Джоди Пиколт - Salemo raganos

– Remdamiesi turimais įkalčiais, mes tau pateiksime kaltinimus, – griežtai pareiškė Džėjus. Paskui jo balsas sušvelnėjo: – Džekai, geriau susirask advokatą.

Džekas pajuto, lyg viduje būtų sprogęs pykčio kamuolys.

– Kodėl kvieti mane „pasikalbėti“, jeigu vis tiek ruošiesi suimti?! – Tarp jųdviejų pakibo kaltinimas, ir Džekas staiga suprato, kodėl Džėjus prašė papasakoti savo versiją, – draugystė baigėsi, jis tenori išgauti prisipažinimą, kurį galėtų panaudoti teisme.

Lojalas buvo pavyzdinis miestelis su universaline parduotuve, privalomu mediniu tiltu ir aplink aikštę išsirikiavusiais baltų lentų namukais, primenančiais Vestonbruko akademijos architektūrą. Džeko namas stovėjo nedideliame iškyšulyje. Nuo priekinės verandos jis matė namą, kuriame gyveno Ketrina Marš ir jos tėvas, pastorius Elidoras Maršas.

Šiame miestelyje Džekui labiausiai patiko tai, kad per jį eidamas būtinai su kuo nors pasilabindavai. Jeigu ne su moksleiviu, tai su krautuvės savininke. Su pašto viršininku. Su pagyvenusiais dvyniais, kurie taip ir liko nevedę, užtat banke dirbo kasininkais prie gretimų langelių.

Tačiau šiandien jis ėjo panarinęs galvą, baimindamasis sutikti pažįstamą. Praėjo pro paauglius ir pajuto, kaip jie atsisuka pažiūrėti jam įkandin. Jis apėjo krautuvininkės šluotą ir jo veidas užsiliepsnojo, kai toji liovėsi šlavusi ir stovėdama spoksojo. Aš nekaltas, norėjosi suklykti, bet tai nebūtų padėję. Jiems įdomiausia ne tiesa, o faktas, kad nesėkmė gali paliesti kiekvieną.

Ketrinos Marš namas buvo pasipuošęs linksmomis rausvomis rožėmis, kurios vijosi atrama aukštyn į dangų. Jis garsiai pabeldė į duris ir, Ketrinai jas atidarius, žengtelėjo atgal.

Ji buvo jaunutė ir daili, jos oda, rodės, švytėjo iš vidaus. Staiga Džekui prieš akis pralėkė visos tos akimirkos, kai jis ją apglėbdavo po ypač gero įvarčio, visi tie kartai, kai pastebėdavo, kaip megztukas aptempia jos sportinę liemenėlę. Ketrinos veidą nušvietė plati šypsena.

– Treneri!

Jis jau žiojosi, norėdamas ją sugėdinti, paklausti kodėl, bet visi klausimai užstrigo. Už Ketrinos pasirodė įtūžio perkreiptas uolaus krikščionio Elidoro Maršo veidas.

– Pastoriau, – prabilo Džekas.

Elidorui tiek ir tereikėjo. Akimirką jo veidas išdavė vidinę kovą, ir staiga jo kumštis smogė Džekui į žandikaulį.

Ketrina suklykė, Džekas nuskriejo į rožyną. Pro ploną vasarinių kelnių audinį į jį susmigo rožių spygliai. Jis išspjovė kraują ir ranka nusivalė burną.

Ketrina puolė jam į pagalbą, tačiau tėvas ją sustabdė ir nutempė už savęs. Džekas niūriai pažvelgė į kapelioną.

– Ar gerasis Dievas jums taip liepė?

– Eik tu, – Elidoras aiškiai tarė kiekvieną žodį, – po velnių.

Prieš keletą savaičių, per vasaros trimestrą, Džekas vedė pamoką dešimtokėms apie Peloponeso karą. Jis stovėjo priešais klasę, liepos karštyje marškiniai jam buvo lipte prilipę prie krūtinės.

– Spartiečiai nebuvo itin patenkinti pasirašyta taikos sutartimi, o ir atėniečiai pradėjo svajoti apie valdžią… – Jis peržvelgė eilėmis susėdusias kaitros kamuojamas moksleives, kurios vėdinosi čia pat iš popieriaus lapų sulankstytomis vėduoklėmis. – Bet nė viena nesiklausote.

Džekas susigūžė pastebėjęs, kaip vienos merginos mieguistos akys užsimerkė. Jis ne itin mėgo Vestonbruko vasaros sesijas, per kurias mokinės, prieš stodamos į koledžus, galėjo pagerinti savo pažymius. Šimtmečio senumo tvankiose kaip pirtis Vestonbruko auditorijose mokytis buvo nelengva.

Ketrina Marš sėdėjo priekyje, jos iškrakmolyta apykaklė tvarkingai gulė ant mokyklinio megztuko, kojos kukliai sukryžiuotos ties kulkšnimis.

– Daktare Sent Braidai, – niurzgė ji, – kuo toks svarbus šitas prieš du tūkstančius keturis šimtus metų svetimoje šalyje vykęs karas? Noriu pasakyti, tai ne mūsų istorija. Tai kam apie jį mokytis?

Nuvilnijo pritariančių balsų choras. Džeko žvilgsnis šokinėjo nuo vieno sukaitusio jauno veido prie kito.

– Gerai, – nusileido jis, – surengsime praktinį užsiėmimą.

Mintyse jis neturėjo jokio konkretaus plano, tik norėjo, kad jos išsivaduotų iš tų nelaimingų mokyklinių uniformų ir persivilktų patogesniais drabužiais. Aišku, geriausiai tiktų maudymosi kostiumėliai… visos mergaitės turėjo pasikabinusios savąjį sporto salės persirengimo spintelėje. Tačiau jis labai gerai žinojo, kaip veikia vyresnių mergaičių smegenys, – jos veikiau atiduotų nukirsti savo kairę ranką, negu atskleistų fizinius trūkumus prieš lieknesnes, aukštesnes, dailiau sudėtas bendramoksles… arba prieš vyrą mokytoją. Staiga Džekas nudžiugo, nes į galvą toptelėjo, ką daryti, kad paauglės jaustųsi jaukiai… ir kas net nebūtų panašu į pamoką.

Jis nusivedė jas į mokyklos virtuvę, kur artrito išsukiotais pirštais moterys pjaustė salotų gūžes.

– Ponios, – pasisveikino Džekas, – mums reikia kelių staltiesių.

Jam buvo liepta eiti į valgyklą, kur valgė vyresniųjų klasių mokinės. Čia gulėjo rietuvės tvarkingai sulankstytų staltiesių. Džekas paėmė vieną ir numetė moksleivei. Tada paėmė kitą ir dar kitą, kol visos turėjo po vieną.

– Būdamas Romoje elkis taip, kaip romėnai. O Graikijoje… – Jis paėmė staltiesę ir ja apsivyniojo kūną. – Voilà. Toga.

Džekas nuvedė mergaites į persirengimo kambarį.

– Dabar visos apsirenkite maudymosi kostiumėliais ir apsisukite togomis. Dėl visa pikta pasiimkite uniformas.

– Kam?

Džekas šyptelėjo.

– Jeigu tektų sprukti nuo mados policijos. – Arba mokyklos direktoriaus, pamanė jis sau.

– Jau dabar galime ant kaktos užsirašyti: N, – burbtelėjo viena paauglė. – „Nevykėlės“.

Tačiau visos suėjo į vidų ir netrukus pasirodė viena paskui kitą, rankose nešinos savo rūbais.

– Na, matote? – tarstelėjo Džekas ir paklausė: – Ar nesijaučiate geriau?

Paskutinė išėjo Ketrina Marš. Ji taip pat vilkėjo toga… bet be maudymosi kostiumėlio. Eidama pro šalį, dailiu įdegusiu ir nuogu petimi brūkštelėjo Džekui per ranką.

Džekas nuslėpė šypsnį. Tokio amžiaus mergaitės, ypač – įsimylėjusios, subtilios nelyg tankai.

Jis nusivedė jas į futbolo aikštę, liepė pasidėti ryšulėlius ir išsirikiuoti.

– Gerai. Iš pradžių jūs visos gyvenate draugiškai pagal taikos sutartį, kurią pasirašė spartiečiai. – Tada jis suskirstė mokines į dvi grupes. – Jūs – spartietės, – pasakė vienam būreliui, – ir norite kariauti sausumoje, nes tai mokate geriausiai. O jūs, – parodė į atėnietes, – norite kariauti jūroje, nes čia jums sekasi geriau nei kitur.

– O kaip žinoti, kurią nudobti? – sušuko viena mergaitė. – Mes visos atrodome vienodai.

– Puikus klausimas! Jūsų kaimynas vieną dieną draugiškas, o kitą – tampa priešu vien dėl kokio nors politinio klausimo. Ką reikia daryti?

– Prieš ištraukiant kardą paklausti?

Džekas suėmė tai pasakiusią mergaitę ir ranka parodė, kad perrėžia jai gerklę.

– Ir kai tik sudvejoji, žūsti.

– Laikytis saviškių, – šūktelėjo kita moksleivė.

– Saugotis, kad kas neužpultų iš už nugaros!

– Smogti pirmam!

Džekas patenkintas šypsojosi, nes šutvė pabudo iš apatijos, atsigavo ir įsitraukė į netikras grumtynes, galiausiai visos su togomis ėmė ritinėtis po žemę, žaliai išsitepdamos kelius ir išsipurvindamos užpakalius. Pavargę visi atsigulė ant nugaros ir žiūrėjo į plunksninius debesis, panašius į balerinas nutįsusiomis galūnėmis.