Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Labai įdomu, – pakėlė galvą Džiliana. – Kiek ji kainuoja?

Žvaigždės Šviesa atėmė iš jos knygą ir padėjo atgal į lentyną.

– Ji neparduodama.

Džiliana atsistojo ir nusivalė džinsus.

– Pamaniau, gal joje rasiu užkalbėjimų taisykles.

– Joje yra taisyklės. „Kad ir ką darytum, niekam nepakenk.“ Raganos neužkeikia ir neverčia kitų žmonių kentėti. – Džilianos veido išraiška nepasikeitė, ir Žvaigždės Šviesa atsiduso. – Šios knygos čia padėtos ne be reikalo. Tau nevalia jų skaityti.

Džiliana kilstelėjo vieną antakį su tokiu pasitikėjimu, jog buvo sunku patikėti, kad jai tik septyniolika.

– O kodėl ne? – paklausė ji. – Jūs gi skaitote.

– Žinau, – guodė Džekas. – Tau tuoj bus geriau. – Graftone rankomis niekas nemelžė, tačiau ūkininkai dvyniai kartą jį pamokė. Dabar jis pirštais apglėbė spenį, truktelėjo jį žemyn ir į kibirą iššovė šilta čiurkšlė.

– Žiūrėk, jai jau geriau, – sumurmėjo Ada. Jeigu karvė gali išreikšti palengvėjimą, šioji tikrai jį parodė. Ada prisiminė, kaip maitindavo Kloją, – kartais susivėlindavo ir ateidavo pas mažylę pritvinkusi ir tekanti, beveik tikra, jog numirs, jeigu prie jos neprisilies prasižiojusi Klojos burnytė.

Ji stebėjosi matydama, kaip Džekas mėgaujasi tokiais paprastais dalykais kaip įkaitusi karvės oda ar švelnus rausvas tešmuo. Suprato, kad Džekas, kuris nekenčia menkiausio prisilietimo, iš tiesų jo trokšta.

– Tu užaugai kaime, – pareiškė ji.

– Kas tau sakė?

– Pats sakei. Tik pažvelgk, kaip tau lengvai einasi.

Džekas papurtė galvą.

– Aš užaugau Niujorke. O šito išmokau vėliau.

Ada atsisėdo ant šieno.

– Ką veikei Niujorke?

– Ką ir bet kuris vaikas. Lankiau mokyklą, sportavau.

– Ar tavo tėvai vis dar ten?

Džekas kiek padvejojo.

– Ne.

– Žinai, – pasišaipė Ada, – štai kodėl tu man patinki: tu toks kalbus.

Jis šyptelėjo ir vieną akimirksnį jai užėmė kvapą.

– O man tu patinki todėl, kad atkakliai paisai kito žmogaus privatumo.

Ji nuraudo.

– Tai netiesa. Aš tik… na…

– Nori sužinoti, iš kur atsidanginau į tavo užkandinę? – Jis paleido spenį, atsistojo ir persinešė kėdutę į kitą karvės pusę, kad Ada nematytų jo kalbančio. – Tiesą sakant, tu jau daug žinai.

– Kad užaugai Niujorke ir kad Aleksas Trebekas turi saugoti nuo tavęs savo pinigus?

– Tavo tėtis galėjo tau ką nors papasakoti.

– Pavyzdžiui?

– Kad nespaudžiu dantų pastos tūbelės per vidurį.

– Ką gi, maloni žinia. Aš negalėjau užmigti visą naktį, nes…

Staiga virš karvės nugaros pasirodė jo galva.

– Ada, – tarė Džekas, – užsičiaupk ir eikš čionai. Tuoj tave pamokysiu, kaip melžti.

Karvė subliuvo ir Ada išsigandusi žengtelėjo atgal.

– Tu jai labiau patinki.

– Jos smegenys yra moliusko dydžio. Patikėk, jai visiškai tas pats. – Jis vėl galva parodė į tešmenį, tada Ada paėmė už spenio, bet pienas nebėgo.

– Žiūrėk. – Džekas priklaupė ant šieno ir paėmė už dviejų spenių. Jis ėmė juos ritmiškai spausti ir į kibirą ėmė čiurkšti pienas. Ada įsidėmėjo sinchroniškus judesius ir uždėjo delną ant Džeko pirštų. Ji jautė, kaip jis sustingo, – kaip įsitempė gyslos ir raumenys; ji atsigręžė ir pamatė, kaip nuo paprasto prisilietimo jo veidą perkreipė agonija arba ekstazė. Jis atsimerkė ir įsmeigė į ją akis.

Karvė skaudžiai sušėrė šlapia dvokiančia uodega jam per veidą. Ada su Džeku atšoko vienas nuo kito.

– Man regis, jau supratau. – Kai ji vėl pabandė, iš spenio ištekėjo plona pieno srovelė. Ji susikaupė ir melžė toliau, susidrovėjusi, kad pamatė Džeką, praradusį budrumą.

– Ada, – tyliai kreipėsi Džekas, – mainomės.

Jie vienas nuo kito buvo vos per kelis colius, pakankamai arti, kad užuostų vienas kito baimę.

– Kuo?

– Tiesa. Tu man vieną kartą sąžiningai atsakyk, – pasiūlė jis, – ir aš tau sąžiningai atsakysiu.

Ada lėtai linktelėjo galva, užtvirtindama sandėrį.

– Kas pradės?

– Gali tu.

– Gerai… Ką veikei anksčiau?

– Aš buvau mokytojas. Privačioje mergaičių mokykloje. Treniravau mokyklos futbolo komandą. – Jis plaštaka perbraukė per išsikišusį karvės stuburkaulį, išsišovusius klubikaulius. – Darbas man labai patiko. Mėgavausi kiekviena akimirka.

– Tada kodėl tu…

– Dabar mano eilė. – Džekas ištraukė iš po karvės milžtuvę. Kvapnus šviežias pienas garavo, skleidė tarp jų šilumą. – Kas atsitiko Klojai?

Ados akys prisipildė ašarų. Džeko pirštai suėmė jai pečius.

– Ada… – Jis nebaigė sakyti ir nusekė jos nustebusį žvilgsnį. Į jo rankas. Kurios lietė ją. Pačios savaime.

Jis tučtuojau ją paleido.

– Padavėjos užpakalis kaip…

– Tomai! – Džordanas Makafis kirste nukirto sūnaus pastabą, nors ir pats paslapčia žvilgtelėjo virš savo bokalo. Išsiviepė. – Tu teisus. Tikrai.

Kavą nešiojanti Darla atsigręžė ir paklausė:

– Gal dar įpilti?

Džordanas atkišo puodelį. Jis tramdė šypseną, sūnui įsispitrijus į padavėjos tarpkrūtį.

– Žinai, – mintijo Džordanas, kai Darla nuėjo prie kito kliento, – šalia tavęs jaučiuosi senis.

– Ak, liaukis, tėti. Tau buvo penkiolika… kada? Prieš keletą šimtmečių?

– Ar, be sekso, dar apie ką nors galvoji?

– Žinoma. – Tomas atrodė įsižeidęs. – Kartkartėm pagalvoju apie Trečiojo pasaulio šalių žmones. Ir tada įsivaizduoju, kad, jeigu jie visi imtų dulkintis, jų gyvenimas taptų nepalyginti šviesesnis.

Džordanas nusijuokė. Kaip vienišas tėvas jis suprato, kad jo santykiai su sūnumi gerokai skiriasi nuo daugelio tėvų ir sūnų santykių. Ir tikriausiai tai buvo jo paties kaltė. Prieš kelerius metus, kai jie gyveno Beinbridže, Džordanas buvo nutrūkęs nuo grandinės – namo parsivesdavo moterų, kurių kitą dieną ir vardo neprisimindavo.

Jis pastatė puodelį su kava.

– Pakartok savo tobulybės įsikūnijimo vardą.

– Čelsė. Čelsė Eibrams.

Tomo veido bruožai sušvelnėjo, Džordanas net ėmė sūnui pavydėti. Kada paskutinį kartą jį patį buvo prarijusi meilė?

– Ji turi pačias nuostabiausias…

Džordanas kostelėjo.

– …akis. Plačias rudas akis. Kaip Selenos.

Vien išgirdus šį vardą Džordanui sukaustė nugarą. Selena Damaskas buvo jo tyrėja, kai jis advokatavo Beinbridže. Jos akys tikrai buvo gražios… tokio rudumo, kad galėjai jose paskęsti. Kadaise Džordanas vos nepaskendo. Tačiau kai prieš keturiolika mėnesių jis persikraustė gyventi į Salem Folsą ir gerokai susimažino bylų apimtis, nuo Selenos negavo jokios žinutės.

– Taigi, – Džordanas nukreipė pokalbį, – Čelsė gražuolė.

– Be to, ji protinga. Iš visų dalykų gauna geriausius pažymius.

– Teikia vilčių. O ką ji galvoja apie tave?

Tomas vyptelėjo.

– Taip sakyti būtų per drąsu. Ji tikriausiai nieko apie mane negalvoja.

– Štai kaip. Bet tai galima pakeisti.

Tomas parodė į savo liesas rankas, įdubusią krūtinę.

– Savo žavinga išvaizda?

– Savo atkaklumu. Patikėk, daugybę kartų norėjau apie tave užmiršti, bet tu vis įropodavai atgal į mano mintis.

– Ak, kaip ačiū.

– Neįmk į galvą. Ar pakviesi ją į tuos mokyklos šokius pokius?

– Ne. Pirma turiu išmokti ištvermės, kad nesusmukčiau, kai ji nusijuoks man į veidą. – Tomas stumdė gruzdintas bulvytes po kečupo vandenyną ir rašė Čelsės inicialus. – Selena duodavo gerų patarimų, kaip elgtis su mergaitėmis.