Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džekas atsistojo, užsimetė švarką ir tądien antrą kartą išėjo, neaiškindamas, kur ir kodėl.

Ryškiausiai Ada prisimena Kloją po vandeniu. Jai buvo septyneri, kai Ada susitaupė tiek pinigų, kad jodvi galėjo nukeliauti prie Karibų jūros. Abi apsistojo mažučiame išsinuomotame namelyje, nuo kurio iki paplūdimio buvo šešiolika didelių vaiko žingsnių („Mamyte, ar galiu eiti?“). Palmių lapai plakėsi į rausvais dažais nudažytas apsilaupiusias langines, o smėlyje kas rytą gulėdavo po naują kokosą.

Vieną dieną Ada stebėjo, kaip Kloja plaukioja pirmyn atgal po vandeniu tarsi matuodama atstumą.

– Ką ten darai?

– Aš undinėlė. Ateik, pažiūrėk.

Ada įbrido, ant veido užsimovusi dukters akvalango kaukę. Po vandeniu Kloja visaip rangėsi: suspaudusi kojas bangavo klubais, o iš paskos plaikstėsi jos ryškūs gelsvi plaukai. Pro vandens raibulius Ada matė virpančią saulę kaip kiaušinio trynį. Staiga Kloja į ją atsisuko išplėstom akim, aplink jos veidelį kaip gyvatės draikėsi sruogos, rankos buvo pamėlusios nuo jūros metamo šešėlio.

Ada prisiminė, kad ji taip pat, būdama vaikas, baseine įsivaizduodavo esanti undinė. Kartais viskas atrodydavo taip tikroviška… jos kojos pavirsdavo žvynuota uodega, plaučiai galėjo kvėpuoti, vandens aerobikos pratimus atliekančių moterų šlaunys atstodavo koralinius stulpus. Po vandeniu pasaulis kitoks, jame galėdavai būti kuo panorėjusi. Po vandeniu viskas vyksta lėtai, taip lėtai, kad nereikia augti.

Tą dieną, kai mirė Kloja, slaugės leido Adai ligoninės palatoje valandą vienai pabūti prie jos kūnelio. Ada apkamšė po antklode nebejudančias Klojos kojytes. Tos liesos galūnės nuo deguonies trūkumo pamėlo tiesiog jai akyse; mergytės skruostai ir smilkiniai žvilgėjo nuo krintančių ašarų… ir Ada tąkart pagalvojo: „Mano mažytė undinėlė.“

„Lauk manęs.“

Ligoninės neurologai nieko panašaus nebuvo regėję… vyriškis po sunkaus infarkto nelauktai išlipo iš lovos ir lyg niekur nieko pradėjo dieną. Bet visa tai matė slaugės: Stiuartas Holingsas, kuris negalėjo kalbėti ir buvo pusiau paralyžiuotas, pabudo ir paprašė pusryčių… ir dar pagrasino išeisiąs, jeigu jos nepaskubės.

Jis suvalgė kiaušinienę su kumpiu ir kvietiniu skrebučiu, paskui gydytojai jam atliko neurologinį tyrimą ir po trijų valandų pareiškė – pacientas jaučiasi tiek gerai, kad gali sveikti namuose.

Salem Folso policijos nuovadoje buvo įprasta pranešti visiems policijos budėtojams apie galimus pavojus… taip pat apie neseniai į miestą atsikrausčiusius nusikaltėlius, nors anksčiau niekas dėl to nesijaudindavo.

Viena Čarlio esybės dalis – toji dalis, dėl kurios jis būtų buvęs išmestas iš teisės koledžo, jeigu būtų lankęs, – nemėgo šios užduoties. Jam atrodė, kad jeigu tarp žmonių pasėji abejonės sėklą, jie būtinai pamatys, kad kalasi piktžolė, ir išraus ją su šaknimis, nors tas augalėlis puikiausiai būtų išaugęs į nekaltą ramunę.

Kita vertus, Sent Braidas gali nusitempęs išprievartauti vietos mokyklos moksleivę, tokiu atveju Čarlis būtų gailėjęsis, kad neįspėjo kitų.

Savo nešiojamajame kompiuteryje jis pradėjo rašyti atmintinę, kurią tą pačią dieną ketino išsiuntinėti nuovados pareigūnams. Vos spėjo užrašyti antraštę, ir duris atidarė sekretorė.

– Ką tik skambino. Jūs neturite būti apygardos teisme?

– Ak, po galais. – Jis buvo visai pamiršęs apie susitarimą. Skubėdamas pro duris nutarė parašyti atmintinę apie Sent Braidą, kai grįš; tai bus jo užduočių sąraše šalia kitų dviejų šimtų reikalų.

Deja, jo sekretorė nieko apie tai nežinojo. Kai vėliau užėjo norėdama jam ant stalo padėti faksogramą ir pamatė, kad kompiuteris vis dar veikia, ėmė ir išjungė jį. O grįžęs iš teismo Čarlis buvo visai pamiršęs apie Džeką Sent Braidą.

Heilė Makort negalėjo vadovėlyje perskaityti nė žodžio, nes puslapiuose jie šoko stepą. Ji atlaisvino plaukų gumytę. Mamai būna migrenos priepuoliai… tikriausiai juos paveldėjo. Bet, Dieve, sužinoti apie tai tokią dieną! Ar negalima buvo palaukti iki pasibaigs futbolo treniruotės? Vėliau ji galėtų nors ir negyva kristi persirengimo kambaryje.

Ponas O’Donelis liepė jai užrašyti lentoje vakar vakare atliktą namų užduotį, kažin kokią nežmonišką trigonometrijos lygtį. Heilė nurijo gumulą, atsistojo ir svirduliuodama patraukė į klasės priekį. Bet užkliuvo už suolo ir užvirto ant jame sėdinčios bendramokslės. Pasigirdo kikenimas, o mergina suole nepatenkinta susiraukė. Pagaliau Heilė nusigavo iki lentos ir atsistojo ponui O’Doneliui už nugaros, mokytojas tuo metu rinko namų darbus. Ji paėmė kreidos gabalėlį, tačiau tas išslydo jai iš pirštų, ir taip kelis kartus. Dabar prunkštė visa klasė.

– Panele Makort, – subarė mokytojas, – šiandien tam neturime laiko.

Pagaliau Heilė sučiupo kreidos gabalėlį ir tvirtai sugniaužė. Tada pakėlė akis.

Klasė buvo apsivertusi aukštyn kojom.

Ji stovėjo tiesiai, priešais ją kabojo lenta. Bet jos kojos rėmėsi į lubas, o mokiniai sėdėjo galvomis žemyn.

Ji tikriausiai šūktelėjo, nes prie jos priėjo ponas O’Donelis.

– Heile, – kreipėsi jis tyliai, – gal tau reikėtų nueiti pas seselę?

Velniop futbolą. Velniop viską. Heilei ištryško ašaros.

– Taip, – sušnabždėjo ji.

Ji apsisuko ir išbėgo, pamiršusi vadovėlius ir kuprinę. Nebesuvokė, kur esanti, nebemokėjo net vaikščioti. Vos spėjusi tai pagalvoti, Heilė Makort žengė tiesiai prie durų ir atsitrenkusi į jas nualpo.

Kitaip nei dauguma Salem Folso namų, išsirikiavusių vienas šalia kito, Ados namukas stovėjo atskirai miške, ilgo vingiuoto kelio gale. Nedidukas, tvarkingas, apkaltas visokių stichijų mačiusiom malksnom ir su žaliu stogu, kuris it nedidelė pelerina jam labai tiko. Iš kamino kilo dūmas, raitydamas savo parašą nakties danguje. Mėnulio apšviestoje kiemo baloje stovėjo parūdijusios sūpuoklės.

Džekas sėdėjo ant išlenktos guminės sėdynės. Buvo nepakeliama klausytis jų girgždesio, panašaus į besitrinančių senų kaulų garsą. Be jokios abejonės, namo viduje išgirdo Ada.

Kai durys atsidarė, Džekas matė, kaip jos veide mainėsi jausmai… viltis, kai ji žvilgtelėjo į sūpuokles; nusivylimas, kai suprato, kad tai ne duktė; smalsumas – kas jį čia atginė.

Jai priėjus, Džekas pamatė paskiausią – palengvėjimą.

– Kur tu buvai?

Džekas kilstelėjo pečius.

– Atleisk, kad šiandien nebuvau darbe.

Net prieblandoje Džekas matė, kad Ada nuraudo.

– Na, pati prisiprašiau. Man nereikėjo su tavimi taip elgtis praeitą vakarą. Suprantu, darei tai, ką galvojai esant teisinga.

Džekas giliai įkvėpė oro, kurio jam reikėjo, kad išstumtų krūtinėje tūnantį pasiaiškinimą.

– Ada, noriu tau kai ką pasakyti.

– Ne… man rodos, aš pirma turiu pasakyti. – Ji stovėjo priešais jį, šlapioje žemėje batu brėždama liniją. – Tą dieną pas Stiuartą… tu klausei, kas atsitiko Klojai.

Džekas nurimo ir laukė nė nekrustelėdamas, lyg priešais jį netikėtai būtų nutūpęs retas drugelis.

– Taip, ji mirusi, – prisipažino Ada. – Gal kalbu ar elgiuosi priešingai, bet viską žinau. – Ji lengvai pajudino sūpynę. – Vieną rytą ji pabudo su skaudančia gerkle. Ir viskas… tik skaudanti gerklė, kaip būna šimtams vaikų. Temperatūra net nepakilo aukščiau trisdešimt septynių ir dviejų. O aš… tą dieną turėjau eiti į darbą. Taigi paguldžiau ją viršuje ant tėčio sofos, įjungiau jai animacinius filmukus ir nuėjau aptarnauti lankytojų. Galvojau, tai virusas, greitai baigsis. Jeigu tai streptokokinė angina, po pietų nuvešiu ją pas daktarą. – Ada nuleido akis, jos veido bruožai buvo apvedžioti sidabriniu krašteliu. – Turėjau nuvežti nedelsiant. Aš nemaniau… kad ji taip rimtai serga.