Хун Ин: Šanchajaus sugulovė

Madam Emeralda, visą dėmesį sutelkusi į meistrą Čangą, kuždėjo jam į ausis, lūpomis kone liesdama skruostus. Tas klausėsi ir, glostydamas jos ranką, šypsojosi.

Kasija, nešina arbata nustatytu padėklu, įėjusi pro plačiai atidarytas Fenikso salės duris, pasuko į miegamąjį. Jos žingsnių veik nebuvo girdėti. Porelė kambaryje kažin ar atkreipė į ją dėmesį. Priėjusi prie staliuko šalia lovos, ji pastatė arbatos reikmenis.

Madam Emeralda buvo besiskundžianti, koks sunkus šiais laikais verslas – tai vis tie revoliucionieriai ir jų sukelta sumaištis.

Meistras Čangas prisimerkęs mėgavosi jos glamonėmis. Bet žodžiai jam nedarė perdėm didelio įspūdžio – nejau gali nesisekti verslas, kai į Šanchajų iš pietų atlėkė tiek daug turtingų vyrukų?

– Noriu pasakyti, kad vis mažiau turinčių skonį svečių, o dosniai atveriančių piniginę apskritai vos keletas, – atsiduso Madam Emeralda. – Jei taip ir toliau, negi ir mes, kurtizanės, turėsime revoliucionuoti?

Meistras Čangas nusikvatojo.

– Ką gi, dėl didžio tikslo visi susivienykim.

Kai Kasija lenkėsi prie padėklo, jis užgirdo ir atmerkė akis. Pastebėjusios nerištas pėdas, akys perbėgo blauzdomis ir sustojo prie veido. Jųdviejų akims susidūrus, Kasija iškart nuleido blakstienas. Nuolankiai stovėjo. Mat pajudėti galėdavo tik tada, kai leisdavo Madam Emeralda. Toks buvo šių namų potvarkis.

Čang Lisiongas paplekšnojo Madam Emeraldai per užpakalį. Šita mergina – nauja? Jis jos nėra matęs. Tiesa, prisiminė, Madam Emeralda danginosi į Čuanšą ieškoti naujų tarnaičių. Pats siuntė savo padėjėją Ju jos lydėti.

– Ji tik valstietės duktė, mano nučiupta Čuanšoje, – pasakė Madam Emeralda. – Ak, kaip sunku šiais laikais kaime rasti padorią merginą! – Ji paliepė Kasijai žingtelėti į priekį ir pasirodyti meistrui Čangui. – Tik pažiūrėk, kokia šlykšti šita mergiotė: akys per didelės, burna per plati, kojos per ilgos... šitokia ilgšė. – Kone baksnodama į Kasiją pirštais, šūkalojo: – Bet pati didžiausia keistenybė – ta pora neperprantamo didumo krūtų! Šlykštesnių nė būti negali. Maža to, kad ją nusipirkčiau, jos dėdienei dar turėjau sukišti krūvą sidabro.

Meistras Čangas tepaklausė:

– Kiek jai metų?

– Na, sako, kad penkiolika, bet tiek neatrodo. Pirkdama ją, tik veltui išmečiau pinigus! Pažiūrėk, kaip aš ją nupenėjau, dabar atrodo rausva ir sveika kaip kokia ūkininkaitė.

– Mano pone, man šešiolika, – pratarė Kasija aiškiai ir garsiai, bet pakelti akių į tuodu ant lovos nedrįso.

– Kas tau leido kalbėti? – Madam Emeralda vėduokle trinktelėjo Kasijai per krūtinę. – O krūtinę liepiau susiveržti, kaip drįsti vėl pasileisti krūtis?!

Kadangi Čang Lisiongas neatitraukė nuo jos akių, Kasija paprieštaravo tik puse lūpų, vis dėlto taip įžūliai spoksančiai Madam Emeraldai nusileisti nepanoro. Apsilaižiusi išdžiūvusias lūpas, ji švelniai tarė:

– Aš negalėjau kvėpuoti...

Madam Emeralda ją pertraukė:

– Jei nenori susiveržti krūtinės, grąžink man pinigus! – Pasisukusi į meistrą Čangą, ji pasibėdojo: – Dar nesu regėjusi tokios bjaurios mergiūkštės. Jei ne pirmalaikė jos tėvų mirtis, būčiau neėmusi. Man jos pagailo, bet kaip galiu savo garbinguose namuose laikyti tokią bjaurybę? Padaryčiau ją paprasta kambarine, bet tos turi būti tekamojo amžiaus. Prieš porą mėnesių ji parūpo vienam svečiui, Nandzingo turtuoliui, tai liepiau jam patarnauti, pamaniusi, kad galbūt galėčiau jai pagelbėti paversdama viena iš savo merginų linksmintojų.

– Be abejonės, tokiai gudruolei kaip tu viskas pavyko, – pasišaipė meistras Čangas.

Madam Emeralda, nepaisydama ironijos jo balse, varė toliau: ta mergiotė jį apkūlusi ir iškėlusi tokią sceną, – tarytum nekaltybės praradimas būtų gyvybės ar mirties klausimas, – kad galop svečią supykdžiusi, ir net pačiai Madam Emeraldai tekę jo atsiprašinėti. Mergiščia, aišku, ūkvedžio buvo nubausta ir nuperta tiek, kiek būdavo periama. Bet ji vis tiek purkštavo. Buvo dviem dienoms užrakinta – vis tiek spyriojosi. Štai kokį triukšmą ji sukėlė, nors šiuose namuose yra pati šlykščiausia ir vargingiausia.

Visa tai sukėlė Čang Lisiongo susidomėjimą. Jis į mergaitę pažiūrėjo naujaip.

Meistras Čangas, atrodo, buvo iš tų, kuriems Madam Emeralda galėjo patikėti viską. Su tokiu supratingu vyriškiu moterys prarasdavo budrumą – peržengdavo ribą. Dabar ji šiek tiek per daug įsismagino puikuodamasi, kaip mergaitę sutramdžiusi vieninteliu gąsdinimu: „Ryt iš ryto išsiųsiu tave atgal į kaimą.“ Tik tada ta užsispyrusi asilė palūžusi ir ėmusi maldauti atleidimo.

Kasija vis dar tyliai stovėjo šalia. Jos išorinis abejingumas Madam Emeraldą įnartino.

– Jei tą svečią Kasija ir būtų linksminusi, mes būtume praradę vardą – jis tikrai būtų palaikęs mus prasčiokais, jei jau laikome merginas tokiomis šlykščiomis pėdomis, – išpoškino Madam Emeralda ir pasisuko į Kasiją. – Nusiauk ir parodyk meistrui Čangui pėdas.

Kasija norėjo sprukti, bet atmintyje tebebuvo gyvas Madam Emeraldos grasinimas. Geriau jos daugiau nebepykdyti. Iš gėdos parietusi kojų pirštelius, ji paklusniai nusiavė. Ant švytinčių grindų pėdos atrodė keistai didelės ir bjaurios, palyginti su pora smulkučių šeimininkės pėdučių – tos buvo dailios kaip auksinės lelijos. Kasija labai susigėdo.

Tačiau šalia, nuleistos nuo lovos, tabalavo meistro Čango pėdos – dar didesnės ir griozdiškesnės, apžėlusios tankiais juodais plaukais. Jos – siauresnės ir baltos, nagai blizgantys, o antrieji pirštai beveik tokio pat dydžio ir dailumo kaip nykščiai. Ji apžavėta nustėro.

– Kažin ar tik jai su tokiomis pėdomis nebus skirta taip ir likti tarnaite? Žiūrėk, ji išties savęs gailisi. Kad ir kaip atrodo, jos lūkesčiai siekė toliau nei garlaivio švilpukas Huangpu upėje! – Jau iš tikrųjų susirūpinusi mergaite, Madam Emeralda padūsavo. – Vaje! Ir kur visa tai nuves?

Tada meistras Čangas galų gale atsitokėjo.

– Nagi, neliek apmaudo ant tos merginos, – šyptelėjo jis. – Liepk jai apsiauti.

Madam Emeralda pamatė, kad jis nustojo spoksoti į Kasiją ir pradėjo gnaibyti jai pėdas. Madam Emeralda apmirė. Negi jis mano, kad šitos moters išvaizda kaip nors palyginama su jos – gražuolės, kitados laikytos dailiausia iš keturių gražiausių Šanchajaus kurtizanių?

Madam Emeralda nenoromis padarė, kaip liepiama, bet gaižiai pridūrė, kad tokia baidyklė kitiems šių namų svečiams gadins apetitą. Šaltai dėbtelėjusi į Kasiją, ji rūsčiai paliepė nešdintis.

Kasija apsiavė ir paniurusi išdėliojo indus. Pasuko prie durų. Meistras Čangas, paėmęs puoduką iš Madam Emeraldos rankų, gėrė arbatą ir išsiblaškęs žiūrėjo Kasijai į nugarą. Viduje kažkas virptelėjo. Tarnaitės drabužiai jai buvo gerokai per maži. Jie buvo smarkiai apgludę kūną, todėl pečiai atrodė per platūs, bet liemuo – liaunas ir dailus. Grožis, akivaizdu, ne įprastinis. Tarp mergelių linksmintojų, prie kurių jis buvo pratęs, ji – retas atvejis.

Ji kažko turi – gal valstietės nekaltumo ir tvirtumo; tas kažkas jam buvo gerai žinoma, kai buvo jaunesnis.

Kasija priminė meistrui Čangui praeitį, jis pagalvojo, kad ji tarsi labai pažįstama. Betgi negalėjo jo šitaip patraukti vienintelis tos merginos žvilgtelėjimas. Tai nuo ko šitaip tankiai plaka širdis?

Ak, štai kas: Kasija atrodo lygiai taip, kaip ana vakarietė gražuolė, kurią jis matė pornografiniame vaizdelyje nešiną ąsočiu vandens.

Galbūt dėl to, kad aukšta – todėl palaidinė prie juosmens priglunda kaip medžio kamienu pilamas vanduo. Jai judant palaidinė tai vienaip, tai kitaip išsitempdavo; užuot tiesiai kritusi žemyn, bangavo, ryškindama užpakalį ir klubus. Bangavo ir plačios kelnės, visas kūnas vilnijo. Ji atrodė nelyg paveikslas, kuris štai ims ir pranyks.