Juodaodis vos pastebimai linktelėjo galva, Džekas atsakydamas jam taip pat linktelėjo. Jiedu išėjo iš daržinės į akinančią saulę, vienas nuo kito pusmetrio atstumu, kurio nevalia peržengti tarsi sienos.
Kalno Felčerio įkalinimas už įsilaužimą baigėsi po trijų mėnesių. Tą vakarą bendrasis kambarys ūžė iš nekantrumo. Kalnui išvykus kiekvienas stengėsi įjungti savo mėgstamą laidą.
– Juk ledo ritulys, idiote! – riktelėjo vienas kalinys.
– Jo, o tavo motina vartininkė.
Koridoriumi ataidėjo budinčio prižiūrėtojo žingsniai, skubantys riksmo link. Džekas užvertė knygą ir priėjo prie stalo, prie kurio du vyrai svaidėsi įžeidimais. Jis ištiesė ranką, vienam iš pirštų ištraukė pultelį, pats atsisėdo priešais televizorių ir įjungė „Jeopardy!“
„Hindi kalbos žodis, reiškiantis princą, kilęs iš lotyniško žodžio „rex“ – karalius.“
Iš kambario galo vienas kalinys sušuko:
– Radža!
„Dvi šalys, kuriose gyvena daugiausia šiitų musulmonų.“
– Iranas ir Saudo Arabija! – prisidėjo Aldas ir atsisėdo greta Džeko.
Vyras, norėjęs žiūrėti ledo ritulį, atsisėdo už jų.
– Iranas ir Irakas, – pataisė jis. – Tu ką, kvailas?
Prižiūrėtojas grįžo į postą. O Džekas sėdėjo pasidėjęs pultelį ant šlaunies it kokį skeptrą ir mintinai žinojo visus atsakymus.
2000-ųjų kovo pabaiga
Salem Folsas
Naujasis Hampšyras
Kas rytą pastarąsias tris savaites Džekas pabusdavo Rojaus Pibodžio svečių miegamajame ir pažvelgęs pro langą pamatydavo, kaip nuolatinis užkandinės lankytojas Stiuartas Holingsas po miestelio skverą vedžioja holšteinų veislės karvę. Senis ateidavo tiksliai pusę šešių, taikus gyvulys su antkakliu tipendavo šalia kaip ištikimas šunytis.
Šį rytą, suskambus žadintuvui, Džekas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė Didžiąja gatve nurūkstantį vienintelį automobilį ir dideles kaip ežerai balas. Dairydamasis po skverą suprato, kad Stiuarto ir jo karvės nėra.
Gūžtelėjęs pečiais jis užsivilko marškinėlius ir apsimovė šortus – pirkinius, įsigytus už pirmąjį atlyginimą, ir išėjo į koridorių.
Iš tualeto išlindo Rojus ir pamatęs Džeką išsigando.
– O Jėzau, – aiktelėjo ir nužvelgė jį. – Sapnavau, kad tu numirei.
– Turėjo būti baisu.
Rojus nuėjo.
– Ne taip baisu kaip dabar, kai pamačiau, kad tai buvo netiesa.
Eidamas į tualetą Džekas šyptelėjo. Kai jis atsikraustė, buvo iškart aišku, kad Rojus ilgokai gyveno vienas… kitaip nei Džekas, aštuonis mėnesius praleidęs tarp vyrų. Rojus kiek įmanydamas stengėsi, kad naujakurys nesijaustų kaip namie. Jis privertė Džeką pirkti maistą – net pomidorų padažą ir druską – ir dėti į šaldytuvą ar spintelę pažymėtus savo inicialais. Jis slėpė televizoriaus pultelį, kad Džekas nedrybsotų fotelyje ir neperjunginėtų kanalų. Visa tai Džekui būtų pradėję įkyrėti, tačiau rytais užėjęs į virtuvę jis rasdavo Rojų valgantį javainius ir apdairiai padėjusį lėkštę nuomininkui.
Prieš sėsdamas pusryčių su Rojumi, Džekas žvilgtelėjo pro langą.
– Ko ten ieškai?
– Nieko. – Džekas atsitraukė kėdę ir į dubenį įsibėrė sausų pusryčių, paskui kaip užkardą tarp jųdviejų pastatė dėžutę. Javainių tvirtovė – sakydavo jis vaikystėje. Virš dėžutės pamatė, kaip Rojus dar įsiberia šokoladinių javainių. – Tai nuvarys tave į kapus.
– A, kaip gerai. O aš jau maniau, dėl cirozės.
Džekas įsidėjo šaukštą javainių košės į burną. Jis svarstė, ar galėjo Stiuartas išeiti atostogų.
– Nagi, – prakalbo jis, – tai kaip aš numiriau?
– Mano sapne?
– Taip.
Senis pasilenkė arčiau.
– Nuo niežų.
– Niežų?
– Aha. Tai vabaliukai – erkės, kurios įsiskverbia po oda. Patenka į kraują ir padeda kiaušinėlių.
– Ačiū, – abejingai atsakė Džekas. – Žinau, kas tai. Bet nemanau, kad nuo jų mirštama.
– O, patikėk, gudročiau. Kada paskutinį kartą matei žmogų, užsikrėtusį niežais?
Džekas šypsodamasis papurtė galvą.
– Turiu prisipažinti… tokio niekada nesu matęs.
– O aš mačiau… laivyne. Jūreivis. Atrodė, lyg visas būtų išpaišytas pieštuku, linijos ėjo tarp rankų ir kojų pirštų, per pažastis ir lyties organus tarsi koks žemėlapis. Kasėsi iki žaizdų, žaizdos supūliuodavo, ir vieną rytą mes jį palaidojome jūroje.
Džekas norėjo paaiškinti, kad žmogus mirė, matyt, nuo kraujo užkrėtimo, ne nuo niežų. Tačiau nieko nesakė, tik pažiūrėjo Rojui tiesiai į akis.
– Juk žinai, kaip užsikrečiama niežais, – tarė jis lyg tarp kitko. – Kai su ligoniu naudojies tais pačiais rūbais ir lovos skalbiniais. Vadinasi, jeigu tikrai mirčiau nuo niežų kaip tavo sapne, neilgai trauktum ir tu.
Rojus keletą minučių tylėjo. Paskui atsistojo ir nuo stalo pasiėmė savo indus.
– Žinai, galvojau štai apie ką. Nėra prasmės abiem atskirai pirkti pieną, nes abu daugiau nei dviejų litrų per savaitę neišgeriame. Galime padaryti taip: vieną savaitę pieną perki tu, kitą savaitę mano eilė.
– Skamba logiškai.
– Būtent. – Rojus išsiplovė dubenėlį. – Bet tu vis vien pats skalbsi savo užvalkalus.
Džekas sutramdė šypseną.
– Na, suprantama. Juk nežinai, kuo gali užsikrėsti nuo svetimų skalbinių.
Rojus įsmeigė į jį akis, bandydamas suprasti, ar Džekas kalba nuoširdžiai. Tada nušlepsėjo į svetainę.
– Ne be reikalo man patikai, – pasakė jis.
Rojus, kategoriškai atsisakęs dirbti virtuvėje, akylai stebimas dukters stovėjo prie kasos aparato. Ada paleisdavo jį iš akiračio tik trumpam, ir vis tiek perspėdavo:
– Tėti, į banką nulėkti turėtų užtekti dešimt minučių, aš skaičiuosiu.
Dažniausiai jis sėdėdavo ir spręsdavo kryžiažodžius, dėdamasis, kad nežiūri, kai pagalbinė padavėja Darla pasilenkia užsirišti batelio ir kilsteli jos sijonas.
Buvo beveik vienuolikta valanda ryto, laikas, kai padavėjams darbo nedaug, o virtuvės darbuotojams pats įkarštis. Rojus girdėjo, kaip palaipsniui gruzdintuvėje be perstojo kaista aliejus. Kartais jis prisimindavo, jog kadaise buvo taip įgudęs, kad užrištomis akimis galėdavo kapokle sukapoti morką trijų centimetrų ilgio šiaudeliais, o paskutinį šiaudelį nukirsti per pusantro centimetro nuo rankos, kuria laikė tą likusią morką.
Skimbtelėjo moneta, krisdama ant plastikinės lėkštelės šalia kasos aparato.
– Duosiu centą, jei pasakysi, apie ką galvoji, – tarė Ada, likusius smulkiuosius susižerdama į kišenes.
– Mano mintys vertos dvidešimt penkių.
– Sukčius. – Ada pasitrynė strėnas. – Aš vis vien žinau, apie ką galvoji.
– O, tikrai? – Kartais jį stebindavo, kaip Ada padaro paprasčiausią judesį – mirkteli arba po kėde pakiša kojas, – ir Rojus galėdavo prisiekti, kad grįžo žmona. Jis žvelgė į pavargusias dukters akis, suskirdusias rankas ir svarstė, kiek Margaretos mirtis privertė Adą atsisakyti savo gyvenimo.
– Tu galvoji, kaip tau lengva sugrįžti į šią rutiną.
Rojus nusijuokė.
– Kokią rutiną? Visą dieną trinti užpakalį?
– Visą dieną trinti užpakalį ne bet kur, o užkandinėje.
Neįmanoma papasakoti Adai, ką jis iš tiesų galvoja: ši užkandinė jam nieko nereiškia nuo tada, kai mirė Margareta. Tačiau Ada įsikalė į galvą, kad jeigu ji išsaugos užkandinę, jis turės gyvenimo tikslą ir neieškos jo ant degtinės puslitrio dugno. Duktė nesupranta vieno dalyko – niekas negali kompensuoti netekties.
Читать дальше