Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Nes ji pati mergaitė, – leptelėjo Džordanas. – Kas yra, Tomai? Kodėl tu ją vis primeni?

– Aš tik norėčiau, kad ir toliau su ja bendrautume.

Džordanas spoksojo pro langą į du šunis, kurie gainiojo vienas kitą, uodegomis braukydami per sniegą.

– Būtų gerai, – pritarė jis tyliai. – Bet aš netekau savo geriausios tyrėjos prieš metus.

Iš pradžių, kai Ada stebėdavo Džeką, ji sau sakydavo, jog tai daro todėl, kad jis naujas darbuotojas… ji nori įsitikinti, ar jis nepadėjo druskos ant tos lentynos, kur turi būti cukrus; ji turėjo būti tikra, jog jis krauna indus į indaplovę taip, kad kuo geriau išplautų ir kuo mažiau jų sudaužytų. Vėliau sau pripažino, kad stebi Džeką, nes nori. Ją tarsi užhipnotizuodavo matant, kaip jis perbėga su plaušine per languotas grindis, mintimis nuklydęs už šimtų mylių. Arba kaip įdėmiai klausosi Delilos, tarsi išmokti virti žuvienę būtų didžiausias jo gyvenimo tikslas. Be jokios abejonės, jis patrauklus, tačiau jos užkandinėje lankosi daugybė patrauklių vyrų. Labiausiai traukė jo egzotiškumas – čia jis visiškai netiko tarytum dykumoje žydinti orchidėja, tačiau elgėsi taip, lyg čia jam būtų geriausia. Adai, kuri jautėsi tokia pat neatsiejama užkandinės dalis kaip plytos ir cementas ir niekaip nebūtų galėjusi nuo čia atsiplėšti, Džekas buvo pati žavingiausia būtybė, kokią tik buvo mačiusi.

Vieną dieną, kai ji tvarkė sąskaitas, Džekas valydamas prekystalį pakėlė galvą, pažvelgė pro langą ir staiga puolė į virtuvę. Iš smalsumo ji nusekė paskui ir pamatė, kad jis paduoda Delilai užsakymą.

Ada ištraukė lapelį virėjai iš rankų.

– Prie septinto stalelio nieko nėra, – nusistebėjo ji.

– Tuojau bus. Ar nematai? Tas ilgaplaukis vaikis su filosofijos knyga… jis jau ateina.

Ada iškart suprato, apie ką kalba Džekas. Studentas buvo naujas nuolatinis lankytojas. Jis ateidavo po dviejų dvidešimt kasdien, išskyrus sekmadienį, klestelėdavo prie galinio stalelio ir iš nunešiotos kuprinės išsitraukavo Nyčės „Anapus gėrio ir blogio“ aplankstytais kampais. Kiekvieną dieną pastarąsias tris savaites užsisakydavo to paties – kiaulienos kumpio su salotomis be pomidorų ir su dviguba porcija majonezo. Du marinuotus agurkėlius. Lėkštutę gruzdinto sūrio ir puodelį juodos kavos.

Delila stumtelėjo Džekui suvožtinį, tas paėmė ir nuskubėjo į užkandinės galą. Studentas dar tik sėdosi į savo įprastą atitvarą, o pergalingai šypsodamasis Džekas priešais jį padėjo jo tradicinį užsakymą.

Iš krepšio traukdamas knygą vaikis stabtelėjo.

– Kas per velnias? – nustebo jis.

Džekas krestelėjo galvą lango pusėn.

– Mačiau, kad ateini. Ir šitai užsisakai beveik kasdien pastarąsias tris savaites.

– Na ir kas? – atšovė studentas. – Gal būtent šiandien užsimaniau prakeikto kotleto. – Jis stumtelėjo lėkštę per visą stalą taip, kad toji apsivertė ir nukrito ant minkštasuolio. – Eik po velnių, atsirado minčių skaitytojas! – riktelėjo ir įsiutęs išlėkė iš užkandinės.

Stovėdama prie virtuvės durų Ada matė, kaip Džekas ėmė valyti maistą. Jis piktai nušluostė majonezą nuo dermantino ir sukrovė sugurinto suvožtinio gabaliukus atgal į lėkštę. Kai atsisuko, prie stalo jau stypsojo Ada.

– Galiu nunešti.

Tačiau Džekas liūdnai papurtė galvą.

– Atleisk, per mane praradai klientą.

– Žinau, tu netyčia, – vos šyptelėjo ji. – Be to, jis labai šykštėjo arbatpinigių. – Įtempti Džeko pečiai ir blankus žvilgsnis jai sakyte sakė, kad anksčiau jis yra gavęs antausį už tai, kad norėjo padėti kitam. – Kai kurie žmonės nežino, kaip elgtis, kai jiems padaro ką nors gero.

Džekas pažvelgė jai į akis.

– O tu žinai?

O ką gero man padarytum? – pagalvojo ji ir sutriko. Džekas juk samdomas darbuotojas. Jiedu skiriasi kaip diena ir naktis. Bet tada prisiminė, kaip vieną rytą jis atsistojo vietoj Delilos prie viryklės, iškepė sniego senio formos blynelių ir padėjo juos į Klojos lėkštę. Prisiminė, kaip po darbo valandų jiedu sutartinai kruta po užkandinę, valo, tvarkosi ir sukasi taip sklandžiai, lyg darytų tai visą gyvenimą.

Netikėtai ji panoro, kad Džekas pajustų tą patį, ką ir ji paskutiniu metu: kad turi supratingą užtarėją.

– Stiuartas čia ateidavo daugel metų ir kas rytą dėdavausi nenumananti, ko jis užsisakys, nors prašydavo visada to paties – omleto su kumpiu ir sūriu, smulkiai pjaustytų skrudintų bulvyčių ir kavos. Džekai, aš suprantu, kad norėjai padėti, – ramino Ada, – bet šiaip jau klientams nepatinka, kad apie jų norus žinome iš anksto.

Džekas įsikišo nešvarią šluostę už prijuostės dirželio ir atėmė iš jos lėkštę.

– O kam patiktų? – paklausė ir nuėjo į virtuvę, palikdamas Adą spėlioti, ar jo atsakymas – tai bandymas atsiriboti, ar raktas, kuris padėtų jį suprasti.

Megės Sakston nuomone, kūno kultūros pamokos – tai nežmoniška pažeminimo forma. Ji nebuvo tokia stora, kaip, pavyzdžiui, žmonės, kuriuos lanko sveiko maisto laidų vedėjas Ričardas Simonsas, – jie net negali išlipti iš lovos. Mama sako, kad ji dar auga, o tėtis – kad ją taip myli, kad jos galėtų būti ir daugiau. Megė galėjo guldyti galvą, kad nei vienam, nei kitam neteko išgyventi to, ką ji išgyvena su draugėmis lankydamasi „Gap“ tinklo parduotuvėje, kai apsimeta, kad jos niekas nedomina, kitaip visos pastebėtų, jog ji renkasi drabužius pradedant keturioliktu dydžiu.

Dvi kūno kultūros mokytojo paskirtos mergaitės išėjo į priekį ir atsistojo per vidurį taip išdidžiai, jog buvo akivaizdu, kad jos yra įpratusios čia stovėti. Siuzana Abernati – žolės riedulio komandos kapitonė, Heilė Makort – futbolo komandos kapitonė pernykščiame rajono čempionate. Jos tyrinėjo mergaičių būrį ir mintyse skyrė sportiškas nuo nevykėlių.

– Sara.

– Briana.

– Lėja.

– Izė.

Išrinko ir Džilę – ji nesportiška, bet vikri ir sumani. Liko susispietusi lėtesniųjų grupelė. Megė sudrebėdavo kaskart, kai šaukdavo vardus, tarytum kiekieną sykį, kai viena iš jų išeidavo, būdavo atimama jos gynybinio šarvo dalelė.

Pagaliau liko tik dvi: Megė ir Tesė, Dauno sindromą turinti paauglė, kurią šįmet paskyrė į bendrojo lavinimo klasę. Heilė pasisuko į Siuzaną.

– Kurios nori? Atsilikėlės ar lašinių palties?

Juoko banga atvilnijo iki Megės. Šalia jos stovinti Tesė iš džiaugsmo suplojo rankomis.

– Tese, tu būsi su Siuzana, – nusprendė kūno kultūros mokytojas.

Žaidimui prasidėjus Megė spoksojo į Heilę ir galvojo apie votis, raupus, trečiojo laipsnio nudegimą bei kitokius siaubingus dalykus, nuo kurių ši netektų medaus spalvos plaukų, nuostabios veido odos ir atsidurtų toje pačioje valtyje kartu su visais netobulaisiais. Kamuolys atriedėjo tiesiai prie Megės.

– Sakston! – užriko Heilė. – Man!

Megė pakėlė koją – ar labai stipriai reikia spirti? – ir smūgiavo taip smarkiai, kad paslydo ir šleptelėjo tiesiai į balą.

Bendramokslės nepraleido progos pakikenti, o kamuolys šovė į dangų kaip raketa. Megė apstulbo, kad jis taip toli nuskriejo, nors visai priešinga kryptimi, nei laukė Heilė. Kamuolys nuskriejo gerokai už futbolo stadiono ribų ir nukrito į beisbolo aikštę.

Heilė pražingsniavo pro Megę ir tyčia ją dar labiau aptaškė.

– Jeigu negali spirti tiesiai, begemote, bent perduok kamuolį kitam!

– Heile! – griežtai sudraudė mokytojas ir atsiduso. – Mege, eik ir atnešk.

Megė pasileido ristele ir neabejojo, kad Heilė su kitomis šnabždasi, kaip ji atrodo bėganti. Vieną dieną ji persikūnys į anoreksikę. Arba supermodelį! O gal į abi vienu metu. Panarinusi galvą Megė juto degančius plaučius ir duriantį šoną, o ne besikaupiančias ašaras.