Джоди Пиколт - Salemo raganos

Džekas tyčia nuėjo į tualetą likus pusvalandžiui iki išjungs šviesas, kai visi dar žiūrėjo televizorių. Praeidamas pro bendrą kambarį žvilgtelėjo vidun. Arčiausiai televizoriaus sėdėjo stambus juodaodis, kumštyje spausdamas pultelį. Pagal hierarchiją jis priklausė aukščiausiam rangui ir turėjo teisę parinkti programą. Kiti kaliniai sėdėjo pagal savo santykį su juo: iškart už jo – artimiausi draugužiai ir taip toliau, o pačioje paskutinėje eilėje spietėsi netikėliai, kurie stengėsi nesimaišyti jam po kojų.

Kai Džekas grįžo prie savo gulto, Aldo nebebuvo. Jis greitai nusirengė iki trumpikių ir marškinėlių, įlipo į lovą ir nusigręžė į sieną. Užmigęs sapnavo rudenį su gaiviu obuoliais kvepiančiu oru ir plieno mėlynumo dangum. Jis matė, kaip jo mergaitės braidydamos po purvą daro pratimus, kedais spardo žemės grumstus, ir treniruotei pasibaigus aikštės vaizdas visiškai pasikeičia. Jis sapnavo, kaip plaikstosi jų plaukų uodegėlės, kaip vėjas kedena kaspinus.

Staiga pabudo visas išpiltas prakaito, kaip paprastai jam nutinka prisiminus įvykius. Tačiau nespėjęs atsitokėti apstulbo, ant kaklo pajutęs ranką, spaudžiančią jo galvą prie čiužinio. Iš pradžių Džekas matė tik gelsvus žmogaus akių baltymus. Tada tas prabilo ir tamsoje subolavo dantys:

– Tu kvėpuoji suknistą mano orą.

Tą vyrą jis prieš tai matė laikant pultelį, Aldas jį pavadino Kalnu. Jam po marškinėliais bangavo raumenys, be to, jis stovėjo viename akių lygyje su Džeku, gulinčiu ant viršutinio gulto, vadinasi, gali būti dviejų metrų ūgio.

Džekas suėmė ranką, veržiančią jam gerklę.

– Oro daug, – ištarė jis gergždžiančiu balsu.

– Oro buvo daug prieš tau atsikraustant, subingalvi. Dabar turiu juo dalintis su tavim.

– Atsiprašau, – duso Džekas. – Aš nebekvėpuosiu.

Beveik tuoj pat milžino gniaužtai atsileido. Daugiau netaręs nė žodžio Kalnas sunkiai užropojo ant savo gulto. Džekas gulėjo atsimerkęs, stengdamasis garsiai nekvėpuoti, neprisiminti, kaip stori Kalno pirštai spaudė gerklę, ir ėmė švelniai glostyti kaklą.

Džeką nustebino karvės. Jos stovėjo visos atskirai, kiekviena pririšta grandine prie savo melžimo stulpo, ir iš pradžių jis pamanė, kad kažkas žiauriai pajuokavo: prirakinti kalėjimo gyvuliai. Bet po keleto dienų įprastų ūkio darbų jis suprato, kad jų niekada nepaleidžia ne iš žiaurumo, o todėl, kad čia joms patogiausia. Džekas stebėdavo jų tingią, mieguistą išraišką ir svarstė, o kas, jeigu ir jis pasidarys toks pat… Gal po ilgų įkalinimo mėnesių imi ir pasiduodi?

Dvyniai, kuriems priklausė ferma, paskyrė jį šėriku: jis turėjo sumaišyti grūdus iš dviejų skirtingų saugyklų virš galvos kabančiame maišytuve, karučiu nuvežti ir suberti karvėms į mažus lovelius. Džekas tai padarė anksti ryte dar prieš melžimą; dabar, pusę penkių, turėjo pakartoti. Jis nuvežė karutį į erdvios daržinės galą. Čia viskas buvo apkibę voratinkliais ir menkai apšviesta; šį rytą Džeką mirtinai išgąsdino šikšnosparnis, atskriejęs pro sijas ir savo sparnais kaip svogūno lukštai praplasnojęs jam pro pat petį.

Automatinis maišytuvas įsijungdavo paspaudus jungiklį, pritvirtintą ant vieno iš sunkių medinių stulpų. Džekas jį paspaudė, tada palaukė, kol konteineris prisipildys grūdų. Triukšmas, kurį įsisukdama kėlė mašina, buvo kurtinantis, dundėjo kaip audra su kruša.

Po pirmo smūgio tiesiai į inkstus jis parklupo. Džekas repečkojo grindimis, ieškodamas ko įsikabinti, ir pasisuko, kad pamatytų, kas jį užpuolė iš už nugaros.

– Kelkis, – paliepė Kalnas. – Aš dar nebaigiau.

Vizitas pas kalėjimo slaugę kainavo tris dolerius. Iš esmės todėl, kad ji buvo viena iš nedaugelio čia ateinančių moterų; nuteistieji, užuot sėdėję dviejų kvadratinių metrų kameroje arba kur nors šlaistęsi, labai mėgdavo simuliuoti ir žiūrėti, kaip po balta uniforma juda jos krūtys. Susimokėjusiems kaliniams buvo skiriama dvidešimt minučių ant minkštos kušetės ir nemokama paracetamolio tabletė.

Džeką čia atnešė prižiūrėtojas, patikinęs, kad šis vizitas jam nekainuos. Vienas iš ūkio savininkų dvynių rado jį iki kaklo užkastą pašaruose, ant jo mėlynų medvilninių marškinių buvo išsiliejusi širdelės formos kraujo dėmė. Niekas nieko neklausinėjo, Džekas pats irgi nieko nepasakojo.

Slaugė išsidėliojo įrankius ant metalinio padėklo.

– Gal pasakysi, kas atsitiko?

Dėl surakinančio skausmo, kuris kildavo vos pajudinus galvą, Džekas beveik negalėjo kalbėti.

– Silpnos nosies kraujagyslės, – ištarė springdamas.

– Pirmą kartą matau, kad iš nosies bėgant kraujui lūžta nosies pertvara. O iš kur sumušimai ant stuburo, šonkaulių? Gal bandysiu atspėti… tave suspardė karvė?

– Panašiai, – pritarė Džekas.

Purtydama galvą ji prikišo jam į šnerves vatos ir nusiuntė atgal į skyrių. Bendrajame kambaryje vyrai žaidė stalo žaidimus. Džekas nuėjo prie laisvo staliuko ir ėmė dėlioti pasjansą.

Staiga už dviejų stalų Aldas persisvėrė virš žodžių loto lentos ir kibo kitam kaliniui į atlapus.

– Tu sakai, kad aš melagis?!

Vyras pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Taip, Legrande. Būtent tai ir noriu pasakyti.

Džekas nusuko akis ir apvertė vynų karalienę. Padėjo į eilę, kur gulėjo būgnų penkakė…

– Aš tau sakau, yra toks žodis, – neatlyžo Aldas.

Išgirdęs sambrūzdį pasirodė budintis prižiūrėtojas.

– Aldai, kas atsitiko? Kažkas nenori su tavim dalintis žaislais?

Aldas bedė pirštu į žaidimų lentą.

– Ar yra toks žodis?

Prižiūrėtojas pasilenkė arčiau.

– O-C-H-R-A. Negirdėjau tokio.

– Yra, – tyliai pasakė Džekas.

Aldas patenkintas atsisuko.

– Kygiau, tu jiems paaiškink. Radau jį vienoje iš tavo knygų.

– Ochra, – pakartojo Džekas. – Tai spalva. Panaši į apelsino.

– Dvidešimt septyni taškai, – pridūrė Aldas.

Jo priešininkas pašnairavo į Džeką.

– Kodėl, po velnių, turiu tavimi tikėti?

– Nes jis daug skaito, – atsakė Aldas. – Jis žino atsakymus į daugybę klausimų.

Džekas norėjo, kad Aldas užsičiauptų.

– Tik ne į pačius svarbiausius, – sumurmėjo jis.

Džekas kastuvu perbraukė per betonines grindis, stengdamasis neįkvėpti aitraus mėšlo tvaiko, ir įmetė dar vieną mėšlo krūvelę į karutį. Karvės sukiojo raumeningus kaklus ir mirksėjo plačiomis rudomis akimis, jų tešmenys vėl buvo pritvinkę pieno, o kojos pastatytos plačiai it kokių dumplių.

Viena karvė jam sumykė, žvelgdama iš po pirštelio ilgumo blakstienų. Jis atsargiai paėmė kastuvą į vieną ranką, o kita perbraukė jai per juodo ir balto marmuro klubus bei šoną. Nuo šilumos ir švelnumo jam užėmė gerklę.

Be jokio perspėjimo kažkas išmušė Džekui iš rankos kastuvą ir partiesė jį veidu žemyn ant grindų. Jis pajuto į smilkinį įsirėžusį šiaudą, po skruostu – dvokiančią srutų balą, ir, kai nusmaukė džinsus, vėsų orą ant plikos sėdynės. Žemas Kalno Felčerio balsas pakuteno sprandą.

– Ar daug žinai, Einšteinai? Ar žinojai, kad tau tai padarysiu?

Džekas pajuto, kaip Kalnas stambiais pirštais suėmė jam už kaklo. Jis girdėjo atsegant kiekvieną užtrauktuko dantelį.

– O Jėzau, Kalne, – pasigirdo balsas, – ar negalėjai išsirinkti ko nors kito?

Kalnas ėmė trintis į Džeką.

– Užsičiaupk, Legrande. Ne tavo reikalas.

– Dar ir kaip mano. Sent Braidas su mumis susilažino. Jis sako, kad gali teisingai atsakyti į visus „Jeopardy!“ klausimus dar prieš tai, kai juos atspės žaidėjai. Jeigu jis susimaus, visi gausime po dėžutę kavos.