Хун Ин - K - meilės menas

Jam bombardavimo keletą sykių pavyko išvengti.

Liepos 18-osios rytą aptriušusį pagalbos automobilį – ką tik pataisytą sunkvežimį – jis vairavo atgal į frontą. Važiuodamas virš galvos išgirdo meseršmito kauksmą. Kelias buvo per siauras, kad važiuotum zigzagais, o laukuose abipus – vieni krūmokšniai, nė priedangos.

Jis įdėmiai pasiklausė lėktuvo stūgsmo. Kai ūžesys priartėjo, paspaudė akceleratorių, ir sunkvežimį ant akmenuotos žemės sumėtė. Meseršmitui kylant viršun, nuspaudė stabdžius, ir palindęs po prietaisų skydu, bandė apsisaugoti nuo to, kas tikrai laukė.

Pagalbos automobilį kliudė visu stiprumu driokstelėjusios bombos sprogimas ir jo vos neapvertė. Metalas pažiro žiežirbomis, mat trūko sunkvežimio antvožas. Skardos žvangesys, paskui alyvos kliunkčiojimas. Iš vandens bako siūbtelėjo garų gūsis.

Meseršmitui nuzvimbus, vairuotojas atsargiai išropojo. Nuo plaukų ir drabužių pabiro duženos – jis purtėsi jas, stipriai keikdamasis. Pagalbos automobilyje sužeistieji klykė iš skausmo.

Jis pažiūrėjo į dangų. Jeigu būtų norėjęs, šiandien būtų buvęs Madride, konferencijoje „Pasaulio rašytojai prieš fašizmą“; ten buvo kviečiamas pakalbėti kaip „besikaunantis poetas“. Tą mintį iškart atmetė – pagalbos automobilių vairuotojų pasiūla menka, o kokia gi poezija galėtų būti paveikesnė už veiksmus prieš artilerijos ugnį?

Sunkvežimį teko palikti – buvo per daug sumaltas. Sulaukęs keliu važiuojančio dar vieno pagalbos automobilio, vairuotojas jį susistabdė ir padėjo perkelti paties vežtus sužeistuosius.

Vos tik pasiekęs ligoninę, susirado kitą ekipažą ir vėl išdūmė į fronto liniją.

Šįkart sėkmė aplenkė. Tame pačiame siaurkelyje, kuriuo važiuota pirma, stačiai iš dangaus tiesiai ant jo krito bomba. Vairuotojo kabina buvo nuplėšta ir, pakilusi aukštyn, pro ugnies sieną jį tėškė ant žemės.

*

Britų medikų būrio neštuvais velkamas į ligoninę jis plūdo krauju ir buvo nuo galvos iki kojų dulkinas. Gydytojas, paskubom apžiūrėdamas, rado giliai į krūtinę įsirėžusį didelį šrapnelio gabalą. Operacija, kad jį ištrauktum, būtų tik pridėjusi skausmo ir pagreitinusi mirtį. Sužeistųjų buvo tiek daug. Gydytojas nusisuko į kitus – į tuos, kuriems galėjo padėti.

Prie jo neštuvų priėjo seselė, paskirta beviltiškiems atvejams. Kad palengvintų paskutines akimirkas, pamirkiusi dubenyje marlės gabalą nušluostė skruostus ir kaktą. Veide, apsaugotame šalmo, nė įdrėskimo. Oda išbalusi tarsi gipsas. Jis miegojo, tarsi būtų nusikamavęs.

Seselė jau buvo benueinanti, bet pamatė krustelint lūpas – ligonis mėgino kažką pasakyti. Akių vokai trūkčiojo, veltui bandydami prasimerkti. Ji pasilenkė. Per aplinkinį gaudesį galvą turėjo palenkti tiek, kad ausimi glustelėjo prie lūpų, bet jo žodžiai buvo aiškūs:

– Visą gyvenimą norėjau dviejų dalykų: turėti gražią meilužę ir pamatyti kovą. Gavau tiek viena, tiek kita. Aš patenkintas.

Seselė apstulbo. Atsitiesė, rankoje tebelaikydama dubenį su marle, ir nužvelgė pacientą. Žiojinti žaizda tebesisunkė krauju, kraujas teškėjo ant grindų, bet neatrodė, kad jį kamuotų skausmas. Kalbėdamas jis, regis, gulėjo ramus. Neįprasta, kad mirštantysis kalbėtų su tokia pasitenkinimo savimi išraiška, betgi čia karas, o kare įmanoma viskas.

Nūn jis kažką murma kalbà, kuri turbūt bus lotynų – neįmanoma pasakyti. Vos tik išleidęs tuos žodžius, panyra į komą.

Tąnakt jis buvo palaidotas Fuenkarale, su kitais tos dienos mirusiaisiais.

*

Ligoninės direktorius nusimovė kraujais aptaškytas pirštines, nusiprausė veidą ir sėdo pasirašyti mirties liudijimų. Tai buvo paskutinė iš jo kasdien atliekamų užduočių, ranka popieriaus lapais lakstė. Jis vos laikėsi neužsimerkęs. Pasirašęs paskutinį, lygino popierių šūsnį, tik staiga susivokė, kad vienas iš matytų vardų jam žinomas. Panaršęs popieriuose, susirado ko ieškojęs:

DŽULIANAS BELAS

Artimieji: p. Vanesa Bel, motina

Adresas: Gordono aikštė 46, Blumsberis, Londonas

Gydytojas pasitiesė ant stalo liudijimą, pasitrynė akis. Pašaukė seselę, kad atneštų mirusiam vairuotojui priklausančius daiktus. Išvertė visą kuprinę – įprastas šlamštas. Vis dėlto būta ir dar šio to. Užrašinės. Gydytojas ją atvertė. Lapai buvo prirašyti – ko gero, eilėraščių, – rašmenimis, kurie jam nesakė nieko. Bet čia buvo ir keleto puslapių laiškas, stropiai sulankstytas ir įkištas be voko. Rašysenos būta tvarkingos:

Jei pasigaučiau nepagydomą ligą ar žūčiau per nelaimingą atsitikimą, jei būtų žinių ar patvirtintų gandų, kad esu įsitraukęs į revoliucinę veiklą, šitas laiškas turi būti perduotas mano motinai Vanesai Bel.

Gerai. Vyrukas pasirūpino palikti testamentą. Bus daug paprasčiau visiems, kam tai rūpi. Gydytojas peržvelgė likusią puslapio dalį. Liko daug, o skaityti nėra kada – jis toks išvargęs ir apskritai šitai ne jo reikalas. Jis užmetė akį tik į rašymo vietą ir laiką:

„Fushimi Maru“ laive, artėjant prie Šanchajaus

1935 m. rugsėjo 26 d.

Prieš dvejus metus? Kinijoje? Tai kas gi čia per testamentas? Greit užvertęs knygutę, jis paleido ją kristi ant stalo. Ta tyliai atgulė ant žvilgančios geltono šilko nosinaitės, prieblandoje stebėtinai švelnios, su dailiu bambuko lapų piešiniu. Viename jos kampe būta raidės K, aiškiai išsiuvinėtos ranka, tamsiau geltonu siūlu.

Gydytojas atsiduso. Kiekvieno mirusiojo daiktai pasakojo vis kitą istoriją, o kadangi jų savininkai buvo mirę ir palaidoti, kiekvienas turėjo tą patį aitrų atskonį.

Jis viską sugrūdo atgal į kuprinę, mirties liudijimus vėl sukrovė į krūvą ir padėjo vidury stalo. Sekretorė ryte sutvarkys. Staiga apimtas nuovargio, atsistojo ir nuėjo gultis. Tik tada prisiminė, kad šitą numirėlį yra matęs.

Matė prieš porą metų. Buvo kažkokiuose viešuosiuose svarstymuose Londone – pamiršo kokiuose, kažkas apie fašizmo plitimo sustabdymą. Ten dalyvavo garsiosios seserys Virdžinija Vulf ir Vanesa Bel, o tarp jų sėdėjo jaunuolis – aukštas, imbiero spalvos plaukais, dailus, plyštantis juoku. Jis akivaizdžiai šaipėsi iš profesoriaus Haroldo Laskio, kuris ant pakylos gynė europietišką darbo politiką. Jaunuolis laidė sąmojus, o dvi sesutės juokėsi ir globėjiškai jį gobstė.

„Tai Džulianas Belas, – pakuždėjo gydytojo draugas. – Tu jį žinai. Kembridže, Karališkajame koledže, garsėja kaip jaunosios kartos Blumsberio poetas.“ Vėl nuaidėjo mažosios grupelės juoko proveržis. „Koks pasipūtėliškumas!“ – sušnypštė draugužis. Gydytojui jaunuolis kaip tik atrodė veikiau peraugęs mokyklinukas, motinos ir tetos lepūnėlis, ir jis pajuto įsismelkiant pavydą.

Antras skyrius

Vienintelis būdas Jangdze iš Hankou persikelti į pietiniame krante esantį Vučangą buvo keltu.

Džulianas plonyčiu trapu nulingavo žemyn, bet vos pėda palietė žemę, priešais sustojo rikša – užtvėrė kelią. Pliūptelėjo ilga kinų kalbos papliūpa, atmiešta anglų kalbos nuotrupomis, bet suprantami buvo tik du žodžiai: „Prašom, pone.“ Džulianas sužiuro. Vaikiščias buvo jaunas, malonaus, atviro veido. Tačiau lipant vežimaitis kaltinamai sugirgždėjo. Lenkti rikšos bortai buvo pritaikyti ne jam.

Tada jį pradėjo tempti – liesas berniuko kūnelis atrodė taip panašus į džiovininko, kad Džulianas kaipmat panūdo vėl šokti gatvėn. Kaip jis gali leistis tempiamas šito ligoto vaiko? Lyg būtų koks karikatūrinis imperialistas! Bet tada pasigirdo nepatenkinti kitų kulių šūksmai, o jo jaunikaitis jiems guviai atsikirto. Pasirinkimo nebuvo – šitam berniukui neatsakysi. Džulianas liko kur buvęs.