Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Versta iš:

Hong Ying

The Concubine of Shanghai

Marion Boyars Publishers Ltd, London, 2008

ISBN 978-9955-38-911-8

Copyright © Hong Ying 2008

Copyright © Vertimas į anglų kalbą, Liu Hong, 2008

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Carlo Dapino / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramunė Vaskelaitė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorės Indrė Petrėtytė ir Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Hong Ying norėtų paskirti

šią knygą Z. Z. ir Z. T.

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI

Kasija Siao

Madam Emeralda Sin

Čang Lisiongas (meistras Čangas)

Huang Peiju

Ju Čijangas

Lili Čang

Siu Fang (Kasijos tarnaitė)

Li Ju (Kasijos tarnaitė)

Lu Sianglan (šeštoji sugulovė)

Liu Dzi (pjesių autorius)

Džang Hui (aktorius)

PASAKOTOJOS PASTABA

Ši knyga yra visiškai tikra; visi veikėjai ir siužetai pagrįsti tikrais įvykiais. Prašom turėti omenyje, kad autorė gerai pasirengusi atsakyti visiems, kurie pamanys esą šmeižiami.

1 skyrius

Praeičiai ji nešvaistė laiko. Vėl būtų ryžusis bet kam, kad pradėtų iš naujo.

– Šiaip ar taip... – nukando žodžius, atversdama priešais mane ilgą, laibą plaštaką.

Puikiai nulieta, tarsi būtų skirta visiems rodyti, ji mane žavėjo. Kai ji man ištiesė ranką, suspurdo širdis – juk laikyti šitą delną savajame, į valias į jį žiūrėti buvo ilgai puoselėta mano svajonė.

Linijas jame buvau mačiusi daug kartų. Ji lygindavo jas su manosiomis, taip mane sutrikdydama, kad užmiršdavau ko ieškojusi, tarsi nebesupaisyčiau kokio senovinio strateginio žaidimo. Mintis gali keisti kūno formą, gali pasidaryti taip, kad visas žmogaus likimas būtų aiškiai matyti delno linijose. Šanchajuje žmonės šitai vadino akivaizdybe – taising. Jos taising buvo išties ypatinga: užteko įsižiūrėti į jos delną, kad pamatyčiau, jog jai lemta visiems būti prakeikimu. Laimingąją žvaigždę gožė negandinga žvaigždė.

Maža to – aš nesugebėjau išlikti ramaus veido. Pažvelgiau į mielą jos šypseną – šypseną, kuria ji tiek daug ką žavėjo, – ir nuliūdau. Viena iš mūsų pratarė:

– Kad ir kaip ten būtų, visos pjesės prasideda nuo pirmosios dainos.

Ar tai pasakiau aš, kad ją paguosčiau, geriau nepagalvojusi, ar ji, juokdamasi iš savo pasiryžimo eiti toliau?

___

Savo svajonių ji negalėjo valdyti.

Dažnai svajodavo apie rytą, kai išeis iš namų. Tankiai, baimingai plakančia širdimi laukdavo lėtai atslenkančios aušros. Mat ištisą naktį būdavo prastoviniavusi jūros užliejamoje dumblėtoje seklumoje, žiūrėdama į rytus, būgštaudama, kad saulė viršum ano tolimo horizonto gali ir nepakilti.

Kai mirė tėvai, jai buvo septyneri. Tuomet ji ir panoro išeiti. Nuo tų laikų aname žvejų kaimelyje praėjo šitiek metų – tamsieji prisiminimai dabar jau turėtų būti pablukę. Tačiau ji vis dar sapnuoja košmarus, dažnai pabunda išmušta šalto prakaito, pačią klaikiausią akimirką.

Jeigu apie ją kurčiau filmą, pradėčiau nuo šitos scenos.

* * *

Saulė šildė Pudongo krantinę – ja trejetas vyrų nešė dengtus neštuvus. Juose sėdėjo išsipuošusi vidutinio amžiaus moteris, tankūs jos plaukai buvo lygūs ir žvilgantys, nė sruogelės ne vietoje.

Doke stovėjo prišvartuotas didžiulis krovininis laivas, paruoštas remontui. Vienas jo šonas buvo aprūdijęs ir dėmėtas nuo murzino vandens, užtat kitas – žvilgus, naujai nudažytas juodas. Nukarę nuo turėklų laivo šone kabėjo keturi užsieniečiai jūreiviai, visi iki pusės nuogi, vieni gremžė rūdis, kiti įnirtingai dažė. Staiga pasirodžius gražiai moteriai, jie švilptelėjo.

Vienas baltaodis jūreivis nusismaukė kelnes ir plekštelėjo sau per blizgantį nuogą užpakalį, kartu leisdamas vulgarius garsus, o trys jo draugužiai garsiai nusikvatojo.

Ryškiai išsidažiusi moteris vėduokle prisidengė veidą – kad išsaugotų savigarbą.

Plieskiant saulei, kelios valstietės prakaituotomis sulinkusiomis nugaromis persodinėjo ryžių daigus. Viena mergaičiukė kilstelėjo atgalią ranką ir nusibraukė nuo smakro prakaitą, išsiterlindama veidą.

Pusamžė moteris ją paragino šūktelėdama:

– Greičiau, mažoji Kasija!

Kasija nusekė paskui savo tetą į kalvą. Moteris staiga atsisuko it kažką prisiminusi ir stvėrė apdriskusią šiaudinę Kasijos skrybėlę, kartu pešdama sau iš plaukų šukutes. Patupdžiusi mergaitę, paskubomis supynė išsitaršiusius plaukus.

Tada tetulė nužvelgė apiplyšusius, gerokai palopiniuotus Kasijos drabužius ir, vandeniu iš ryžių lauko nuplovusi purvo dėmes, timptelėjo žemyn užraitytas kelnes. Galiausiai ji atrodo šiek tiek valyviau.

– Pažiūrėsim, ar tau pasiseks nukakti į Šanchajų, – subambėjo tetulė mergaitei.

Jiedvi priėjo turgų, pilną vietos produkcijos ir jūreivių pardavinėjamų užsienietiškų niekučių: mažyčių objects d’art , laikrodžių ir kišeninių laikrodukų. Kasiją, smalsiai besidairančią aplinkui, teta per žmonių minią tempė į didelę būdą.

Ten buvo prekiaujama arkliais ir raguočiais. Gyvuliai savo garduose bliovė ir žvengė. Maurojimas stelbė gaudimą, keliamą išmiklintais rankų judesiais besiderančių prekeivių – chaotiškas vaizdas.

Pačiame gale stūksojo ilgas medinis paaukštinimas. Ant šios pakylos stovėjo eilė mažų mergaičių, žemiau – keliolika suaugusiųjų, tarp jų ir išsipuošusi moteris neštuvuose, vis dar vėduokle besidangstanti nosį. Aukštas liesas vyriškis, dirstelėjęs pro durų plyšį, pasisukęs perspėjo durininką:

– Šanchajaus valdytojas laikraščiuose ką tik paskelbė įspėjimą – visiems priminė, kad Didžiosios Čingų imperijos įstatymai draudžia prekybą žmonėmis. Aišku, tik dėl akių, bet tu vis tiek geriau saugokis.

– Nejaugi mus iš tikrųjų tikrins?

– Kas žino, bet vertėtų būti atsargiems. Madam Emeralda panoro paimti dar kelias naujokes Kunigaikštienės paviljonui?

– Jūs darykit, kaip teisinga pagal raštus. O mes saugosim.

Tetulė pakuždėjo prižiūrėtojui, tas pamosavo rankomis pusamžiam storuliui ilgu tradiciniu drabužiu.

– Pradėk!

Kasija buvo pastatyta mergaičių eilės gale.

– Žingsnį į priekį! Apsisukit! – komandavo storulis. – Pakelkit rankas! Kojas!

Mergaitės neatrodė kaip daili puokštė. Keletas buvo gražesnių už kitas, dauguma rištomis pėdomis. Jos atrodė suglumusios. Kai kuri nors sulaukdavo žemiau, prie pakylos, stovinčių suaugusiųjų pritarimo, aukštas liesas vyriškis numatomą pirkėją vesdavosi į šoninį kambarėlį ir pradėdavo slaptas derybas.

Greitai ant pakylos liko tik Kasija, niekam net nepasiteiravus, kiek ji kainuoja.

Išsipuošusi moteris seniai buvo praradusi susidomėjimą, į Kasiją tik užmetė žvilgsnį – didžiulės nuogos pėdos, tarpupirščiai pilni purvo. Mergaičiukės akys veikiau smalsios nei drovios.

Atsistojusi moteris prižiūrėtojui nusiskundė:

– Keliavau net iš Šanchajaus, o jūs tik šitai teturite man parodyti? – Pastebėjusi, kad jaunasis jos palydovas įdėmiai žiūri į mergaitę, niukstelėjo jį. – Kur skrajoji, Ju Čijangai?