Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Madam Emeralda, nepaisydama Kasijos išraiškos, nusijuokė. Ji atsisuko į Li Ju.

– Eik, surask siuvėją ir atvesk į Kasijos kambarį. Liepk jam pasiūti kelis drabužių komplektus. Kad ir kaip man būtų sunku, turime išlaikyti vaizdą. – Ji susimąstė. – Nežinia, kada meistras Čangas atkaks ir pareikalaus, kas jam priklauso. Reikia būti pasirengus. Tigras gali pulti mus kiekvieną akimirką, o kai jis atlėks, geis savosios mėsytės.

Kasija išbalo. Nors ir žinojo, kad Madam Emeralda tebando ją paerzinti, vis tiek išsigando.

Madam Emeralda nusikvatojo.

– Žinai, visos moterys, kurių meistras Čangas ragavo, išspjautos žaibiškai tapdavo dešimteriopai gražesnės. Šviežios ir gardžios kaip žiedlapiai, cha cha!

Kasija, nusivilkusi tarnaitės uniformą, apsirengė žalsvos ir žydros spalvų suknele. Ji persimainė. Tarsi būtų virtusi kitu žmogumi. Pačiai buvo sunku patikėti, kad ta turtinga ir kilminga dama veidrodyje – mergina, kuri kitados kasdien liuobdavo kiaulides.

Kai gyveno kaime, ji dažnai turėdavo reikalų su išmatomis. Dvokas persmelkdavo visą kūną. Net atvykus į Kunigaikštienės paviljoną jai reikėdavo, prieš atvažiuojant karučiui surinkti nakties išmatų, iš merginų kambarių išnešti naktipuodžius. Nukėlus dangčius, juos reikėdavo iššveisti iš vidaus ir iš išorės – taip pat ir dangčius, – paskui pasmilkyti, bet jie vis tiek dvokdavo. Dabar šitą užduotį turės atlikti kita, nebe ji.

Daryti jai nebereikėjo nieko. Patalai būdavo pakloti, plaukai sušukuoti. Bet ji jautėsi nekaip, nuobodžiavo. Rankos, neturėdamos kuo užsiimti, ilsėjosi be darbo.

Madam Emeralda pasiūlė mokytis rankdarbių. Apsvarsčiusi pasiūlymą, Kasija pasiuntė Siu Fang nupirkti dailyraščio reikmenų: popieriaus, rašalo ir teptukų. Iki tėvų mirties ji buvo ragavusi šiek tiek mokslo, bet iš tikrųjų jau daug laiko nerašė. Ji nervinosi.

Praėjo savaitė, o meistras Čangas vis nesirodė. Kasija nerimo. Vaikštinėdama koridoriumi, netyčia pamatė Madam Emeraldą triauškiant melionų sėklas. Kai ėjo pro šalį, Madam Emeralda pasuko galvą. Ji taip keistai nusišiepė, kad Kasija pasijuto dar nejaukiau – jau geriau šeimininkė varstytų ją įprastu lediniu žvilgsniu.

Li Ju, daugiau nei dešimt metų vyresnė už Kasiją, mėgino ją guosti:

– Būkit kantri ir laukit. Meistras Čangas yra didysis Hongo brolijos vadas. Šanchajuje jis – labai reikšmingas asmuo. Daug merginų tik ir svajoja prie jo prisiartinti, bet negali. Meistras Čangas, be to, yra didvyris, jį garbina tūkstančiai. Tapusi jo moterimi, tikrai iškilsit virš minios.

Kai Kasija vėl ėjo pro duris, Madam Emeralda šūktelėjo:

– Rytoj atsikelk anksti! Eisime pasimelsti į Čenghuango šventyklą. Pasiimk Li Ju ir Siu Fang. Jos gali eiti drauge.

Kitą rytą keturios moterys dviem karietomis išbildėjo į Čenghuango šventyklą pagarbinti Budos.

Akmenimis grįstas kelias jau buvo pilnas karietų. Sklido malonus garsas – tai varpeliais nusagstytais ilgais sijonais skimbčiojo merginos iš viešnamių.

Artėjant prie šventyklos, erzeliuojanti sausakimša gatvė darėsi panaši į turgavietę. Jos iššoko iš karietų ir toliau ėjo pėsčiomis. Kasijos akys nuo kardus ryjančių, ant nuogų vaikų pilvų stovinčių triukininkų krypo palei visą gatvę išsirikiavusių maisto kioskelių link. Garuojančios duonos su marinuota antiena kvapai sklido net per keletą gatvių, o žiūrint į troškintas upines sraiges tįso seilė.

Staiga Kasija pamatė atskuodžiantį Ju. Neatrodė, kad tas būtų ką tik iš šventyklos. Sumetusi, kad jis turėtų žinoti, kur prapuolė Čang Lisiongas, Kasija pabėgėjusi pirmyn šūktelėjo:

– Ju!

Bet Ju neišgirdo ir išnyko minioje. Pasidairiusi pastebėjo jį ir pasivijo. Jis laukė karietos.

– Ju... – prasižiojo ji, bet neišmanė, kaip apie tai klausti. Ju Čijangas, regis, apsimetė jos negirdįs.

Išraudusi ji prisistatė esanti Kasija iš Kunigaikštienės paviljono. Kodėl gi jis jame nebeapsilankąs?

Pagaliau Ju atsisuko ir šaltai tarė:

– A, tai tu, koks sutapimas.

Jis liuoktelėjo į privažiavusią karietą, pasakė, kad skuba, ir paraginęs vežiką išnyko minioje.

Kasija suprato, kad Ju tyčia jos šalinosi. Pasijuto pažeminta ir pasipiktino. Iš tiesų juk nebūtų vertusi pasakoti apie meistrą Čangą, bet jai nė netoptelėjo, kad šitas meistro Čango padėjėjas sumanytų jos vengti. Paniekinta ji taip ir liko stovėti gatvėje. Dar niekada nesijautė tokia pasigailėtina. Tarytum būtų įkritusi į gilų šaltą šulinį.

Ją atsivijo tarnaitė Li Ju.

– Štai kur jūs! Aš taip sunerimau.

Kasija prisivertusi šyptelėjo ir paklausė, ar Madam Emeralda nepamanė, kad ji paspruko. Akyloji Li Ju akies krašteliu pamatė už kampo bepranykstantį Ju.

– Vadinasi, susitikot su tuo vaikiu.

Vesdamasi Kasiją į šventyklą devynių posūkių tiltu, Li Ju apie Ju Čijangą jai paporino viską, ką tik žinojo. Jį pagimdžiusi viena Kunigaikštienės paviljono kurtizanių. Niekas nežinąs, kas jo tėvas. Motina vėliau netekusi grožio ir turėjusi iš paviljono persikelti į prastesnes įstaigas. Šnekama, kad ji nusiritusi net iki gatvės prostitutės. Šiuo metu jos pėdsakai dingę. Vaikas likęs paviljone ir buvęs auginamas tų pačių tarnaičių, kurios rūpinosi jo motina. Paūgėjęs jis padėdavęs paviljone – atlikdavęs karvelio vaidmenį, tai yra išnešiodavęs po namus pavedimus.

Kasija susirūpinusi paklausė:

– O jo motina daugiau nebepasirodė?

– Ji jau turėtų būti senokai mirusi. Prieš mirtį, matyt, labai vargo ir nebegalėjo pas jį atsilankyti. Ak, šituo versdamasi nė viena ilgai negyvena! – atsiduso Li Ju. – Net geriausiu atveju, sakykim, jei prostitutė išteka, ji negali nė užsiminti apie tokiomis aplinkybėmis pagimdytą kūdikį. Numanau, kad tai motinai jau seniai teko atsisakyti pretenzijų į savo vaiką.

Vargšelis Ju. Kaip ir ji, neturi šeimos. Kasijos pyktis atlėgo. Turėtų būti tikras smagumėlis gyventi šitaip, būnant niekieno, pagalvojo ji.

4 skyrius

Kuri gi kita naktis galėjo pranokti šitą? Dangus mėlynai violetinis, oras – toks gaivus, kad šitą įspūdį dar ilgai prisiminsi. Tai pranašavo gera. Gatvėse ir skersgatviuose už Si Malu būta daugybės restoranų ir arbatinių, diduma jų aptarnavo vietinius viešnamius. Daugelis buvo iškabinę iškabas su įstaigos pavadinimu, kai kurie dar pridėję ir viliojančiai skambančius populiariausių savo merginų vardus – ant jų krito ties vartais mirgančių raudonųjų žibintų šviesa. Tarp ryškiaspalvių žibintų pro vartus pirmyn atgal zujo svečiai – su įprastu lengvabūdiškumu, kvatodami ir šūkalodami, kai kurie – mažais būreliais.

Ypač triukšminga buvo pastate, stovinčiame kelio vidury. Tai būta restorano, didžiulis jo valgomasis buvo pilnas lankytojų. Padainuoti čia suėjusios merginos vienos stovėjo, kitos sėdėjo, bet visų dėmesys buvo sutelktas į viduryje stovinčią garsią kurtizanę, vilkinčią siuvinėtu žaliu švarkeliu ir raudona suknele, iš po kurios kyšojo rištos pėdutės. Skambindama styginiu instrumentu pipa, ji dainavo tyru balsu, lėtai, melodija laipsniškai kilo ir krito. Liauni pirštai virpino stygas, švelnus balsas kuždėjo, o kiekviena nata, regis, oru apskriedavo bent po trejetą ratų.

Tu saugai mane – popierinę gervelę, kuri skraido žemai;

niekas jos nesulaikys – tik rudens vėjas skraidins pirmyn.

Mėnesiena ištirpdo žiedą, jis prasiskleidžia ir nuvysta per greit.

Meldžiu tavęs – šiąnakt būkim apsvaigę.

Merginos linksmintojos turėjo sukurti tinkamą nuotaiką pilstydamos vyną ir į vyrų lėkštes kraudamos valgį. Prisilenkdamos prie pat svečių, jos turėjo parodyti, kad yra dėmesingos ir kerinčios. Kuo vylingesniais balsais merginos kaip įmanydamos stengėsi pagelbėti vyriškiams išrėkti išgertuvių dainų kupletus. Apsimesdamos girtos, jos flirtavo ir vyrus vertė kvatotis.