Хун Ин: Šanchajaus sugulovė

– Ką sako vyriausiasis patarėjas?

– Vyriausiasis patarėjas sakė, kad meistro Čango reikalavimas – kad Čingo brolija paklustų Hongo brolijai, – jau seniai perduotas ir kad iki šiol Huang Peiju teigdavęs, jog šis reikalavimas net negali būti svarstomas. Jo vadas nacionalistų lyderis Sun Jatsenas – ir tas negalįs įsakinėti Čingo brolijai, ką jau kalbėti apie jį.

– Tai visiškai suprantama, – pritarė Čang Lisiongas.

Tada Ju pasiskubino pasakyti, kad vyriausiasis patarėjas jį čia siuntęs pranešti, jog šįvakar Huangas, atrodo, bus apsigalvojęs. Jis sakąs, kad viskas dabar jau priklauso nuo derybų – juk Hongo brolija ir Aljanso draugija, taip ilgai bendradarbiavusios, yra tapusios viena šeima. O Čingo brolija klausanti Aljanso draugijos nurodymų, taigi turėtų klausyti ir Hongo brolijos. Pats Huang Peiju visuomet save laikęs Hongo brolijos nariu; galiausiai, iškilus reikalui, galima pasikliauti tik tais, kurie priklauso Hongo brolijai. Jis esąs labai dėkingas meistrui Čangui, kad atsiuntė jam palydovą, lydėjusį visą kelią iš Japonijos į Šanchajų.

– Galų gale nors keletas tinkamų žodžių. – Meistras Čangas pakilo. – Bet tai tik žodžiai. O kaip iš tikrųjų?

Jis priėjo prie lango ir kalbėjo tarsi kreipdamasis į Ju, bet iš tikrųjų tik garsiai mąstė. Žinojo, kad revoliucionieriai nori pasinaudoti Hongo brolijos galia, žinojo, kad jie rengiasi sukilimui. Galiausiai Ju Čijangui pasakė:

– Liepk vyriausiajam patarėjui akylai sekti Huang Peiju, bet derėtis neįsitempus. Pažiūrėsime, kas pasiduos pirmas.

– Tai man eiti pas vyriausiąjį patarėją?

– Atidėkime šitai iki rytojaus. Pasakyk jam, tegul surengia dar vieną taiči treniruotę su mūsų varžovu. – Čang Lisiongas paplojo Ju per petį. – Esi šaunus vyrukas, Ju. Sėskis, išgersi.

Ju atsargiai prisėdo.

– Klausau, meistre Čangai.

Čang Lisiongas – šypt.

– Kaip čia yra, kad tu nemoki atsipalaiduoti? – paklausė jis. – Na, bet ir gerai, juk tokiems kaip mudu visuomet pravartu būti budriems. Betgi tau jau septyniolika – kodėl šitame gražuolių pilname paviljone neišsirenki dailios merginos?

Ju susidrovėjęs leptelėjo:

– Meistre Čangai, vesti aš per jaunas.

Čang Lisiongas įdėmiai nužvelgė savo padėjėją – dėl dailaus stoto ir nuovokumo šitas vaikinas panašesnis į pareigūną, nei į vyrą, turintį reikalų su nusikaltėliais. Taigi jis teisingai padarė jį priėmęs, o paskui pasiuntęs pasimokyti.

– Puiku, tavęs laukia daug žadanti ateitis.

Ju atsistojo.

– Niekada neužmiršiu, ką jūs, meistre Čangai, dėl manęs padarėte.

– Gerai jau, gerai. – Čang Lisiongas patenkintas jį nužvelgė. – Bėk.

Kiemas netilo dar ilgai po vidurnakčio. Kasija gulėjo lovoje, bet negalėjo užmigti. Apsirengusi ji tyliai pravėrė duris. Mėnesienoje nelyg paslaptingos liepsnos tvenkinyje žybčiojo auksinė žuvelė. Sklandė kalbos, kad viena mergina pasikorė štai po tuo persiku. Jos šmėkla liko; po medžiu niekas nedrįsta vaikštinėti net dieną. Bet jo kirsti Madam Emeralda vyrams neleido – kirsi kiekvienai pasikorus, tai nė vieno medžio neliks.

Tačiau Kasijai čia buvo gera. Ramu. Ji išgirdo kostelėjimą ir pamanė pastebėjusi priešais ant pastato šmėkštelint šešėlį. Bet kai užlindo už medžio ir vėl žvilgtelėjo, šešėlio nebebuvo.

Paskui ji pamatė laiptais nulipantį meistrą Čangą. Smalsumas stumtelėjo išlįsti iš tamsos. Ji atsistojo po žibintu, kad būtų regima. Nuo laiptų atsklido nerimastingas Madam Emeraldos balsas:

– Saugios kelionės, meistre Čangai!

Čang Lisiongą lydėjo du sargybiniai: vienas prieky, kitas gale. Karieta, jau seniai privažiavusi, su sargybiniais laukė prie pat durų.

Pastebėjęs Kasiją, meistras Čangas stabtelėjo. Po valandėlės, netaręs nė žodžio, praėjo pro šalį.

Matydama, kaip jo karieta išnyksta tamsoje, Kasija stovėjo nė nekrustelėdama. Paskui sudirgo ir grįžo į kambarį gultis. Įsikniaubusi veidu į priegalvį, prisiminė savo pirmąją dieną Šanchajuje.

Išlipę iš kelto, jie prie 16-ųjų užeigos namų užsisakė karietą.

Triukšmingoje gatvėje stumdėsi žmonės. Įsitikinusi, kad Madam Emeralda nepamatys, Kasija stryktelėjo iš karietaitės ir ėjo pėsčia, smalsiai žvalgydamasi aplinkui. Karietos dažnai stabčiojo, ir netrukus iš vienos iššoko Ju.

Iš kelto jau buvo išlipusi ir šutvė girtų, triukšmingų vakariečių jūreivių, braudamiesi pro žmones jie traukė viešnamių link. Visą kelią Madam Emeralda buvo prapliurpusi apie meistrą Čangą, todėl Kasija nesusilaikė nepaklaususi:

– Kas tas meistras Čangas?

Madam Emeralda dūrė pirštu į priešais stovinčią arbatinę.

– Aure!

Kasija pakėlusi galvą sužiuro – prie arbatinės lango sėdėjo ir iš aukštai žiūrėjo du vyrai.

– Kuris? – vėl paklausė ji.

Madam Emeralda už ausies užsikišo išsipešusią plaukų sruogą.

– Koks skirtumas? Meistras Čangas – svarbiausias Šanchajuje. Su tavim jis neturi nieko bendra.

Iš toli visa tai atrodo kaip sapnas. Dabar ji ne tik turi su juo šį tą bendra – ji rengiasi tapti jo moterimi. Tačiau šita mintis jos nedžiugina, priešingai, ji blaškosi ir vartosi lovoje kamuojama nerimo.

Buvo ankstyvas rytas, bet tarnai jau darbavosi. Vos tik Kasija spėjo nusiprausti, pas tarnaites atėjusi Madam Emeralda šaltai sukomandavo:

– Eikš!

Kieme tvarkėsi kiemsargis – šlavė grindinį, storai nuklotą nuo medžio nukritusiais lapais. Ša, ša – brūžavo bambukinė šluota, slysdama grindinio plokštėmis. Merginos dar nepakirdusios, todėl garsiai kalbėti negalima. Nors saulė jau seniai patekėjusi, išgirsi nebent skambų ir tyrą paukščių ulbesį.

Kasija tylomis sekė paskui Madam Emeraldą. Eiti greičiau už šeimininkę jai nebūtų buvę sunku, o atsilikti nors per žingsnį reikėjo šiek tiek pasistengti.

Prie durų jų jau laukė dvi iš pažiūros švarios ir tvarkingos moterys. Nors atrodė matytos, Kasija jų nepažinojo. Mat pagal Kunigaikštienės paviljono taisykles tarnaitėms ir kurtizanėmis besirūpinančioms kambarinėms palaikyti artimą ryšį buvo užginta.

Madam Emeralda dūrė pirštu į aukštesniąją – jai galėjo būti maždaug dvidešimt aštuoneri.

– Tai Li Ju. – Pasukusi galvą, ji žvilgtelėjo į jauniklę. – O čia – Siu Fang, vyresnė už tave pora metų. Nuo šiol judvi prižiūrėsite panelę Kasiją.

– Taip, ponia, – unisonu atitarė Li Ju ir Siu Fang.

Galiausiai Kasija susivokė, kad ji bus tapusi „mergina“, kuriai patarnaujama. Madam Emeralda padarė taip, kaip liepė meistras Čangas. Galvoje prašviesėjo, širdyje sušilo.

Kasija nužvelgė kambarį, kur jos stovėjo. Kitos turėjo po svetainę ir miegamąjį, o šičia buvo vienas kambarys, nors ir didesnis negu kiti. Lotosų žiedais ir paukštukais išpiešta širma jį dalijo į miegamąją ir gyvenamąją zonas. Lovūgalyje kūpsojo dailiai sukrauta krūva dygsniuotų antklodžių, pagalvių ir priegalvių. Prie lovos virš tualetinio stalelio, nukrauto pudra, lūpų dažais, skaistalais ir antakių pieštukais, kabojo „sparnuotas“ veidrodis. Čia būta net stiklinio sietyno ir laikrodžio. Žvilgėjo užuolaidų šilkas, nuo jų kraštų sviro puošnūs kutai.

– Matai, šitas kambarys kur kas didesnis negu kitų, – pasisukusi į Kasiją pasakė Madam Emeralda. – Argi Mamutė ne gražiai su tavimi elgiasi?

Pasivadindama Mamute ji norėjo parodyti prielankumą.

– Ačiū, Mamute, – paskubomis padėkojo Kasija.

– Tai nebūk tokia rūškana. Argi ne tu šypsningoji?

Kasija tylomis nudelbė akis. Galvodama, kokią kainą jai teks sumokėti už šitą nepadorią prabangą, jautėsi nesmagiai.