Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Ėjau pro šalį ir užsukau kavos, staiga girdžiu, nuvirto šiukšliadėžės. Pamaniau, gal koks plėšikas.

– Plėšikas? Šiukšlių dėžėse? Garbės žodis, Vesai! Čia Salem Folsas, ne „Tvarkos ir teisingumo“ filmavimo aikštelė.

Vesas paniuro supykęs, kad Ada neįvertino jo drąsios gelbėjimo operacijos.

– Tau tikrai viskas gerai?

– Man neatsitiko nieko, ko nepagydytų kvapus muilas. Užkliuvau už konteinerio, ir tiek. Mano paskutinėmis žiniomis, tai nelaikoma net ir smulkiu nusižengimu.

Bet Vesas nesiklausė. Jis spoksojo į Džeką, kuriam Ada padėjo atsistoti ir kurį vis dar laikė už rankos. Nė vienas nesiruošė paleisti pirštų, ir, negana to, nė vienas nejuto, kad laikosi įsikibęs kito.

– A, – ištarė Vesas labai tyliai. – Štai kaip.

– Jis dirba užkandinėje, – pasakojo Vitnė siurbdama pro šiaudelį, kol pradėjo šliurpti. – Ką pasakytų tavo tėvas, jeigu sužinotų, kad pajutai aistrą vyrui, kuris yra beveik jo amžiaus ir užsidirba plaudamas indus?

Savo riebaluotoje lėkštėje Džilė parašė storą raidę D.

– Pinigai dar ne viskas, Vitne.

– Gera tau kalbėti, kai jų turi.

Džilė jos negirdėjo. Ji susiraukė svarstydama, kodėl į užkandinės salę ateina tik Ada. Jeigu ji Džeko nematys, burtai neveiks. Džiliana pakėlė alkūnę ir tyčia parvertė pieno kokteilį.

– Mums reikia servetėlių!

Ada atsiduso, pamačiusi netvarką, bet atskubėjo su dėžute popierinių servetėlių ir šluoste.

Tada pasirodė Džekas, visas metras aštuoniasdešimt aštuoni. Kai jis pasilenkė po stalu šluostyti grindų, jo auksiniuose plaukuose Džilė pamatė kreivą sklastymą, ir jai staiga kilo stiprus noras tą vietą pabučiuoti.

– Aš labai atsiprašau, – tarė ji. – Pati galiu išvalyti.

– Tai mano darbas.

– Na, bent jau leiskite padėti. – Džilė ištiesė ranką paimti servetėlę ir šįkart apvertė Megės kolą. Džekas atšoko atgal su permirkusiu kelnių tarpkoju. – O Dieve. – Džilė prispaudė saują servetėlių Džekui gerokai virš šlaunų, bet šis tvirtai nuėmė jos ranką.

– Susitvarkysiu pats, – tarė ir nuėjo į vyrų tualetą.

Kai tik jis dingo, mergaitės ėmė tarpusavy šnabždėtis:

– Jėzau, Džile, ar tau reikėjo jį masažuoti pačiame užkandinės viduryje?

– Tu tyčia apvertei mano gėrimą… Dabar nupirk kitą!

– Jis tikrai šiek tiek panašus į Bradą Pitą…

– Aš einu į tualetą, – pareiškė Džilė. Kai ji priėjo prie prausyklų, kaip tik tuo metu pro dešiniąsias duris išėjo Džekas. – Dar kartą atsiprašau, – linksmai pasakė ji, bet jis nepratarė nė žodžio ir praėjo pro ją šonu, labai atsargiai, kad neprisiliestų. Na, nesvarbu. Kai ji užburs, jis negalės atitraukti nuo jos rankų.

Džilė įslinko į vyrų tualetą ir nustėro pamačiusi pisuarą su dvokiančiu paplotėliu ant dugno. Į kriauklę dar lašėjo vanduo. Džilė užsuko čiaupą, tada iš šiukšliadėžės ištraukė ant viršaus gulintį panaudotą popierinį rankšluostį. Jis tikrai Džeko; dar drėgnas. Ji išplėšė kvadratėlį iš tos vietos, kurią, kaip ji įsivaizdavo, jis čiupinėjo. Tada atidarė savo mažutę rankinę. Viduje gulėjo į tūtelę susuktas popierius, ant kurio buvo užrašyta: „Džekas Sent Braidas“, taip pat raudona rožė, balta rožė ir rausvas kaspinas. Ji padėjo rankšluosčio skiautę ant išvynioto popieriaus ir vėl jį susuko. Tada paėmė šveicarišką lenktinį peiliuką, tėvo padovanotą, kai jai suėjo dešimt metų, ir išilgai perpjovė abi rožes. Sudėjo kartu baltą ir raudoną puses, tarp jų suspausdama tūtelę, ir kietai aprišo kaspinu.

– Viena – jo ieškoti, – šnabždėjo Džilė, – kita – jį surasti. Viena – jį atvesti, kita – jį pririšti. Kas šias dvi rožes turės, tam saldžiausia meilė ateis.

Ji atsuko čiaupą – iš tiesų tai turėjo būti upelis, bet tiko ir vandentiekio vanduo, – ir po šalta srove pakišo sudėtų rožių žiedus, likusius žiedlapius išmetė į šiukšlinę.

– Ką čia veiki?

Džilė vos nepašoko pamačiusi Adą Pibodi.

– Plaunuos rankas, – atsakė ji, slėpdama puokštelę.

– Vyrų tualete?

– Tikrai? Nepasižiūrėjau į ženklą. – Ji matė, kad Ada netiki nė vienu jos žodžiu, todėl nusprendė gintis. – O ką tu veiki vyrų tualete?

– Aš savininkė. Ir kas valandą jį valau. – Ada prisimerkė. – Kad ir ką čia darai, viską baik ir keliauk… Kas ten?

Džilė greitai paslėpė ranką už nugaros.

– Nieko.

– Jeigu nieko, kodėl slepi? – Ada pastvėrė Džilei už rankos ir jėga atlenkė pirštus. – Siūlau tau ir draugėms susimokėti ir išeiti. – Net nežvilgtelėjusi į puokštelę, ji nesąmoningai įsidėjo ją į plačią prijuostės kišenę ir paliko Džilianą vieną.

Tą dieną Vesas grįžo iš užkandinės su misija. Džekas Sent Braidas jam atrodė pažįstamas, nes buvo matęs jį nuovadoje. Aišku, žmogus gali ateiti į policijos nuovadą dėl daugelio priežasčių, tačiau Džeko apsilankymas nėjo Vesui iš galvos. Jis žinojo, kad naršyti po registrą be priežasties negalima, ir jis tikriausiai turės pasiaiškinti Čarliui Sakstonui, kai tas pamatys, kad Veso lankytasi Nacionalinio nusikaltimų informacijos centro svetainėje… bet jis sau pasiteisino, kad tai dėl Ados saugumo.

Tai tikrai ne dėl to, kad širdyje jis norėjo jos sau.

Tokiame miestelyje kaip Salem Folsas tarp pagalbos skambučių Vesas turėjo užtektinai laisvo laiko. Jis išsiuntė greitąją į senuko namus, tada surinko Sent Braido pavardę duomenų bazės terminale, kur galima rasti visos šalies archyvą.

Vesas pakėlė akis į monitorių ir išsižiojo.

– Ak, Ada, – sumurmėjo jis.

– Apsisuk, – liepė Eimosas Dankanas.

Džiliana lėtai apsisuko, juodas sijonas suplevėsavo jai apie šlaunis, plaukuose sužibėjo segtukai su netikrais briliantais.

– Tokia apranga tinkamesnė. Tik sijonas per trumpas.

Ji užvertė akis.

– Tėveli, tu taip sakai ir tada, kai užsisegu sijoną iki kulkšnių.

– Aš tik nenoriu, kad sužadintum tiems futbolininkams vaizduotę.

– Lyg man tai rūpi! – tyliai atšovė Džilė, galvodama, kad ko jau ko, bet Salem Folso sportininko niekada neprisileistų. – Be to, mus lydi Megės tėtis.

– Tai gerai. Man ramiau, kai žinau, kad tavo geriausios draugės artimieji dirba teisėtvarkoj.

Virtuvėje sušvilpė arbatinukas.

– Aš išjungsiu, – pasisiūlė Džiliana.

– Pats galiu pasidaryti kavos.

– Bet noriu padaryti aš. – Ji šyptelėjo jam per petį. – Galiu bent tiek dėl tavęs pasistengti, juolab kad palieku tave vieną niūrinėti.

Eimosas nusijuokė.

– Gal jau rasiu, kaip praleisti laiką. Pavyzdžiui, suskaičiuosiu, kiek yra plytelių dušo kabinoje.

– Bet tu jau skaičiavai, kai išėjau anąkart, – pasišaipė Džilė. Ji nuėjo į virtuvę, iš vyšninės spalvos spintelės išėmė puodelį, tada paėmė koštuvą ir tėvo mėgstamiausią Dardžilingo arbatą. Kyštelėjo ranką už palaidinės, išėmė kelias tabletes iš tėvo įmonės, įmetė jas į koštuvą ir užvožė mažu pasidabruotu dangteliu.

Po dešimties minučių nukėlus dangtelį, viduje tablečių nebuvo likę nė pėdsako. Tada nunešė puodelį ir koštuvą į biblioteką, kur laukė tėvas.

– Eisi šitaip apsirengęs? – nustebo Džordanas, pakėlęs galvą nuo laikraščio.

Tomas gurkštelėjo šalto pieno iš pakelio ir ranka nusivalė burną.

– Ar kas nors blogai?

– Nagi tikriausiai nieko, turint minty, kad tu ir elgiesi kaip visiškas suskretėlis. – Džordanas susiraukęs žiūrėjo į sūnaus beisbolo kepuraitę atgal nusuktu snapeliu, apiblukusį megztinį ir kelnes, karančias taip žemai ant klubų, kad, atrodė, jos tuoj ims ir nusmuks. – Mano laikais vaikinai šokiams puošdavosi.