Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– O kas nori būti šalia tavęs?

Kasija jau buvo beeinanti ieškoti adatos užsikimšusiai pypkei prakrapštyti, bet meistras Čangas, atidėjęs pypkę į šalį, čiupo ją į glėbį.

– Tavoji šeimininkė sakė, kad esi niekam tikusi, bet aš kažkodėl jaučiu, kad būsi pati geriausia. Tu visuomet žinai, ko aš noriu. Kad ir pirmąją mūsų laimės naktį – prabuvai rami. Bet kuri kita iš baimės būtų kėlusi triukšmą ir nervinusis.

Nuo tų žodžių Kasija nukaito ir nusisukusi prisipažino irgi bijojusi ir nenutuokusi, kad bėgs kraujas.

Meistras Čangas, paplekšnojęs jai per skruostą, pasakė, kad ji tik aiktelėjusi, o tai jį irgi paskatino pažiūrėti į ją naujaip. Be to, iki tos dienos jis nerasdavęs laiko jai pasiųsti žinios, taigi neaišku, kaip ji jautėsi, bet ji niekada nesiskundusi, net dabar. Tai rodo, kad ji – patikima mergina.

Šis vyras protingas, pagalvojo ji, supranta, kaip jaučiuosi, bet vis tiek atsargiai išmėgina. Savo mintis išsakė garsiai:

– Man pasisekė, kad galiu patarnauti meistrui Čangui. Už tai esu tik dėkinga.

Jis vėl plekštelėjo jai per skruostą.

– Kokia tu saldžiabalsė, ir žinai, kaip nekelti vyrams rūpesčių. Net nepajusi, ir aš tave...

Pasikėlęs jis dar gurkštelėjo arbatos. Apimtas geismo, kaip dabar, kalbėti jis paprastai nebenorėdavo, bet nebesitvardė – šitą vargšiukę norėjo padaryti laimingesnę.

– Tik išrinkime tinkamą laiką, ir aš tave vesiu, – ištarė patenkintas savimi ir prisitraukė ją artyn.

Prigludusi prie jo, Kasija pasakė, kad jei tik meistras Čangas kasdien ją šitaip lankytų, jai daugiau nieko pasaulyje nebereikėtų.

Jis pažadėjo lankytis kasdien; negana to, jis norįs ją vestis ten, kur pats eis.

Kasija, pirštu rodydama jam į lūpas, paklausė:

– Ir kuo gi aš, didžiapėdė, jums taip tinku?

– Tu žinai, kaip mane gundyti, štai... – Jis bakstelėjo sau į krūtinę. – Aš už tave vyresnis trisdešimčia metų. Koks keistas tas gyvenimas. Kai tik tave išvydau, tą pačią dieną, tą pačią akimirką tu man patikai, o dabar, kuo daugiau į tave žiūriu, tuo labiau esu patenkintas. Ar tai jauti? Kitą mėnesį paprašysiu savo patarėjo išrinkti laimingą dieną ir tave vesiu, palyda bus sudaryta iš aštuonių dengtų neštuvų. Surenkime išties didingą ceremoniją.

Šiąnakt jis apie tai užsiminė antrą kartą ir tik tada Kasija patikėjo, kad iš tikrųjų nori ją vesti. Aišku, tikra žmona ji nebūtų, tik viena iš sugulovių. Vis dėlto jis nebelaikytų jos prostitute.

Kaip netikėta – šitas Hongo brolijos didvyris jai bus pajutęs sielos artumą. Kasija apie jo gyvenimą buvo prisiklausiusi iš kitų, ir kuo daugiau sužinodavo, tuo labiau juo žavėjosi.

Dauguma Šanchajaus Hongo brolijos narių didvyriškai žuvo, Mažųjų peilių draugijai patyrus nesėkmę 1855-ųjų sukilime prieš Čingus. Likę gyvi išsilakstė po kitas apylinkes ir į Šanchajų nedrįsdavo kelti kojos. Todėl Hongo brolija, gyvavusi apie tris šimtmečius, jau buvo benunykstanti. Šanchajuje ją atkūrė ne kas kitas, o Čang Lisiongas, ryžęsis vargams ir rizikavęs gyvybe, kelis sykius vos išvengęs suėmimo. Jo pastangomis Hongo brolija darkart tvirtai atsistojusi ant žemės.

Šitas vyras Kasijai nepaprastai patiko, nesvarbu, kad tarp jų buvo toks amžiaus skirtumas. Gal tai likimo pirštas, gal viskas taip ir turi būti.

Tą bemiegę naktį, kvepiant gencijonams, ji suėmė jo rankas ir pažvelgė jam į akis.

– Meistre Čangai, jūs man toks geras. Vienintelis mano troškimas – tarnauti jums visą likusį gyvenimą.

– O tu jauna, bet išmintinga. Taigi, dėl mūsų vedybų sutarta. Dabar tik laiko klausimas, kada tapsi nuotaka. – Suėmęs už pečių, jis atitraukė ją nuo savęs neatplėšdamas akių. Sau po nosimi burbtelėjo: – Ir kaip Madam Emeralda galėjo taip apsirikti?

Ji ilgai į jį žiūrėjo, paskui droviai šyptelėjo. Valandėlę pasvarsčiusi pasakė, kad galbūt taip nutiko dėl to, kad ji – nekokia dainininkė.

– Tai gal gali ką nors padainuoti? – paklausė jis paleisdamas ją iš rankų.

– Tik valstietišką baladę „Trylika mugių“.

– Cha cha! Kokių mugių?

Truputėlį pagalvojusi ji ryžosi vėl.

– O jei „Vandens kaštainius“?

– „Vandens kaštainiai“ tinka. Pirmyn.

– Tik nesijuokit, nes aš nemoku dainuoti, kaip reikia.

– Mes juk miegamajame, ne teatre!

Žaismingai jam niukstelėjusi, ji ištraukė iš po jo nugaros persiko raudonumo šilkinius baltinius ir apsisiautė jais pečius. Gurkštelėjusi arbatos, pasitempė ir susikaupusi uždainavo:

Mergaitė rinko raudonų vandens kaštainių derlių tvenkiny,

ir vaikinas nuo kranto švystelėjo jai sijoną.

Ak, liaukis, vaikine!

Jei nori paragauti vandens kaštainių – prašom,

bet jei nori daugiau, mesk tai iš galvos.

Ilgą sijoną, trumpą sijoną – tėvai man gali nupirkti bet ką,

bet aš žinau: jei vilkėsiu šį raudoną sijoną,

turėsiu dovanoti tau save.

Tai būta žinomos kaimiškos Šanchajaus apylinkių baladės, dainuojamos tarme, panašia į Songdziango, iš kur buvo kilęs Čang Lisiongas. Kasijos lūpų tariami garsai jo ausiai skambėjo dar mieliau. Lėta, vinguriuojanti dainos melodija virpino širdį ir teikė jam malonumo.

Kasijai dainuoti visuomet patikdavo, bet Šanchajuje ji įsidrąsindavo tik mazgodama indus ar šluodama grindis – tik tuomet paniūniuodavo. Elegantiškoje aplinkoje, kur viešpatavo pipa, nenorėjo apsikvailinti.

Bet dabar, regėdama į save susmeigtas meistro Čango akis – tokias apsvaigusias ir meilias, ji dainavo kaip niekad jausmingai. Net pati nežinojo, kad baladei gali suteikti šitiek emocijų.

Dabar jau svaigo ir klausytojas, ir dainininkė; užsisvajojęs Čang Lisiongas, paėmęs kairę jos ranką, plekšnojo į delną ritmą. Kai Kasija baigė dainuoti, atsisėdęs stipriai ją apglėbė.

– Šita skamba dar geriau negu vaikystėje girdėtos dainos.

– Meistre Čangai... – Ji staiga nutilo.

– Ką?

Toliau kalbėti Kasija nebeįstengė – visa nukaito.

– Kas atsitiko?

– Vėl jūsų geidžiu, – sušnibždėjo ji. Sukdama šalin raudonio išmuštą veidą, pabandė pasiteisinti: – Gal dėl dainos.

Bet tą pačią akimirką pajuto, kaip kūnu perbėgo palaimingas virpulys ir karščio gūsis iš veido nuslūgo į kaklą, paskui į krūtinę.

– Aš tavęs irgi geidžiu, taip, dėl tavo dainavimo! – Jis stvėrė ją ir, plėšdamas rausvus baltinius, kuriais ji ką tik siautėsi, krito ant pagalvės. – Ak tu, mažoji burtininke.

Jų kūnai trūkčiojo laikrodžio rodyklių ritmu; kad ir kiek kartų jie bandė, vis negalėjo sustoti. Laimingesnė Kasija nesijautė per visą gyvenimą. Kai juodu mylėdavosi anksčiau, ji neišmanė, kaip vertinti tai, ką patiria, todėl jausdavo tik truputėlį laimės. Dabar jau žinojo, kad šita laimė priklauso jai ir kad tol, kol ji geis šito vyro, tas džiaugsmas jos nepaliks.

Ji jautėsi tarsi jodama ant šuoliuojančio žirgo; visas kūnas trūkčiojo nuo malonumo spazmų. Žirgas šuoliavo vis greičiau – ją ant jo užkėlė meistras Čangas. Štai, žirgas skrieja lova, siena, upėmis, kyla į aukštą kalvą. Priešais išnyra kalvos viršūnė – žirgas ant jos lėkte užlekia, neįstengdamas sustoti.

Garsiai surikę, juodu krinta nuo žirgo ir sklendžia oru blaškomi vėjo. Jos sielai dar niekad nebuvo taip lengva.

Abu nesusivokė, kada nusileido ant žemės, o gal pabudo. Papūtė gaivus vėjelis, ir atsimerkusi Kasija suprato esanti visa suprakaitavusi.

Atsikėlė, atsinešė šiltą rankšluostį ir nušluostė jam veidą ir kūną. Laikrodis jau rodė tris. Meistras Čangas palinkęs artyn pažiūrėjo, kiek valandų, ir stebėdamasis paklausė: