Хун Ин - K - meilės menas

Versta iš:

Hong Ying

K: THE ARTRT OF LOVE

Penguin Books Ltd.,

London, 2011

ISBN 9786090103883

Copyright © Haashan Chubanshe, Taiwan

Translation copyright © from the Chinese by Nicky Harman and Henry Zhao, 2002

Cover copyright © Marion Boyars Publishers, London.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramunė Vaskelaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė

Redaktorė Edita Vaskelaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Autorės įžangos žodis

Aš manau, kad kuriant romaną galioja tik vienas pagrindinis kriterijus – romanas turi būti „gražiai papasakota gera istorija“. Šitai svarbiausia turėti galvoje prieš imantis rašyti ir rašant. Knygą parašius, suprantama, per vėlu daryti ką kita, kaip tik ją darsyk skaityti ir žiūrėti, kokius ji sukelia jausmus.

Kadangi „K“ yra pagrįsta tikra istorija, pirmiausia paaiškinsiu, kaip iki jos prieita. XX a. devintajame dešimtmetyje Kinijoje aš buvau įsitraukusi tiek į oficialiai pripažįstamus, tiek į pogrindinius literatūrinius būrelius. Godžiai skaičiau, o viena pirmųjų mano atrastų rašytojų buvo pagrindinė knygos veikėja, tai yra pati K. Mane labai žavėjo itin kurstantis jausmus, romantiškas jos rašymo stilius – man ji buvo drąsiausia „Jaunaties“ draugijos autorė moteris.

Einant laikui, ausis pasiekė ir varganai padrikos gandų apie K gyvenimą nuotrupos. Nors sunku pasakyti, kiek jos teisingos, K buvo siejama su jaunuoju anglų poetu Džulianu Belu – Vanesos Bel sūnumi ir Virdžinijos Vulf sūnėnu. Aš netyčiom sutikau žmonių, tolimai susijusių su K, vienas jų buvo Džuliano studentas Vuhano universitete. Tai jis su Džulianu vyko į Sičuaną ieškoti Raudonosios armijos. Vėliau šis vyrukas tapo žinomu rašytoju ir vertėju, o devintajame dešimtmetyje išleido ilgus memuarus, kuriuose esama ir kelių žodžių apie jo senų laikų mokytoją Džulianą Belą.

Aš mačiau K nuotraukų – jos rodo ją buvus išskirtinai gražią – ir aptikau šiuolaikinių biografijų, kur ji apibūdinama kaip Luodzia kalvos gražuolė. Taip pat mačiau nuotraukų, kuriose ji dėvi akinius ir su jais, pasirodo, stebuklingai virsta tipiška „moterimi rašytoja“.

Iš šito, žinoma, istorija nebuvo sukurta, bet man buvo padarytas stiprus įspūdis.

1994 m. Blumsberyje pasirodė storas Vanesos Bel laiškų rinkinys. Į jį buvo įtraukta ir daug laiškų sūnui Džulianui, kuriuose dažnai minima K, o tų laiškų atskleidžiama didžiulė mylinčių motinos ir sūnaus artuma – ypač jaudinanti. Kaimiška jos sodyba, Čarlstonas, traukia nuolatinį Blumsberio tyrinėtojų srautą iš viso pasaulio. Viduje ant sienų, išpuoštų Bel tapyba, vyrauja būtent Džuliano portretai. Kai lankiausi tuose namuose, einant iš kambario į kambarį smalsulį kurstė kiniški meno darbai – ko gero, tai Džuliano dovanos motinai, pavyzdžiui, du bronziniai antikvariniai daiktai, bodisatvos Guanin statula.

Aš nutariau pasikapstyti šiek tiek giliau, veikėjus, su kuriais buvau bepradedanti susipažinti, imti ir įkūnyti. Londono universiteto bibliotekoje susiradau Džuliano Belo rinktinius laiškus bei eilėraščius ir dar aptikau jo nuotrauką, nufotografuotą Ispanijoje. Tame paskutiniame paveikslėlyje jis stovi pulke žmonių, atsirėmęs į greitosios pagalbos sunkvežimį, su koviniu šalmu ir ilgais auliniais batais. Atrodo kažkuo panašus į šmėklą. Kaip savo dienoraštyje įrašė Vulf, šitas pasipūtėlis jos sūnėnaitis iš Kinijos grįžo labai pasikeitęs. „Džulianas suaugo – noriu pasakyti, tapo stiprus, susitvardantis, sakyčiau, susikrimtęs, jo liūdesy regėjosi kažin kas tragiška, lūpos ir veidas pasidarė labiau įsitempę, tarsi pats vienas sau mintytų… Pajutau, kad jis pasikeitė.“

Ką gi, mes žinome kodėl.

Kadangi dviejų šios istorijos pusių dar niekas nebuvo susiejęs, aš nebegalėjau ilgiau spyriotis pagundai būti ta, kuri parašytų „K“. Parašiau 1998-ųjų vasarą.

Žinoma, mano paieškos anaiptol nebuvo sekinančios – juk pagaliau siekiau parašyti romaną, ne biografiją. Kaip romanistė, turėjau privilegiją plėtodama istoriniu pagrindu paremtą istoriją pasitelkti vaizduotę, savuoju pasakojimu nepretenduoju į dviejų įsimylėjėlių gyvenimo faktų ataskaitą.

Paraginta kinų žurnalo „Literatūriniai klausimai“ redaktoriaus, iš naujo „K“ perskaičiau turėdama galvoje kelis tiek savo draugų, tiek kritikų keltus klausimus.

Pirmasis iš jų yra toks: „Ar Kinija tikrai buvo tokia skurdi?“ Šito manęs visuomet klausinėja, ypač dažnai – žmonės, skaitę ankstesnę mano knygą „Upės dukra“. O „K“ skaitytojai nori žinoti, ar gyvenimas Kinijoje išties buvo toks hedonistiškas. Tuodu klausimai vienas kitą naikina. Ši šalis tokia didžiulė ir tokia sudėtinga, kad net dvidešimtame amžiuje būta labai skirtingų Kinijų. Žinoma, Kinijos žmonės gyvenimu džiaugėsi, ypač ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai planai modernizuoti šalį atrodė viltingi. Amerikietis kritikas, rašantis laikraščiui „Washington Post“, kartą man uždavė tokį klausimą: „Kodėl knygos apie Kiniją visuomet tokios vargingos?“ Viliuosi, kad „K“ jį įtikins kuo kitu.

Kitas klausimas paprastai būna toks: „Ar rytietės iš tikrųjų tokios vylingos, kad negalima joms atsispirti? Ar vakariečiai tokie savanaudžiai ir pasipūtėliai?“ Tokiais klausimais parodomas stereotipizavimo laipsnis, tiksliau, tam tikras Džuliano pagedimas – jis manė, kad rytietės yra romios, saldutės, o vakariečiai drąsūs ir stiprūs. Tik gerokai vėliau suprato, kad kiekvienas iš mūsų yra individas, sudarytas iš krūvos prieštaravimų. K buvo šiuolaikinė intelektualė, kartu ir paslaptinga rytietė, dar ir daoistiškojo meilės meno žinovė. Tad kokią etiketę galėtume jai prilipinti? Ji stereotipinė? Ar tokios aistringos, tokios seksualios yra visos kinės? Aš tegaliu tik darkart pasakyti, kad K neatstovauja tipiškoms kinėms, juolab rytietėms, o tas, kas šiuo romanu mėgins vadovautis kaip rytietiškų meilės nuotykių vadovu, bus stipriai nuviltas. Jei šia knyga ką ir norima pasakyti, tai būtent kad stereotipai ne tik yra kvailystė, bet ir gali paspęsti žabangas tiems, kurie juos plėtoja.

Trečiasis ir turbūt dažniausias klausimas – „Ar šis romanas ne per daug erotiškas?“ Aš nemanau, kad grožinė kūryba gali būti erotiškesnė už tai, kas mūsų patiriama gyvenime. Tik pabandyk aprašyti pojūtį, kaip nuo degtuko svyla pirštas, ir beregint pritrūksi žodžių. Jei skaitytojas „K“ laiko erotišku, tai mano rašinys bus padaręs numatytą poveikį. Iš tikrųjų šiuo romanu aš noriu atskleisti mintį, kad seksas ir meilė neatskiriami. Džulianas save laikė patyrusiu meilužiu ir manė, kad seksu gali užsiimti nemylėdamas. Šitą požiūrį jis taikė santykiams su K, bet suprato, – deja, per vėlai, – kad stipriai ir neatšaukiamai ją pamilo. Tokios erotinės įkrovos kupina meilė yra vienąkart gyvenime duodama patirtis – ta, už kurią romane jis reiškia padėką mirdamas.

Taigi, „K“ erotiką įžiūrinčius skaitytojus sveikinu – jums pasisekė: jei mano romanas skaitant kursto aistringus jausmus, kiekgi daugkart labiau jūs branginsite savo mylimąjį. Ir už tai turėsite dėkoti „K“.

Hong Ying

K: meilės menas

Pirmas skyrius

1937-aisiais, liepos 6-ąją, respublikonų armija, siekdama nutraukti Madrido apsiaustį, pradėjo Brunetės mūšį. Į atakas įsitraukė keletas tarptautinių brigadų, bet jos stipriai nukentėjo – pagalbą iš oro priešui teikė daugiau nei šimtas vokiškų lėktuvų. Kovai užsitęsus iki liepos vidurio, taikiniu tapdavo net sužeistieji: fašistų lakūnai vis smogdavo pagalbos automobiliams, nors ant jų viršaus ir būdavo išpiešti milžiniški raudoni kryžiai.