapšnojo Tomui per skruostą.

– Tu pabūk čia ir suregzk istoriją, kaip su manimi susipažinai, o aš tuo tarpu atnešiu tau punšo, gerai?

Ji nuėjo kraipydama savo tobulą užpakaliuką po lygia šilkine suknele. Tai nebuvo vienintelė patraukliausia Selenos dalis – be šito, ji dar turėjo humoro jausmą, aštrų protą, iškoliodavo vaikėzus, mokyklos kieme traiškančius sraiges ar beriančius smėlį mažiukams į akis. Šūdas, pagalvojo Tomas. Tėvu dėtas, prirakinčiau ją prie lovos.

– Tomai.

Jis staigiai atsisuko ir pamatė priešais save stovinčią Čelsę. Jam iš po kojų ėmė slysti žemė.

– Labas, – tarė jis.

Jam nespėjus nieko pridurti, grįžo Selena su dviem varvančiais puodeliais.

– Kaip bjauru, – sumurmėjo ji. – Tiek cukraus, kad arklį užmuštų. – Padavė vieną puodelį Tomui ir džiugiai nusišypsojo šalia jo stovinčiai merginai.

– Aš Čelsė Eibrams, – prisistatė ji ištiesdama ranką.

– Selena Damaskas. Sužavėta.

– Greičiau – apžavėta, – burbtelėjo sau po nosim Čelsė.

Didžėjus grįžo į savo vietą salės gale ir vėl supulsavo ritmai.

– Ką gi, – prabilo Tomas, – gal pašoksim?

– Mielai, – atsakė Selena.

– Žinoma, – tuo pat metu atsakė Čelsė. Akimirksniu nuraudo ir atsitraukė. – Atsiprašau… Aš maniau…

– Aš tikrai kviečiu, – patikino ją Tomas. – Prašau.

– Judu eikite, – paragino Selena. – Noriu atsigerti. – Raukydamasi ji nurijo didelį gurkšnį ir nusišypsojo virš puodelio krašto.

Bet Čelsė papurtė galvą.

– Manęs laukia… draugės, – tarė ji ir nėrė kaip kulka.

Tomui suspaudė krūtinėje matant, kaip ji braunasi per minią. Jis būtų atidavęs viską, kad galėtų paimti ją už rankos ir nusivesti į šokių aikštelę, žiūrėti, kaip ji šypsosi į jo tariamus žodžius, jausti greitėjantį pulsą belaukiant to, kas gali nutikti vėliau. Tačiau vėl atsitiko tas pats, jis praleido dar vieną progą. Mėgino dėtis, kad viskas gerai, nutaisė nerūpestingą miną ir atsisuko į Seleną.

Tačiau jo žvilgsnis išdavė, kaip jis troško, kad viskas būtų susiklostę kitaip. Selena dėbtelėjo į jį du kartus, tarytum negalėjo patikėti tuo, ką mato.

– Ką?

– Nieko. – Selena gurkštelėjo gėrimo. – Vieną akimirksnį atrodei visai kaip tavo tėvas.

Kai pasibaigus darbo valandoms atsidarė užkandinės durys, Džekas nustebęs pakėlė galvą. Jis manė, kad Ada jas užrakino, ir pajuto, kaip jį perlieja pyktis, – kas išdrįso sutrukdyti jam pabūti vienudu su savo moterimi?

Užėjo nuolatinis klientas, jis labai stengėsi atrodyti ne toks girtas, koks iš tiesų buvo.

– Panele Pibodi, – kreipėsi jis į Adą, – ar negalėtumėt man suleisti šiek tiek kofeino?

Džekas žengė žingsnį į priekį.

– Atleiskite, mes…

Staiga Ada uždėjo savo mažą delną ant jo plaštakos, ir jis užsičiaupė.

– Manau, galime, pone Makafi. – Ji nepastebimai mostelėjo vyriškio pusėn taip, kad Džekas suprastų. Buvo aišku – žmogeliui vakaras ne iš lengvųjų; tai galėjai suprasti iš jo susivėlusių plaukų ir įkritusių krauju pasruvusių akių, iš nevilties kvapo, tvyrančio apie jį kaip mašalų spiečius.

„Šiame literatūros kūrinyje tarp kitų veikėjų yra Krikščionis, Ištikimasis ir Evangelistas.“

Išgirdęs Aleko Trebeko balsą, Džordanas pakėlė akis.

„Džerio Folvelo biografija.“

Ada išsišiepė.

– Džekai, jis atspėjo?

– Ne, tai „Piligrimo kelionė“.

Kai buvo paskelbtas atsakymas, Džordanas nusikvatojo.

– Įspūdinga. – Jis kilstelėjo Ados atneštą garuojantį puodelį su kava. – Tuomet man pasakyk, kokiame šedevre yra tokie veikėjai kaip Atstumtasis, Išdurtasis ir Karališkai Išdulkintasis?

Džekas pašnairavo į Adą ir mirktelėjo.

Džordanas riaugtelėjo.

– Tai mano gyvenimo istorija. – Jis mauktelėjo kavos. – Neįsižeiskite, panele Pibodi, bet moterys… Dieve, jos kaip stiklo šukės kelio vidury. Supjausto vyrą į skutelius, jam nespėjus nė mirktelėti.

– Tik jeigu per mus važiuojate, – abejingai atsakė Ada.

Džordanas pamojo Džekui.

– Ar esi kada turėjęs bėdų su moterimis?

– Šiek tiek.

– Matai?

Ada dar įpylė Džordanui kavos.

– Kur šįvakar jūsų sūnus, pone Makafi?

– Mokyklos šokiuose. Ir jis pasiėmė su savimi tą prakeiktą stiklo šukę.

– Stiklo šukę?

– Moterį! – suaimanavo Džordanas. – Tą, kuri sugriovė man gyvenimą!

– Iškviesiu jums taksi, pone M, – tarė Ada.

Džekas atsirėmė alkūnėmis į prekystalį. Pasirodo, žmonės tikrai ašaroja į puodelius su kava. Negana to, ponas Makafis, regis, net nesuvokė, kad tai daro.

– Ji jus nuskriaudė?

Džordanas truktelėjo pečiais.

– Pasakė ne.

Nuo šių žodžių Džeką nupurtė.

Staiga atsidarė durys ir triukšmingai įsiveržė Vesas; jaunimo globėjo misija baigėsi.

– Ada, ar išvirsi kavos žmogui, kuris pastarąsias keturias valandas buvo priverstas klausytis repo…

– Mes nebedirbame, – tarė Džekas.

Vesas permetė akimis Džordaną, paskui įsistebeilijo į Džeką.

– Dėkui Dievui, Ada, tu su juo ne viena, – burbtelėjo jis.