Джоди Пиколт - Salemo raganos

Jie užlipo laiptais į viršų.

– Taigi, – tarė Džekas, – pasimatysim ryte. – Jo ranka pakilo prie durų rankenos.

– Palauk, – išsprūdo Adai ir ji uždėjo savo delną ant jo pirštų. Kaip ji ir tikėjosi, jis įsitempė. – Ačiū, kad ėjai kartu su manim.

Džekas linktelėjo ir vėl pasisuko į duris.

– Ar galiu tavęs kai ko paprašyti?

– Jeigu dėl sandėliuko durų sandarinimo, aš ketinau…

– Ne apie tai, – nutraukė jį Ada. – Norėjau paprašyti, ar negalėtum manęs pabučiuoti.

Ji pamatė jo nustebusį žvilgsnį. Nuo jos odos tarsi kokie kvepalai pasklido baimė.

– Ne, – švelniai atsakė Džekas.

Adai užėmė kvapą – kaip ji apsikvailino. Degančiais skruostais ji žengtelėjo atgal ir atsirėmė į negailestingą sieną.

– Aš tavęs nepabučiuosiu, – pridūrė Džekas, – bet tu gali pabučiuoti mane.

– Aš… aš galiu? – Ji nujautė, kad Džekas dvejoja lygiai kaip ir ji.

– Ar tu to nori?

– Ne, – atsakė Ada ir priėjusi pasistiebė ant pirštų galų, kad lūpomis galėtų prisiliesti prie jo lūpų.

Džekas vos tvardėsi jos neapkabinęs. Leido jai lūpomis braukti jam per lūpas, jas praverti ir prispausti savo liežuvį prie jo liežuvio. Jis Ados nelietė net tada, kai jos rankos lengvai prigludo jam prie krūtinės, kai plaukai pakuteno jam kaklą, kai pajuto, kad ji kvepia kava ir vienatve.

Tai blogiausia, ką gali padaryti, barė jis save. Pakliūsi į bėdą. Kaip ir anksčiau.

Bet jis leido Adai verpti bučinį tiek ilgai, kiek tik ji norėjo, ir nustoti tada, kai jai pasirodė gana. Paskui atsirakino Rojaus butą, ketindamas griūti į lovą ir pamiršti paskutines dešimt savo gyvenimo minučių. Jau buvo beeinąs per tamsią svetainę, bet nelauktai įsijungė šviesa. Ant sofos sėdėjo Rojus su pižama ir chalatu.

– Tu įžeidei mano dukterį, – pareiškė jis. – Kai miegosi, aš tave užmušiu.

– Aš tavo dukters neliečiau.

– Nesąmonė. Pro rakto skylutę mačiau, kaip ją bučiavai.

– Tu ką, žiūrėjai? Gal tu koks iškrypėlis?

– O tu? Gal koks suvedžiotojas? Įsiperši į darbą ir niurkai šeimininkę, kad vidury nakties galėtum pavogti jos pinigus ir pabėgti?

– Pirmiausia, ji pati mane pasamdė. Antra, net jeigu ir būčiau toks, kaip tu sakai, ar nemanai, kad susirasčiau juvelyrinių dirbinių krautuvės savininkę ar bankininkę?

– Ada šimtąkart gražesnė už bet kurią kitą.

Džekas nusivilko švarką ir piktai nusviedė ant kėdės.

– Nors tai ir ne tavo reikalas, Ada pati mane pabučiavo.

– Jinai… tikrai?

– Tau sunku tuo patikėti?

Senis atsistojo ir keistai šypsodamasis patraukė miegamojo link.

– Tiesą sakant, – susimąstė jis, – sunku.

Džordanas neskubėdamas įėjo pro Kerolo apygardos Aukščiausiojo teismo duris ir senu įpratimu perbėgo akimis per duris, už kurių vyksta teismo posėdžiai, taip pat per nelaimėlius, laukiančius koridoriuje, kol bus pakviesti liudyti. Su marškiniais ir megztiniu jis jautėsi nuogas… tas, kuris per bylų nagrinėjimus vilkėdavo Armanio kostiumus.

Jis neketino visiškai išeiti iš advokatūros; norėjo tik trumpam nuo jos pailsėti, ir Salem Folsas atrodė labai tinkama vieta užsimiršti. Jis turėjo užtektinai pinigų, kad galėtų pamiegoti ant laurų metus kitus po tų dviejų Beinbridže tirtų ir jį nualinusių bylų. Per tiesiogines ir kryžmines apklausas darėsi vis sunkiau rėžti kalbas, kol galiausiai jis suprato, kad su kiekvienu ginamuoju šis darbas virsta vis stipriau kaklą veržiančia kilpa.

Nors gal ir ne darbas buvo kaltas. Galbūt kalti buvo jo santykiai su privačia tyrėja.

Jeigu prieš dešimtmetį kas nors būtų pasakęs, kad Džordanas vėl norės vesti, jis būtų nusijuokęs. Jeigu kas būtų pasakęs, kad jo išrinktoji jį atstums, jis iš juoko būtų gavęs trūkį. Tačiau būtent taip Selena ir pasielgė. Atliko geriausią savo gyvenimo tyrimą, kurio taikinys buvo pats Džordanas… atskleisdama žmogiškas silpnybes, apie kurias jis geriau būtų nežinojęs.

Jis susirado Bernio Deividsono kabinetą. Pažintis su teismo sekretoriumi visada naudinga. Sekretorius sudarinėja bylų nagrinėjimo grafikus ir, jeigu kovo mėnesį sumanai nuskristi į Bermudus, tai praverčia. Bet dar svarbiau tai, kad jis pažįsta visus apygardos teisėjus, vadinasi, reikalus galima sutvarkyti greičiau nei įprastai – įbrukti prašymą teisėjui tiesiai į rankas arba į perpildytą tvarkaraštį įterpti skubų posėdį dėl paleidimo už užstatą. Džordanas pabeldė ir nelaukdamas kvietimo atidarė duris. Plačiai išsiviepė pamatęs, kad Bernis vos nenukrito nuo kėdės.

– Dieve šventas… ar tai tik ne Džordano Makafio vaiduoklis!

Džordanas paspaudė anam vyrui ranką.

– Kaip laikaisi, Berni?

– Geriau nei tu, – atsakė šis, apžiūrinėdamas suglamžytus Džordano drabužius ir susitaršiusius plaukus. – Girdėjau, išvykai gyventi į Havajus.

Džordanas klestelėjo ant kėdės priešais Bernio darbo stalą.

– Kaip gaila, kad tokie gandai – netiesa.

– Kur dabar gyveni?

– Salem Folse.

– Ten ramu, ką?

Jis truktelėjo pečiais.

– Matyt, kaip tik to ir ieškojau.

Bernis buvo pernelyg pastabus, kad Džordano balse nepajustų nenuoširdumo.

– O dabar?

Džordanas susikaupęs rinko pūkus nuo megztinio. Po sekundės jis pakėlė galvą.

– Dabar? – pakartojo jis. – Man regis, imu ilgėtis triukšmo.

Ada kyštelėjo galvą pro galines virtuvės duris.

– Ei, Džekai, ar gali man padėti?

Jis pažvelgė pro garų debesį, besiveržiantį iš indaplovės.

– Žinoma.

Lauke buvo šalta, jo sportbačiai klimpo purve. Ada pranyko už aukštos tvoros prie šiukšlių dėžių.

– Kažkodėl neužsidaro varteliai, – pasakė ji. Kai Džekas nusekė paskui ją į aptvarą patikrinti spynos, Ada apsivijo jį rankomis. – Labas, – tarė jo marškinių klostėms.

Jis nusišypsojo.

– Labas.

– Kaip laikaisi?

– Puikiai. O tu?

Ada dar plačiau išsišiepė.

– Dar puikiau.

– Ką gi, matau, – erzino Džekas šypsodamasis, nes Ada pakibo jam ant kaklo visu savo svoriu. Viduje sukilo laimės burbuliukai. Kada paskutinį kartą kas nors taip stipriai laikė jį glėbyje? – Varteliai tikrai sugedo?

– Tikrai, – patikino Ada. – Tai aš nušokusi nuo vyrių.

Ji pabučiavo jį ir, paėmusi jo rankas, apsuko jas apie savo liemenį. Jie stovėjo apsikabinę, tarsi būtų sulipę, už tvoros nuo žmonių akių. Atliekų dvokas garavo kaip drėgmė džiunglėse, bet Džekas neužuodė nieko kito, tik vanilės aromatą, kuris, regis, sklido nuo Ados kaklo vingio. Jis užsimerkė ir pagalvojo, jeigu norėtų sustabdyti kokią nors akimirką penkiasdešimčiai metų, tai būtent šią.

Ada glaudėsi dar arčiau ir neteko pusiausvyros. Jiedu parkrito ir apvertė metalines šiukšliadėžes. Triukšmas nubaidė kelis paukščius, tarpusavy šnabždančius kaip seni liežuvautojai. Plunksnuočiai, kildami virš Džeko ir Ados, staiga puolė prie pabirusių vištienos kaulų ir smulkiai susiraičiusių daržovių lupenų, nepritariamai kranksėdami.

Labiau užsigavo Džekas.

– Kaip pigiame romane.

Ada kikeno, bet, išgirdusi jo žodžius, nutilo.

– Ar tarp mūsų ir yra romanas? – paklausė ji it vaikas, stovintis priešais vaivorykštę ir bijantis sumirksėti, kad atsimerkus ji nedingtų. – Tu mano meilės romanas?

Džekas nespėjo atsakyti – neužrakinti varteliai su trenksmu atsilapojo ir prieš save jis išvydo tiesiai į jį nutaikytą juodą revolverio akį.

– Jėzau, Vesai, patrauk tą daiktą! – Ada atsitraukė nuo Džeko ir pašokusi ant kojų ėmė greitai valytis uniformą.