Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Ačiū, – padėkojo Ada. – Jeigu man pavyktų kur nors palikti Kloją, kad nesipainiotų po kojomis, galėčiau pati išnešioti visus užsakymus per vakarinį antplūdį. – Ji jau ėjo į virtuvę, bet Džekui pašaukus sustojo.

– Ta panelė… ji čia stirkso jau tris valandas.

– Ji gali stirksoti nors ir trejus metus, kad nori, jeigu tik alkana ir turi tėvo banko kortelę. Tai Džilė Dankan… farmacijos įmonės savininko duktė.

Džekas vėl atsisėdo į savo vietą ir žiūrėjo, kaip Džilė Dankan perplėšia septynioliktą cukraus pakelį, paskui aštuonioliktą ir išberia juos ant prekystalio. Velniai rautų. Būtų nieko, jeigu jis pats nurinktų ir valytų stalus, bet, jam nusideginus ranką, šio darbo ėmėsi Ada. Mintis, kad jai teks šluoti po šitos išlepintos nenaudėlės, jį siutino.

– Tu šiukšlini, – tarė jis.

Džiliana pakėlė grakštų rusvą antakį.

– O Dieve. Aš išpyliau? – Ji palaižė didįjį pirštą, pabaksnojo juo baltus cukraus kristalėlius ir ėmė jį čiulpti. – Saldu. – Vėl apvoliojo cukrumi pirštą ir iškėlė. – Labai saldu.

Džekas atšoko atgal, lyg ji būtų atkišusi pistoletą.

– Nenorėjau pridaryti jums darbo. – Ji ėmė žerti cukrų į saują ir pilti jį ant savo lėkštutės. – Na štai. Beje, aš Džilė. O jūs?

– Nešdinuos, – tarė Džekas, greitai išlindo iš už baro ir išmovė iš užkandinės.

Vitnės garaže Džiliana, laikydama saują cinamono, pradėjo trečią užkalbėjimą, žymėdama ratą apie drauges.

– Atskirk mane nuo žmonių pasaulio. Atskirk mane nuo dvasių pasaulio. Laikyk mane tarp šių dviejų pasaulių, kad galėčiau padaryti stebuklą. – Nuo pirštų nubyrėjo paskutinis cinamono žiupsnelis ir ji atsisuko į kitas mergaites. – Ratas labai lygus.

Ji atsiklaupė priešais altorių ir paėmė atsineštą žalią žvakę. Trindama ją aliejumi nuo viršaus iki apačios, ėmė monotoniškai kartoti:

– Išgydyk jį, išgydyk jį. – Paėmusi kvarco akmenėlį iš „Vikų raštų“, išraižė ant žvakės grubų kaducėjaus atvaizdą, simbolizuojantį puikią sveikatą. – Kuri turite degtukų?

Vitnė vyptelėjo. Parodė į motinos sidabrinio volvo kapotą.

– Velnias, palikau ten. – Ji paėmė nuo altoriaus peilį ir perpjovė nematomą rato ribą, kad ratas atsidarytų, atsinešė degtukus ir grįžo į vietą. – Štai, – tarė paduodama Džilei dėžutę.

Liepsna pakildavo aukštyn, kai tik mergaitės įkvėpdavo, įsivaizduodamos Stiuartą Holingsą išlipantį iš ligoninės lovos ir išeinantį. Žvake tekantis vaškas paslėpė gyvatės raižinį. Staiga pro garažo durų apačią įsiveržė skersvėjis ir užpūtė liepsną.

– Gal tai reiškia, kad jam jau geriau? – sušnabždėjo Čelsė.

– Arba geriau, arba mirė.

– Gal reikėtų užsukti į ligoninę ir pasižiūrėti?

– Jie mums nieko nesakys, – paaiškino Džiliana. – Mes jam ne giminės. Turime palaukti iki rytojaus ir tada pamatysime.

Mergaitės atsisėdo, pasinėrusios į savo mintis.

– Šįvakar buvo kitaip, – pagaliau prabilo Vitnė.

– Mano viduje tarsi kas gaudė, – pritarė Megė.

– Gal todėl, kad tai darėme kitam. – Vitnė kalbėjo lėtai, atsargiai rinkdama žodžius. – Kai buriame dėl pinigų ar meilės… prašome sau, dėl savęs. Dabar visą energiją siuntėme ponui Holingsui.

Čelsė susiraukė.

– Bet jeigu energiją išsiuntėme, kodėl rato viduje jautėsi tokia stipri jėga?

– Norint pakeisti kito gyvenimą, reikia daugiau jėgos, negu pakeisti sąvąjį, – paaiškino Džiliana.

– Ir jeigu tai suveiks… – tarė Vitnė.

– Kai suveiks.

– Kai suveiks… tai bus tai, ko jis vienaip ar kitaip visada troško. – Vitnė stebeilijo į altorių, rūkstančią žvakę. – Tikra ragana gali burti ir kito žmogaus labui.

– Tikra ragana gali užkerėti kitą žmogų. – Džiliana iškėlė cinamonu išteptą pirštą ir papūtė taip stipriai, kad prieš ją pakilo rudas debesėlis. – O jeigu mes pono Holingso nepagydėm? Jeigu mes jį tik dar labiau susargdinom?

Čelsės akys išsiplėtė.

– Džile, juk žinai, kad tai prieštarauja vikų priesaikai. Ką darai, grįžta atgal su triguba jėga.

– Na gerai. Ponas Holingsas – netikęs pavyzdys. Bet jeigu vikų tikėjimo esmė – išlaikyti prigimties pusiausvyrą, kodėl mes negalime tam panaudoti burtų?

Vitnė pažvelgė į Džilianą.

– Aš nesupratau.

Megė pasilenkė į priekį.

– Ji nori pasakyti, kad jeigu mes padedam žmonėms, kurie yra padėję kitiems, juk natūralu, kad taip pat galime įskaudinti žmones, kurie yra įskaudinę kitus. Ar ne taip?

Džiliana pritariamai linktelėjo.

– Ir padaryti taip, kad jie nežinotų, dėl ko taip atsitinka. – Jos balsas nuslydo per draugių abejones ir jas nuramino. – Tik prisiminkite, kokios galingos šiandien pasijutote, nes galite gydyti žmogų. Tuomet pagalvokite, kokios galingos pasijusite, galėdamos sugriauti kam nors gyvenimą.

– Heilės Makort, – sušnabždėjo Megė.

Džiliana atsigręžė.

– Ir tai tik pradžia.

– Kur buvai? – paklausė Ada, kai Džekas grįžo į užkandinę.

– Išėjęs.

Salėje lankytojų nebuvo, virtuvėje tylu. Virš galvos televizorius pritildytu garsu rodė „Jeopardy!“ Džekas nusivilko švarką, pasiruošęs padėti tvarkytis.

– Žinai, man nemalonu sakyti, bet negalima be jokio paaiškinimo imti ir palikti darbo vietą. O gal būtent dėl to tave ir išmetė iš mokyklos?

Jis įsispitrijo į televizoriaus ekraną virš jos kairiojo peties. „Šitas metalas yra dvidešimt penkių centų monetos viduje.“

Cinkas, pagalvojo Džekas.

– Labai atsiprašau, – pasakė jis.

– Ir yra dėl ko. Man tavęs šįvakar reikėjo. Gal tau daug ir nemoku, bet…

Virš durų suskambėjo varpelis. Ada prisimerkusi pasižiūrėjo į Džeką, nebyliai kaltindama jį, kad įeidamas pamiršo užrakinti duris. Į vidų užėjo Vesas Kortmenšas su policininko uniforma.

– Ada, gal kavos?

– Atleisk, Vesai. Ką tik suplovėm visus indus.

– Aš turiu puikios kavos termose savo virtuvėje.

Džekas įkišo plaušinę šluotą į kibirą ir netyčia jį apvertė. Po Veso kojomis išsiliejo balutė.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Džekas ir puolė šluostyti grindis.

– Net jeigu nebūčiau tokia pavargusi, Vesai, aš vis vien negalėčiau. Gale miega Kloja, turiu parvežti ją namo.

Vesas nežinojo, ką į tai atsakyti.

– Kloja, – pakartojo jis.

– Taip.

– Žinai, Ada, mane ir anksčiau yra išdūrę… bet dar nė karto dėl vaiduoklio.

Tai ne mano reikalas, sau mintyse kartojo Džekas. Jis švelniai, neskubėdamas stumdė plaušinę per juodus ir baltus kvadratus.

„Ilgiausiai gyvenusi sesuo Brontė.“

– Paklausyk, Ada.

„Ne Emilija.“

– Ne, Vesai, aš negaliu.

„Ne Džeinė.“

Akies krašteliu Džekas matė, kaip Kortmenšas siekia paliesti Adą, o ši traukiasi.

„Šarlotė.“

Jis numetė šluotą, įsispraudė tarp Ados ir Veso ir prirėmė policininką prie sienos.

– Ji nenori su tavim eiti!

– Džekai, nereikia!

Vesas atstūmė ir parbloškė Džeką.

– Už tai galiu įkišti tavo subinę į kalėjimą!

Džekas nepajudėjo iš vietos. Vesas užsimaukšlino skrybėlę ir įsiutęs išbėgo iš užkandinės.

Dėl Ados, mintyse kartojo Džekas. Aš tai padariau dėl Ados.

– Gal tu išprotėjai? – Ji pasilenkė tiek, kad jos veidas atsidūrė prie pat jo veido, jos žvilgsnis buvo griežtas ir šaltas. – Džekai, jis policininkas ir smulkaus verslininko gyvenimą gali paversti pragaru. Ir, negana to, kitą kartą bus dar aršesnis su manim.